Vokiečiai atvažiuoja pasimokyti iš lietuvių

Lietuviškas kuklumas kartais gali būti ir nereikalingas. Prieš dvejus metus Jeilio universiteto mokslininkų mūsų miškai buvo paskelbti kaip geriausiai prižiūrimi pasaulyje, o į mūsų urėdijas tobulintis atvažiuoja ir kitų šalių specialistai.

Labiausiai Lietuvos miškais domisi vokiečių girininkai. Vasarą didelė delegacija užsuko į Dubravos eksperimentinę-mokomąją miškų urėdiją, domisi Telšių miškų urėdijos veikla. Tai gerokai nustebino ir telšiškį Aplinkos ministrą Kęstutį Trečioką.

„Man buvo keista, kai sužinojau, kad vokiečiai lankėsi Telšių miškų urėdijoje. Įsivaizdavau, kad jie kone idealiai turėtų mokėti prižiūrėti savo miškus. Bet, panašu, kad yra sričių, kuriose galime pasikeisti turima patirtimi, o mūsų miškai yra vertinami tikrai gerai“, – pasakojo ministras.

Statistiškai Lietuvos ir Vokietijos miškai atrodo panašiai. Bent pagal plotą. Abiejose šalyse jie sudaro trečdalį šalies teritorijos, bet vokiečiai randa ko mokytis.

Labiausiai lapuočių miškais apagusios Vokietijos miškininkus domina lietuvių selekcininkų patirtis, sodmenų ruošimas ir panašiai.

K. Trečiokas, paklaustas kodėl mūsų miškai atrodo tokie patrauklūs užsieniečiams, vieno paaiškinimo nerado.

„Nežinau, ar čia mūsų kokia paslaptis, ar susiklosčiusios tradicijos. Gali būti, kad valstybės požiūris nulemia tai. Urėdijos pas mus veikia kaip įmonės, ūkiniai vienetai. Jos dirba, parduoda produkciją, uždirba pelną. Jos yra ištisa industrija“, – apie miškininkų motyvaciją kalbėjo ministras.

Pinigai miškininkų darbe nėra pagrindinis rodiklis. Lietuvoje pusę miškų yra valstybiniai, o juose kontrolė yra stipresnė nei kur kitur.

„Ilgametės tradicijos, normali tvarka.Turime gerus teisės aktus ir bandydami tobulinti juos, nepridarėme kvailysčių, ko nereikia. Yra didelis aplinkosaugininkų nuopelnas, kad tiek valstybiniuose, tiek privačiuose miškuose bet kada kirviais mojuoti negali. Aišku, kad yra ką tobulinti, tą ir darome, bet didelių revoliucijų čia nereikia“, – sakė ministras.

Nors griauti nieko ir nesiruošiama, bet tobulinti yra ką. Yra skaičiavimų, kad Lietuva pati laisvai galėtų apsirūpinti energijos ištekliais, jei miškai būtų išnaudojami efektyviau. Tai nereiškia naujų plynųjų kirtimų. Miškuose šiandien lieka daugybė medienos, kuri gali virsti šiluma ar kitokia energija, bet tai greitai gali būti sena problema.

„Neišnaudojame didelio energetinio potencialo miškuose. Du trečdaliai kurui tinkamos medienos lieka miškuose, bet urėdijos jau perka įrangą, kuri leis įsisavinti tą medieną ir į rinką patieks papildomai kuro. Tikslas yra toks, kad padidėjus pasiūlai, kris žaliavos kaina ir sumažės mokesčiai gyventojams, o ir miškai išsivalys“, – sakė ministras.

Ne tik ekonominiai svertai lemia biokuro populiarumą šiandien. Valstybės iš tarptautinės bendruomenės junta vis didesnį spaudimą pereiti prie atsinaujinančių ir atmosferos neteršiančių išteklių. Nors biokuras degdamas ir išskiria anglies dvideginį, bet jis nėra laikomas tarša. Pasodinti nauji medžiai jau greitai tokį patį ar didesnį kiekį teršalų įsisavina.

„Ir gamtą saugosime, ir bus ekonomiškai naudinga, bet reikalingas tam tikras planas, tam tikros investicijos ir tai yra daroma“, – sakė K. Trečiokas.