Vėžliai žiemoti pradeda patys pirmieji, tad kažin ar pavyks jų dabar sutikti, nebent galvą iš žemės iškišusį mažą vėžliuką. Gamtininkas Tomas Kizas papasakojo, kaip vėžliai gyvena ir ką daryti juos sutikus.
„Žmonės stebisi išgirdę, kad Lietuvoje yra vėžlių. Nedaug kas yra juos matęs. Žiemoti jie pradeda anksti. Jau liepos pabaigoje pradeda ieškoti žiemojimo vietų. Vėžliams reikia didelių teritorijų. Skirtingose vietose jie žiemoja, poruojasi, maitinasi, deda kiaušinius“, — pasakojo gamtininkas.
Sunku įsivaizduoti, bet vėžliai žiemas praleidžia kaip žuvys — po vandeniu.
„Žiemą vėžliai įsirausia į dumblą. Jie renkasi gilesnes kūdras, bet mėgsta šaltiniuotas vietas, mėgsta žiemoti po alksnių, beržų šaknimis. Vėžliai žiemą kvėpuoja per odą. Jie turi didelį kiautą ir gali atrodyti, kad jie neturi pro kur kvėpuoti. Jie į kloakų maišus prisisiurbia vandens, o ten yra didelis epiliarinis sluoksnis, iš kurio jie pasisavina deguonį“, — pasakojo gamtininkas.
Upėse vėžlių nerasi, jiems ten per šalta. Iš žemės gelmių trykštantis vanduo žiemą jiems sukuria gyvenamas sąlygas. Duonos kepalo dydžio ropliai tokiomis sąlygomis išgyvena daugiau nei šimtą metų, žinoma, jei jų kelyje nepasitaiko žmonių.
„Vėžlienė gyvena apie 100 metų, o kiaušinius, kaip gandrai grįžta į tą patį lizdą, visą laiką deda į tą pačią vietą. Per šimtą metų aplinka gali labai smarkiai pasikeisti — gali atsirasti kelias, plotai gali būti pradėti naudoti žemdirbystei“, — pasakojo T. Kizas.
Vėžlienei nė motais, kad kiaušinius sudėjo į bulvių lauką. Vėžliukai ten išgyventi neturi šansų, tad gamtininkai kurį laiką atliko eksperimentą ir kiaušinius inkubuodavo dirbtinai.
„Buvo renkami kiaušiniai iš tų vietų, kur vėžliukai tikrai negalėtų išgyventi, pavyzdžiui, iš dirbamų laukų. Greitai kiaušinius surinkdavome ir zoologijos sode inkubuodavome. Po to juos paleisdavome į laisvę. Statistika kalba, kad 10 procentų vėžliukų išgyvena. Iš 100 padėtų kiaušinių tai jau yra šis tas“, — kalbėjo gamtininkas.
Sunkiausia vėžlio gyvenime ir yra užaugti. Po to jie priešų nebeturi daug.
„Suaugusį sunkiai kas nors sumedžios. Jų kiautas veikia kaip gitaros korpusas. Jie jaučia žmonių ir gyvūnų sukeliamus virpesius, yra atsargūs ir spėja pasislėpti, o mažiukus bet kas gali sumedžioti. Maži vėžliukai išsirita rugpjūtį, gerai privalgo, užsiaugina šiek tiek masės ir lieka žiemoti įsirausę į žemę. Pavasarį jie būna vos didesni už nagą. Netgi varnos juos gali sulesti“, — pasakojo gamtininkas.
Baliniai vėžliai Lietuvoje gyvena tik Lazdijų ir Alytaus rajonuose, tad vasarą sutikus ten vėžlį, net prie kelio, geriau palikti jį tvarkyti savo reikalų pačiam.
„Negalima trukdyti vėžlienės. Vėžlienė, jei aplinkui yra jai tinkamų vietų dėti kiaušinius, ras kelią iki jų, net jei ir visą naktį reikės jo ieškoti. Vėžliai labai atsargūs ir juos galima lengvai išbaidyti. Vėžlienė labai stengiasi dėdama kiaušinius. Daug nueina, ieško, kur žemė šiltesnė, kiaušinius deda lėtai, po vieną ir ant savo kojos. Tik po to ji labai atsargiai juos nuleidžia ant žemės“, — sakė T. Kizas.
Anot gamtininko, didžiausia grėsmė šiems gyvūnams, kurių mūsų šalyje priskaičiuojama apie 500, yra buveinių nykimas.
„Žiemojimo vietose užtenka ir poros metų, kad buveinė taptų nebetinkama gyvūnui. Aplink kūdras auga krūmai, jie meta lapus ir jos uždumblėja, aplinkui apauga meldai ir vėžliai nebegali išlipti į krantą. Reikia prižiūrėti tas buveines, nuganyti, iškirsti medžius“, — kalbėjo gamtininkas.