Didysis apuokas vienas didžiausių paukščių Lietuvoje. Jis gali sverti pustrečio kilogramo, o sparnų mojis siekia du metrus. Nuo aštrių jo turi saugotis ne tik smulkūs paukščiai ir vištvanagiai. Net lapės ar stirnų jaunikliai gali tapti jų grobiu.
Gamtos paveldo fondas per trejus metus jau paleido 35 paukščius, o rudenį planuoja išleisti dar kelis. Projektas ir finansavimas jam baigėsi, o reikalaujamą į laisvę paleistų paukščių skaičių fondas jau viršijo beveik dvigubai. Visgi, fondo vykdantysis direktorius Edmundas Greimas teigia, kad tik maža dalis iš šių paukščių išgyveno.
„Didžiųjų apuokų, tiek mūsų paleistų, tiek laukinių, išgyvenimas laisvėje nėra didelis. Tik vienas ar du iš dešimties sulaukia lytinės brandos Vakarų Europos mokslininkai sako, kad daugiausiai jų miršta atsitrenkę į aukštos įtampos laidus ar nusitrenkę elektra. Aš nesuprantu, kaip paukščiai gali nematyti laidų“, – stebėjosi E. Greimas.
Kad susilauktų pirmųjų palikuonių, didieji apuokai turi sulaukti trejų metų amžiaus. Bet ir gerą regėjimą ir suvokimą, kad prie laidų negalima artintis turintys apuokai nėra garantuoti, kad išvys savo jauniklius.
„Didieji apuokai kiaušinius deda ir jauniklius veda ant žemės, o ten juos randa šernai. Jie visaėdžiai, viską knisa ir ėda jauniklius. Laisvėje šių paukščių išgyvenamumas labai mažas. Norint pasiekti gerų rezultatų reikia nuolat veisti-leisti-veisti-leisti“, – sakė fondo direktorius.
Paklaustas kodėl pasirinktas būtent toks būdas – veisimo būdas, atkūriant paukščių populiacijas, o ne kiti, E. Greimas atsakė, kad vieno teisingo būdo nėra, juos reikia derinti tarpusavyje.
„Retų rūšių apsaugą galima organizuoti dvejais būdais. Pirmasis – sukurti idealias, pirmykštes sąlygas gyvūnams leisti daugintis gamtoje. Dėl apuoko reikėtų išnaikinti plėšrūnus ir šernus, reikėtų neleisti žmonių į miškus, nutraukti ūkinę veiklą ir kurti draustinius. Čia kyla konfliktas tarp aplinkosaugos ir ūkininkavimo“, – sakė E. Greimas.
Kitas kelias, anot fondo direktoriaus, leisti papildomas gyvūnų populiacijas, kurių dalis prisitaikys ir įsilies jau esančias, bet efektyviausia yra derinti šiuos du būdus tarpusavyje.
Didįjį apuoką veisti pasirinkta ne dėl žavios jo išvaizdos, beje, jo ir lotyniškas vardas skamba simpatiškai – Bubo bubo, o dėl jo retumo. Šis paukštis ant išnykimo ribos ir į Raudonąją knygą įrašytas vienas pirmųjų – dar 1976 metais. Laimei, jis vienas nedaugelio nykstančių rūšių paukščių, kuris pasiduoda veisimui nelaisvėje.
„Galima bandyti atkurti visus Raudonosios knygos paukščius, bet daugumos jų neįmanoma veisti nelaisvėje. Didele dalimi apuokai buvo pasirinkti dėl to, kad jau buvo įdirbis juos veisti“, – kalbėjo E. Greimas.
Anot E. Greimo, stiprinama didžiojo apuoko populiacija turtina Lietuvos gamtą ir džiaugėsi, kad ilgą laiką apleisti projektai, atgyja ir kad gyvūnai, paukščiai ir žuvys naujai randa vietą miškuose ir upėse.