Ministras Seimui siūlo įtvirtinti Vandenų įstatymo pataisas ir visus vandens telkinius – ežerus, upes ir tvenkinius, laikyti valstybinės svarbos objektais ir neleisti jų privatizuoti.
Šiuo metu valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams priskiriami tik tie ežerai ir tvenkiniai, kurių plotas didesnis kaip 50 hektarų bei upės, kurių baseino plotas didesnis kaip 50 kvadratinių kilometrų.
Upės, kurių baseino plotas ne mažesnis kaip 25 kvadratiniai kilometrai, taip pat ežerai, iš kurių tokios upės išteka arba pro kuriuos tokios upės prateka, gali tapti privačios nuosavybės teisės objektais tik įstatymų nustatyta tvarka atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinius.
Chaosas Žemės ūkio ministerijos Nacionalinėje žemės tarnyboje piktino ministrą. Anot jo, visuomenei reikšmingi vidaus vandenys ne tik tampa privačia nuosavybe, bet ir sunkiai suvokiamu būdu virsta kilnojamu turtu.
„Aš buvau labai nustebęs, kad toks procesas vyksta. Iš esmės buvo privatizuojami ne vandens telkiniai, o žemė esanti po jais. Kas dar labiau nesuvokiama, kad ir tvenkinius norima padaryti kilnojamu turtu. Čia yra nesąmonė. Pateikiau pasiūlymą išbraukti iš įstatymo skaičius ir visus paviršinius vandens telkinius laikyti valstybinės reikšmės objektais“, – sakė Aplinkos ministerijos vadovas.
V. Mazuronis teigė, kad atbuline data įstatymas neįsigalios ir jau privatizuoti bei tie vandens telkiniai, į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės, nebegalios ir savininkai išsaugos savo teises į jau turimą turtą, tačiau bus užkirstas kelias tolesniam vandens telkinių privatizavimui, kuris, ministro žiniomis, masina ne vieną.
Pasak ministro, įstatymą pataisyti bus siekiama kuo greičiau ir susitarimo patvirtinti įstatymo pataisas siekti Politinėje taryboje.
„Kol kas negaliu įvardinti šių pataisų priešininkų, tačiau nematau kodėl negalime patvirtinti įstatymo pataisų dar pavasario sesijos metu. Jei bus politinis sutarimas, tai greitai tai bus padaryta. Jei prasidės argumentų karas, tai negaliu prognozuoti nuo kada tai įsigalios. Nors tikiu, kad Seimas supras ir palaikys“, – kalbėjo ministras.
Nors šiems siūlymams dar tik kelios dienos, bet atsiranda kritikų teigiančių, kad Aplinkos ministerija kišasi ne į savo jurisdikciją ir turėtų žemėtvarkos reikalus palikti esamų institucijų žinioje. Visgi, privatizuoti vandens telkiniai kertasi su aplinkosaugininkų keliais.
Dabar vykdomos „Tvoros“ akcijos metu privačių vandens telkinių šeimininkai gali teismuose vilkinti įpareigojimus nusigriauti tvoras pakrančių apsaugos zonose.
Žvejybos privačiuose vandens telkiniuose nereglamentuoja nei Žuvininkystės, nei Mėgėjiškos žūklės įstatymas, tad kyla daug klausimų kaip savo valdose elgiasi savininkai ir kas iš žuvies lieka žvejams mėgėjams.
Ministras ne kartą buvo sakęs, kad Lietuvos gamta, vandens telkiniai yra bendras visuomenės turtas. Miškuose, kurie kad ir privatūs, niekas negali uždrausti uogauti, grybauti ar tiesiog pasivaikščioti. Tuo tarpu privačių tvenkinių savininkai dėl įstatymų spragų gali uždrausti ir išsimaudyti.
Tai, kad nebūtų akių prie privačių tvenkinių, teoriškai palieka atrištas rankas brakonieriavimui. Ežerų šeimininkai ne visada gali, moka ir nori užtikrinti darnų sugyvenimą, biologinę įvairovę ir ekosistemų saugumą, kai aplinkosaugininkai tai daro remdamiesi ilga patirtimi, mokslininkų tyrimais ir panašiai.
Idėjos uždrausti tolesnį privatizavimą kritikai šaiposi, kad Lietuvoje viskas jau privatizuota ir pasiglemžta. Visgi, yra kitaip ir į privatizacijos kriterijus atitinkantys vandens telkiniai skaičiuojami šimtais ir tūkstančiais.
Šiuo metu nėra tikslių duomenų kiek Lietuvoje yra privačių vandens telkinių. 2008 metais jų buvo 158. Jų bendras plotas siekė 1500 hektarų. Šiuo metu privačių vandens telkinių turėtų būti virš dviejų šimtų.