Jei lankysitės Verkių regioniniame parke ir vaikščiosite aplink Žaliuosius ežerus, o konkrečiau – Balsio ežerą, prieisite ilgą aukštą tinklinę tvorą, geriau nebandykite jos įveikti. Ji skirta vienai didžiausių Europoje plačialapės klumpaitės populiacijos apsaugojimui.
Plačialapė klumpaitė yra itin retas, tik kalcio perteklių turinčiame dirvožemyje augantis augalas ir vienintelė Lietuvos orchidėja, kuri krauna tik po vieną žiedą. Europos sąjungos direktyvų saugomas augalas Lietuvoje aptinkamas 15-30 vietų. Vien Verkių regioniniame parke auga apie 2000 šių augalų, kai, pavyzdžiui, visoje Didžiojoje Britanijoje jį suskaičiuojama tik iki tūkstančio.
Šiam augalui didžiausias pavojus kyla ne nuo taršos, ne nuo besikeičiančio klimato, o dėl neatsakingo žmonių elgesio. Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcijų Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vedėja Jolanta Radžiūnienė teigė, kad beveik kilometro ilgio tvora ežero pakrantėje iškilo siekiant apsisaugoti nuo trijų rūšių žioplių.
„Tai yra išskirtinio grožio gėlė ir tvora yra skirta ją apsaugoti nuo žioplių. Yra trys žioplių kategorijos. Vieni žiopliai skina į puokštes jas, kiti žiopliai išsikasa ir nešasi pas save sodinti, o treti žiopliai, eidami savo reikalais, išmindo jas. Kiti, kaip mes įsivaizduojame, tyčia nenaikina gėlių”, – kalbėjo vedėja.
Tvora prie Balsio ežero traukia poilsiautojų dėmesį, o neįsigilinusių ir informacinių nuorodų neskaitančių, pasipiktinimą, tačiau J. Radžiūnienės teigimu, yra būtina ir naudinga.
„Čia vienas iš tokių pirmų drąsių žingsnių Lietuvos gamtosaugoje. Europoje ir pasaulyje retų rūšių aptvėrimai medinėmis ar metalinėmis tvoromis yra seniai praktikuojami, o vartai atsidaro tik mažoms mokslininkų grupėms. Čia tik Lietuvoje tokia plati demokratija. Įstatymų ir žmogiškojo supratimo nėra tokiais klausimais. Mūsų tvora viena iš nedaugelio šalyje, nors šioje vietoje tvora pastatoma jau ketvirtą kartą per penkiolika metų“, – sakė J. Radžiūnienė.
Iki tol buvusios tvoros gyvuodavo labai trumpai. Jei nelegaliai pakrantes atitvėrę privatūs asmenys tvoras išlaiko dešimtmečius, o po to metus vilkina jų pašalinimą, tai legali ir gamtai reikalinga tvora išsilaikydavo vos porą dienų. Anot Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vedėjos, tuo „pasirūpindavo“ ežero pašonėje esančių kolektyvinių sodų gyventojai.
„Jeigu tvoros būdavo medinės – jas per parą ar dvi sudegindavo laužuose, jei tinklinės – pavogdavo ir panaudodavo apsitverti savo sodus. Likučius po to vandalai laužydavo“, – kalbėjo J. Radžiūnienė.
Pavogė stebėjimo kamerą
Vandalizmas ežero pakrantėje itin opi problema. Dar iki poilsiavimo sezono pradžios buvo pastatyti stendai su prašymais nevaikščioti ir nemindžioti retų augalų. Per porą savaičių jie buvo išrauti, sulaužyti ir įmesti į ežerą.
Absurdiška, bet praėjusį penktadienį vieną stebėjimo kamerą, skirta tvoros apsaugai, vandalai pavogė. Nors pati J. Radžiūnienė stebėjosi, kad ji tiek ilgai išsilaikė. Kameros turi sekimo sistemas ir ją policija ras bet kokiu atveju, tačiau pati vedėja nepuoselėjo vilčių, kad pavyks nustatyti niekdarius.
„Darbas tampa ne ekologiniu gamtosauginiu, bet socialiniu ekologiniu. Visgi, manau, kad geriausia priemonė kovoti su tuo būtų parodyti tų mažųjų vandalų tėvams filmuotą medžiagą“, – pasakojo J. Radžiūnienė.
Gali kilti minčių, o kam toks Sizifo darbas – tvorų tvėrimas ir kelių retų augalų saugojimas tankiai apgyvendintoje vietovėje. J. Radžiūnienė sakė, kad tai būtina ne tik dėl turtingos gamtos, bet ir dėl tarptautinių įsipareigojimų.
„Biologinės įvairovės išsaugojimas yra viena svarbiausių priežasčių. Gamtoje neturėtų būti laisvų nišų. Jei mes dirbtinai išnaikiname kurią nors rūšį, į jos vietą atkeliauja tokie „kosmopolitiški“ augalai – šiukšlynų augalai arba invazinės rūšys. Mums įvairovė yra pagrindinė vertybė, o Lietuva yra atsakinga už šitų retų rūšių apsaugojimą ir išlikimą. Sankcijos, praradus klumpaites, būtų taikomos ne atskiriems asmenims, ne mūsų direkcijai, o visai Lietuvai“, – sakė ji.
Nepaisant žioplių, neskaitančių įspėjamųjų ženklų, trypimo, plačialapės klumpaitės Verkių regioniniame parke gyvuoja puikiai. Didžiausia Lietuvoje šių retų augalų populiacija yra viena didžiausių ir visoje Europoje. Prieš dešimtmetį buvo galima suskaičiuoti 2000 augalų prie Balsio ežero. Šiuo metu augalų mažiau, bet pavojaus varpais nereikia skambinti.
„Augalų skaičius keičiasi kasmet. Jos pramečiuoja – obelys ne kasmet duoda vaisių, o orchidiniai augalai ne kasmet deda žiedus ar visai vegetuoja. Individų skaičius keičiasi nuolat, bet nebūtinai dėl suprastėjusių sąlygų. Tai priklauso nuo kiekvieno individo ypatumų“, – pasakojo J. Radžiūnienė.