Besikeičiantys orai sunkiai leidžia planuoti bet kokią ūkinę veiklą. Tai pašąlanti, tai atsileidžianti žemė daug kur neleidžia technikai įvažiuoti į miškus.
„Ten kur šlapia, tai nėra mums ką veikti. Pirmas dalykas, tai būtų darkoma paklotė, o kitas – nėra įmanomas pagamintos produkcijos išvežimas“, – pasakojo D. Šapokas.
Miško ruošimo technika miškuose, net jei jie ir nėra pažliugę, juda valksnomis. Tai miško paklotę apsaugo nuo darkymo ir maurojimo. D. Šapokas paaiškino kas yra tos valksnos.
„Valksnų principas yra toks – sunešamos nukirstos medžių šakos, padaromas toks koridorius kertamame plote ir juo važiuoja technika. Nenuvažiuojant nuo valksnų, manipuliatoriumi galima pasiekti medieną. Nuvažiuoti nuo valksnų galima tik ypatingais atvejais, jei iškyla pavojus. Valksnos leidžia sumažinti žalą miško paklotei“, – pasakojo girininkas.
Miškininkai, dėl paukščių perėjimo ir jauniklių auginimo, didelę metų dalį negali vykdyti kirtimų kur panorėję. Mažiau apribojimų atsiranda tik šaltuoju metų laiku, tačiau ir dabar jie nėra pagrindinis jų darbas Girios girininkijoje.
„Mūsų darbas nėra vien kirsti mišką. Turime numatytų darbų po Naujųjų metų, kuriuos urėdijos darbuotojai atliks, tai yra jaunuolynų ugdymai, retinimai. Tai yra nekomerciniai kirtimai, kurie atliekami tam, kad būtų sudarytos sąlygos augti paliktiems medžiams. Taip pat bus valomos kvartalinės linijos, šalinami krūmai, kad darbininkams būtų lengviau judėti. Yra tų darbų ir be darbo nesėdėsime“, – kalbėjo D. Šapokas.
Girios girininkija yra skaudžiai nukentėjusi dėl miško gaisrų. Buvusio sovietinės armijos aviacijos poligone dar šiandien yra gausu nedetonavusių sprogmenų. Prieš keletą metų vienas jų sprogo ir sukėlė didžiulį, kelias dienas siautusį gaisrą. Šiemet, nors vasara buvo sausa, jų pavyko išvengti, bet ne vien dėl to D. Šapokas džiaugėsi metų pabaigoje.
„Čia didelis džiaugsmas, kad išvengėme miškų gaisrų. Taip pat džiugu ir dėl įvykdytų gamtotvarkinių priemonių – kurtinio gyvenimo sąlygų pagerinimo“, – kalbėjo girininkas.
Kurtinys yra didžiausias Lietuvos miškų paukštis. Kalakutui dydžiui nenusileidžiantis paukštis stebina įspūdingomis savo tuoktuvių giesmėmis ir šokiais. Kurtinių populiacija smarkiai sumažėjo karo ir pokario metais ir dabar gali siekti tik apie 400 individų. Dalis lėtų, migruoti nelinkusių paukščių glaudžiasi Girios girininkijos miškuose, tačiau ir ten sąlygos nėra idealios. Bent kol kas.
„Šiemet pasodinome 27 000 eglaičių biogrupėmis po kelis arus. Jos reikalingos, kad kurtinio jaunikliai tankmėje galėtų pasislėpti nuo plėšrūnų. Taip pat praretinome mišką, kad atsivertų erdvės ir pagerėtų maitinimosi ir gyvenimo sąlygos kurtiniui“, – sakė D. Šapokas
Kurtinys yra senų, brandžių ir retų miškų gyventojas. Jam jauni ir tankūs pušynai nėra tinkami gyventi.
Rūdninkų miške esančioje Girios girininkijoje glaudžiasi ne vien tik kurtiniai. Joje yra ir kitų itin retų ir vertingų paukščių rūšių: aptinkamas erelis rėksnys, tripirštis genys, pilkoji meleta, tetervinai. Čia taip pat yra viena iš kelių vietų Lietuvoje, kur dunksi žemyninės kopos. Ant jų pavasarį pražįsta retos į Raudonąją knygą įrašytos šilagelės, o rudeniop nuo kopų atsiveria vaizdai į didžiulius viržių plotus.