Keli kilometrai jūros nuglūdintais akmeninis ir medžių šakomis nusėto smėlio paplūdimio, ne įprastos smėlio, bet žemyninės kopos nebūtinai vasarą sugundys išsitiesti ir pasilepinti pajūrio teikiamais malonumais, bet akis paganyti įspūdingu kraštovaizdžiu galima bet kokiu metų laiku.
Olando kepurė yra parabolinė kopa, supustyta ant moreninio pagrindo – ledynų suneštų uolienų sankaupų. 24 m aukščio nuolat stichijų ardoma kopa kelia pasigėrėjimą ir gniaužia kvapą. Ji visais laikais buvo ir dar dabar yra jūroje plaukiojančių orientyras, nuo jos ornitologai stebi paukščių migraciją.
Nors Olandų kepurės skardis nuolat ardomas bangų mūšos ir vis atsiranda nuošliaužų, bet jos veltui nenueina. Į jūrą nuplautas šlaito smėlis srovių nunešamas į šiaurę ir maitina Girulių ir Palangos paplūdimius.
Daugeliui nerimą kelinti Olando kepurės kalno erozija nelaikoma ypatinga problema, tai natūralus krantodaros procesas, kurio sustabdyti neįmanoma, skardis yra ne tiek dėl jūros veiklos, kiek savaime, dėl šaltinių poveikio.
Lietuvoje tai – vienintelis toks darinys, todėl paskelbtas kraštovaizdžio draustiniu. Visas draustinis užima 123 ha plotą ir nors lankytojai jame laukiami, bet turėtų būti atsakingi ir tausojantys gamtą.
Link Olando kepurės veda įrengtas pažintinis takas, tačiau didelis lankytojų srautas sukelia aplinkinių kopų eroziją, apie keturračius reikėtų pamiršti. Kopose auga unikalūs, kai kurie į Raudonąją knygą įrašyti pajūrio augalai.
Žiemą jūroje ties nerija susirenka tūkstantiniai žiemojančių vandens paukščių būriai. Jūroje maitinasi ledinės antys, narai, didieji dančiasnapiai, klykuolės, kuoduotosios antys, ausuotieji kragai, sibirinės gagos, dažnai sklando į Raudonąją knygą įrašyti jūriniai ereliai.
Vietovė turtinga ne tik poilsiautojų traukos objektais. Joje yra retų ar nykstančių gyvūnų buveinių, pro ten migruoja reti paukščiai ir žinduoliai. Pavyzdžiui, Baltijos ruoniai. Čia jų tyko bene didžiausias pavojus visoje Baltijoje – žvejų verslinininkų tinklais apraizgyta priekrantė.
Jūros nuzulinti akmenys – bendras poilsiautojų ir gyvūnijos interesas. Pirmiesiems jie – įdomi, Lietuvoje ne daug kur matoma egzotika, o antriesiems – užuovėja.
Būtent dėl jų regioninio parko teritorijoje yra tokia turtinga jūros dugno gyvūnija ir augmenija, nes jūros moliuskams ir dumbliams sunku išgyventi nuolat judančiame smėlyje, o dideli rieduliai tampa tarsi pagrindu po kojomis, čia jie gali prisitvirtinti.
Be to, akmenys silpnina bangų mūšos jėgą ir lėtina kranto eroziją.
Vaizdų lankytojai patraukia į pietus. Ten, nors ir svetimkūniai, bet prie akmenuoto kranto keistai dera Antrojo pasaulinio karo įtvirtinimai. Įdomu, kad miestą nuo antskrydžių saugoti turėjusios mamutiškos gelžbetonio konstrukcijos dabar šiek tiek saugo ir kopagūbrį – taip pat kaip ir išsibarstę natūralūs akmenys stabdo eroziją.