Aplinkos ministerija kasmet išleidžia milijonus vandens telkinių įžuvinimui. Įžuvinimas gali būti skirtas papildyti ežerą vertingomis žuvų rūšimis, kad žvejams būtų įdomiau žvejoti, kitos planingai įveisiamos, kad pagerintų vandens telkinių būklę, o trečios, kad išlygintų biologinę pusiausvyrą.
Vakaruose gyvuoja kitokios žvejybos tradicijos – daug kur pagautos žuvys tiesiog paleidžiamos į atgal į vandenį. Žvejų siekiamybė dažniausiai yra didžiulės plėšrios žuvys. Tos, kurios gali palikti daugiausiai stiprių palikuonių.
Aplinkos ministerijos Gamtos išteklių skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas įsitikinęs, kad žvejai tik išloštų, perėmę tokias tradicijas.
„Mėgėjų žvejyba ir yra mėgėjų žvejyba, o ne verslas. Mėgėjų žvejybos įstatymu yra draudžiama mėgėjiškai pagautą žuvį pardavinėti. Tai yra poilsis. Turi jausti malonumą ne tik, kai tau kimba, kai trauki žuvį, bet ir kitą malonumą – kai žuvį paleidi atgal į laisvę. Žvejų siekiamybė yra trofėjinės žuvys – didžiuliai monstrai, su kuriais reikia ilgai kovoti. Paleidus yra tikimybė, kad ji vėl tau užkibs ir galėsi ją pagauti. Tokiu būdu ir išteklius saugai, ir turi galimybę pakartoti savo geras emocijas. Kai kur užsienyje tokios stambiosios lydekos ar kitos žuvys turi savo vardus, yra pagautas ne po vieną dešimtį kartų, o žvejai turi pasidalinti savo įspūdžiais“, – pasakojo vedėjas.
Mėgėjų žvejyba Lietuvoje turi verslinės bruožų, nors patiems mėgėjams žvejai verslininkai yra didžiausias priešas. Tikrai savo pažįstamų rate galima rasti meškeriotoją, kuris savo šaldiklyje turi prikaupęs žuvies atsargų keliems mėnesiams.
„Esu matęs nuotraukų ir antraščių – „du tūkstančiai stintų per dvi paras“. Man tai nepriimta. Kam tiek stintų ir kam toks vargas? Tai atsibosta, tai tampa pramone. Žvejybą yra dėl poilsio, o ne dėl mėsos. Parduotuvėje tikrai nusipirksi žuvies pigiau. Kuojų kilogramas parduotuvėje kainuoja apie 5 litus. Čia yra litras benzino, su kuriuo gali nuvažiuoti 10 kilometrų. Finansiškai niekada neapsimokės žvejoti“, – kalbėjo V. Graičiūnas.
Lydekos ir kitos plėšriosios žuvys pirmiausia atsiduria žvejų akiratyje. Lydeka stipriai „smūgiuoja“ ir yra tikra akrobatė, todėl žvejui tai bene įdomiausia žuvis gaudyti. Išgaudžius per daug plėšrūnų, gali prasidėti nemalonumai vandens telkinyje.
„Plėšriąsias žuvis galima be didelės rizikos papildomai leisti į visus vandens telkinius. Jos daro tikrai gerą darbą, mažina eutrofikaciją, naikina menkavertes žuvis. Jos ir jaučia didžiausią spaudimą iš žvejų mėgėjų. Jų daugiausiai sugaunama, jų daugiausiai reikia. Subalansuotoje ekosistemoje turėtų būti apie 25 proc. plėšrūnų“, – kalbėjo V. Graičiūnas.
Lietuvoje kiekviename ežere situacija skirtinga. Pasitaiko ir tokių, kuriuose plėšrūnų netrūksta, bet kituose jie sudaro tik 5 proc. visos populiacijos.
Sumažėjus ar visai išnykus plėšrūnams, vandens telkinyje gali pasikeisti visa gamtinė situacija, net paspartėti eutrofikacija, vandens užžėlimas. Tada jau tenka imtis papildomų priemonių. Viena jų – tam tikrų žuvų rūšių įveisimas.
„Baltasis amūras, jei vandens telkinys užžėlęs, padaro savo darbą – išėda aukštąsias žoles. Ją išėdus prasideda kitas augmenijos sprogimas – vandens žiedėjimas, prisiveisia fitoplanktono. Su juo gerai kovoja margieji plačiakakčiai. Aišku, su tokiais įveisimais reikia elgtis gana atsargiai. Gerai tai, kad šios žuvys natūraliai nesidaugina – pas mus per šalta joms neršti ir galima išgaudyti pamačius neigiamą jų poveikį“, – pasakojo V. Graičiūnas.
Siekiant optimizuoti žuvų įveisimą, į pagalbą kviečiami mokslininkai. Pirmiausia naudą turėtų pajusti Žvejybos rojaus vandens telkiniai.
„Šiais metais yra užsakyti tyrimai, kad nebūtų vykdomas aklas veisimas. Tyrimai bus vykdomi žvejybos rojuje Molėtuose ir Zarasų rajonuose. Parengsime programas penkeriems metams. Mokslininkai žiūrės, kaip prieš tai mums sekėsi veisti žuvis, žiūrės ir po penkerių metų kaip pavyks tai padaryti šiemet“, – kalbėjo vedėjas.