Problema: anksčiau viešumoje tiek rašybos klaidų nebuvo
Buvusi valstybinės Lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkė, Vilniaus universiteto profesorė Irena Smetonienė įvardina priežastis, lėmusias dabartinę situaciją.
„Visada buvome mokomi (ir dabar tą daro mokytojai), kad bet ką rašydamas turi susikaupti ir rašyti taisyklingai, nes tavo raštas yra lakmuso popierėlis, parodantis tavo kalbinę kompetenciją. Tačiau technologijos atvertė visai kitą puslapį. Tuščią. Gali rašyti viską, kas tau šauna į galvą. Laisvė. Manęs niekas neatpažins, nepabars, nebus gėda už klaidas. Rašymas be lietuviškų raidžių net tapo savotišku protestu prieš taisykles, savotiška mada“, – aiškina profesorė.
I. Smetonienės teigimu, meškos paslaugą padarė ir tai, kad kurį laiką lietuviškomis raidėmis nebuvo įmanoma parašyti nei elektroninio laiško, nei žinutės telefonu.
„Kai tokia galimybė atsirado, daugelis sakėsi jau pripratę rašyti šveplai, o juk pripratimas baisiau už prigimimą. Šitaip išaugo dabartinių mokinukų tėvų karta, kurie rodo pavyzdį savo vaikams. Patys nesistengdami rašyti lietuviškai, jau skiepija savo vaikams mintį, kad visiškai nesvarbu, kaip tu rašai, kompiuteris tavo klaidas ištaisys ar bent parodys. Kitaip sakant, bus gerai ir bet kaip“, – teigia pašnekovė.
Priežastys, kodėl šiandien negalime pasigirti raštingumu, šioje vietoje dar toli gražu nesibaigia. Anksčiau viešumon nepatekdavo atidžiai redaktorių neperžiūrėti tekstai, o štai šiandien to nėra.
Šį neraštingumą ji vadina savotiška vaikiška liga, nuo kurios anksčiau ar vėliau išgyjama. Vis dėlto, padariniai kai kam išlieka ilgesnį laiką. Gijimo ženklų ji pastebi daugiau ir pabrėžia, kad mokytis niekada ne vėlu ir ne gėda.
„Anksčiau, prieš kokius 10 metų, komentarai po straipsniais buvo rašomi masiškai be lietuviškų raidžių, kableliai dėliojami kur kam pakliūva, sakiniuose vyravo chaosas, net minties nebuvo įmanoma suprasti. O šiandien net anoniminių komentarų, parašytų ne tik su lietuviškomis raidėmis, bet ir taisyklingų, vis daugiau ir daugiau. Dar prieš penkerius metus galėjai iš studento sulaukti šveplo laiško – šiandien tokių negaunu nė vieno. Gal jau ateisim į protą? Gal įveikę funkcinio raštingumo ligą galėsime pradėti kalbėti apie raštingumą plačiąja prasme? Tikiu, kad taip ir bus“, – tikina profesorė.
Mano, kad problemą reikia spręsti senamadiškai
Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Vaida Kainauskienė pastebi – ieškoti kaltų visada yra gana lengva, nes tokiu būdu kratomasi asmeninės atsakomybės. Anot jos, šiuo atveju kaltinti galima būtų daug ką ir kartu nieko.
Lietuvių kalbos mokytoja ekspertė nemano, kad atsidūrėme kritinėje situacijoje – vis dėlto, mokyklos suoluose sėdi daugybė moksleivių, galinčių būti pavyzdžiu kitiems.
„Yra daug gražaus ir puikaus jaunimo, kuriems raštingumas jokių bėdų nekelia. Taip pat manymas, kad raštingumui kenkia įvairios išmaniosios technologijos, irgi nėra teisingas. Kaip tik IT galima puikiai išnaudoti mokytis raštingumo patraukliai. Apie receptus užsiminiau anksčiau: vieno būdo nėra ir jo negali būti. Bet gal pasakysiu senamadiškai: rašyti kuo daugiau ranka“, – pataria V. Kainauskienė.
Jos teigimu, sunku pasakyti, kiek laiko prireiks šiai problemai išspręsti ir ar išvis ji išspręstina. Kad neraštingumas netaptų norma, paprasčiausiai tereikia rašyti ir kalbėti.
„Susigėsti kartais yra naudinga, jei toks jausmas suteikia stimulą tobulėti. O nuolatinis problemos eskalavimas ir gėdinimas, kartais peraugantis į barimą ir moralizavimą, rezultatų neduos. Žmogui, turinčiam problemų su raštingumu, palinkėčiau patikėti, kad jis tikrai nėra beviltiškas, derėtų įsiminti specifines, pasikartojančias klaidas ir pamėginti jų nekartoti kitą kartą“, – pataria V. Kainauskienė.
Kviečia pasitikrinti lietuvių kalbos žinias
DELFI primena, kad Nacionalinis diktantas vyks kovo 2 d., penktadienį, 11 val. Transliacijos per LRT radiją ir internetu trukmė maždaug 40 min.
Iniciatyvą remiančio Vilniaus prekybos paramos fondo „Dabar“ direktorė Elena Aleknavičienė sako, kad švietimas – tai visuomenės namo pamatai. Anot jos, mūsų visuomenei reikia išmokti bendradarbiauti ir pasitikėti vieni kitais.
Visi neabejingi gimtosios kalbos mylėtojai kviečiami prisidėti prie lietuviško žodžio saugojimo.
„Sklandi kalba – sklandi mintis. Sklandi mintis neskaldo, neerzina, ji vienija arba kviečia dialogui. Tebūnie Nacionalinio diktanto rašymas proga pasidžiaugti kalba, prisiminti mokymąsi, mėgautis turtingu tekstu ir pasivaržyti. Šis diktantas – puiki galimybė per 45 minutes pasitikrinti savo lietuvių kalbos žinias“, – teigia E. Aleknavičienė.