Tradiciniai žvejai neretai žiūri kolegas įtariai, o neteisingos ir su realybe prasilenkiančios istorijos pasiekia ir su žvejyba visai nesusijusius žmones. Pasirodo, gandai ne tik klaidingi, bet priešingai – povandenininkai patys prisideda prie žuvų išteklių atkūrimo ir kovo su brakonieriais.
Viena dažniausių istorijų ta, kad žmonės randa ežerų pakrantėse dešimtis sumedžiotų žuvų, paliktų supūti ir medžioja tik dėl smagumo. Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas pasiryžęs tokius gandus paneigti.
„Be abejo pasitaiko atvejų, kad dėl netaiklaus šūvio žuvis yra sužeidžiama, tačiau tai, kad povandenininkai šaudo žuvis ir palieka jas supūti yra tik vienas iš gandų apie povandeninę žūklę. Tokių faktų aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai nėra užfiksavę“, – kalbėjo V. Graičiūnas.
Anot jo, klaidingi gandai tikriausiai kyla iš to, kad retas kuris pažįsta povandenine žvejyba užsiimančių asmenų.
„Povandeninė žūklė nėra naujas žvejybos būdas Lietuvoje. Ji buvo leidžiama iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, nuostatos reglamentuojančios povandeninę žūklę buvo įtrauktos ir į pirmąsias mėgėjų žvejybos taisykles atkūrus nepriklausomybę. Gal būt todėl, kad tokia žvejyba užsiima santykinai nedaug asmenų, povandeninė žūklė apaugusi įvairiais gandais ir dažnai neteisingais stereotipais“, – kalbėjo
Vedėjas sakė, kad nemažai žmonių juos painioja su brakonieriais. Tarp jų skirtumas didžiulis. Brakonieriai nardo su suspausto oro balionais, naktimis, o tai nieko bendro su povandenininkais neturi. Už tokią žvejybą baudžiama griežtai – bauda sieka 1000 litų, taip pat konfiskuojamas akvalangas, šautuvai ir kita įranga.
„Pagrindinė povandeninės žūklės taisyklė yra tai, kad neleidžiama naudoti jokių autonominio kvėpavimo prietaisų – nerti gali tik tiek, kiek leidžia fizinis pasirengimas. Povandeninės žūklės mėgėjai taip pat yra labai apriboti fizinių galimybių, vandens skaidrumo, sezono – žiemą povandeninė žūklė nevyksta“, – kalbėjo vedėjas.
Povadenininkams galioja tokie pat mėgėjų žvejybos taisyklių apribojimai, o kartais jie būna dar griežtesnis.
„Povandeninė žūklė leidžiama tik 10-tyje ežerų: Alauše, Antalieptės mariose, Asvejoje, Baltuosiose Lakajuose, Daugų ežere, Drūkšiuose, Galuonuose, Sartuose, Vištyčio ežere, Elektrėnų tvenkinyje. Povandenininkams galioja tie patys žuvų sugavimo limitai, žuvų dydžiai, neršto draudimai ir kiti apribojimai, kaip ir kitiems žvejams“, – sakė jis.
Povandeninė žūklė vidaus vandenyse yra leidžiama visose kaimyninėse šalyse – Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Rusijoje, Baltarusijoje. Kartkartėmis pasigirsta gandai apie žadamą uždrausti povandeninę žvejybą, bet tokios kalbos nerealios, nors žvejyba gali būti sugriežtinta.
„Nežadame jos visai uždrausti ir mes. Šiuo metu svarstoma dėl povandeninės žūklės uždraudimo Molėtų ir Zarasų „Žvejybos rojams“ priklausančiuose telkiniuose – Antalieptės mariose, Sartuose, Baltuosiuose Lakajuose, Galuonuose. Šiose telkiniuose jau nuo šių metų nebeleisime ir verslinės žvejybos“, – sakė V. Graičiūnas.
Numatomi ir kiti apribojimai, susiję su naudojama įranga.
„Lydekų, šamų, karpių ir kitų žuvų povandeninėje žūklėje nebegalės naudoti daugiašakių strėlių. Iki 10 cm pločio daugiašakės strėlės galėtų būti naudojamos tik ungurių žvejybai. Taip pat numatoma, kad norint vykdyti povandeninę žvejybą reikėtų įsigyti atskirą žvejo mėgėjo kortelę. Tai leistų įvertinti žvejų povandenininkų skaičių, žvejybos intensyvumą ir atitinkamai reguliuoti žvejybą“, – kalbėjo vedėjas.
Bioįvairovei nekenkia
Visi žvejai mėgėjai prisideda prie žuvų išteklių atkūrimo. Didžioji dauguma už žvejybos leidimus surinktų lėšų skiriama tiesiogiai įžuvinimui, o povandenininkai pasiryžę prisidėti ir daugiau.
„Neseniai susikūrė Lietuvos povandeninės žūklės ir laisvojo nardymo asociacijų federacija, kuri apjungė visus povandeninės žūklės klubus ir koordinuoja jų veiklą. Povandenininkų klubai kiekvienais metais organizuoja akcijas, kurių metų renkamos ežerų dugne sumestos šiukšlės, dalyvaujant aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams renka iš ežerų brakonierių tinklus, savo lėšomis į ežerus įveisia žuvis. Jau įveista žuvų už daugiau kaip 18 000 litų, rengia seminarus pradedantiems povandenininkams ir taip toliau“, – kalbėjo V. Graičiūnas.
Anot jo, povandenininkai gali būti ramūs ir iš vandens jų niekas negins, kol šie laikysis keliamų reikalavimų, jų žvejybos būdas nekels pavojaus bioįvairovei ir ežerų ekosistemoms.
„Povandeninės žūklės ateitis daugiausiai priklauso nuo pačių povandenininkų – jei visi povandenininkai laikysis mėgėjų žvejybos taisyklių – grėsmės žuvų ištekliams ir tuo pačiu tokio žvejybos būdo uždraudimui nebus“, – sakė jis.
Aplinkos ministerija propaguoja „pagavai-paleisk“ principą, bet akivaizdu, kad sumedžiotos žuvys į šią kategoriją nepapuola. Visgi, gamta ir žuvų ištekliai nuo tokio žvejybos būdo nekenčia daugiau nei nuo įprastinės žvejybos.
„Aplinkos ministerijos tikslas yra užtikrinti racionalų žuvų išteklių naudojimą. Mokslinių tyrimų duomenys nerodo, kad žuvų išteklių būklė ežeruose, kuriuose vykdoma povandeninė žvejyba būtų blogesnė, lyginant su kitais vandens telkiniais“, – sakė V. Graičiūnas.