Kamanų valstybinio rezervato, kuriame viena iš geriausiai išsaugotų, pirmykštį būvį dar turinčių pelkių, vyriausiasis ekologas Vaidotas Grigaliūnas pasakojo, kad daugiausiai pelkių sunaikino melioracija.
„Žmonės eina mišku ir nepastebi, kad ten buvusi pelkė. Dauguma pelkių pažeidė sausinimas, o ypač didžioji melioracija sovietiniais laikais. Didžioji dalis pelkių yra apsausėjusios ir apaugusios miškais. Dauguma aukštapelkių ir tarpinių pelkių yra apaugusios pušynais, o žemapelkės — beržynais ir alksnynais“, — pasakojo jis.
Jei miško savininkai ir trina rankomis — mediena šiandien brangesnė nei kada anksčiau, o paklausa didžiulė, tai ir gamtininkai, ir aplinkosaugininkai turi dėl ko liūdėti.
„Pelkės yra svarbios ir unikalios ekosistemos, be to, jos dar atlieka daugybę funkcijų. Pelkės kaupia anglį iš atmosferos ir Lietuvą bei pasaulį saugo nuo šiltnamio efekto. Taip pat pelkės reguliuoja aplinkinių teritorijų hidrologinį režimą. Labai lengva šiuos procesus pažeisti“, — pasakojo ekologas.
V. Grigaliūnas pasakojo, kad didelės aukštapelkės paverstos į eksploatuojamus ar išeksploatuotus durpynus, kurie praranda savo funkciją.
„Pavyzdžiui, nusausinta ir durpynu paversta aukštapelkė jau nebekaupia anglies, o didžiulius jos kiekius išskiria į atmosfera. Ji nekaupia ir vandens, o aplinkines teritorijas teršia iš besiskaidančių durpių sklindančiomis medžiagomis“, — kalbėjo ekologas.
Visgi, yra vieta, kur to greičiausiai niekada ir nebus.
Kamanų rezervatas yra viena iš akyliausiai saugomų teritorijų Lietuvoje. Įžengti ten nevalia ne tik uogautojams ar grybautojams, bet ir paprastiems prašalaičiams — numinta maža gėlė gali būti neįkainojamas reliktinis augalas likęs dar nuo ledynmečio pabaigos.
Klampiose pelkėse nuolat gyvena vilkai, užklysta lūšys, gausybė rečiausių Lietuvoje ar net visoje Europoje rūšių. V. Grigaliūnas džiaugėsi, kad jų atrandama naujų.
„Džiugu, kad visai neseniai buvo atlikti tyrimai ir radome mažalapių saulašarių. Šiuo metu Lietuvoje tėra dvi jų radimvietės“, — kalbėjo jis.
Saulašarės yra vabzdžiaėdžiai augalai, kurie auga tik sausose ir atvirose vietovėse ir iš skurdaus dirvožemio negaudami pakankamai medžiagų, jomis pasipildo iš priviliotų smulkių vabzdžių.
Ekologas gana ironiškai pasakojo apie kitą Kamanų pasididžiavimą — dirvinį sėjiką. Mažo paukštelio populiacija Lietuvoje yra tokia maža, kad vos kelios poros Kamanose yra gausiausia ir stipriausia populiacija mūsų šalyje.
„Čia gyvena viena rečiausių paukščių rūšių — dirvinis sėjikas. Kamanų pelkės pasižymi tuo, kad čia daugiausiai jų peri. Jų mes priskaičiuojame tik 6 ar 8 poras ir jei čia viena iš gausiausių rūšių, tai įsivaizduokite kiek jų visoje Lietuvoje tėra, beveik užtenka suskaičiuoti ant pirštų jų radimvietes. Gal tik dvylikoje pelkių visoje Lietuvoje jie peri“, — kalbėjo ekologas.
Be dirvinių sėjikų Kamanose gausu ir tetervinų, mažųjų erelių rėksnių, yra juodųjų gandrų — paukščių rūšių, kurios nykstant atokioms ir neįžengiamoms pelkėms, vis sunkiau randa vietų gyventi.