Išgirsta diagnozė pakeitė moters gyvenimą, tačiau neatėmė džiaugsmo
Kaip skelbia Higienos institutas, 2018 m. Lietuvoje užregistruoti 109 162 asmenys, sergantys cukriniu diabetu, o dėl šios ligos daugiau nei 7 tūkst. asmenų teko gulėti stacionare. Jau antrus metus su 1-ojo tipo diabeto diagnoze gyvenanti Rūta save apibūdina kaip veiklią, tačiau pavargusią moterį, bandančią susigyventi su liga.
Paklausta, kas pasikeitė išgirdus šią diagnozę, pirmiausia moteris pamini mitybos pokyčius ir naujus įpročius leistis insuliną bei matuotis kraujyje esantį cukraus kiekį.
Moteris prisimena, kad, vos užsiminus apie ligą, teko sulaukti artimųjų ir draugų susirūpinimo, kaip ji jaučiasi, ar pajėgs dirbti, kaip spręs finansinius iššūkius, tačiau, kadangi gydymo priemonės kompensuojamos sveikatos draudimo lėšomis, didelių rūpesčių, anot moters, dėl to nekyla, o nenumatytiems atvejams ji teigia turinti santaupų.
Laikinai tapus nedarbingu gelbsti socialinis draudimas
Susirgus bet kokia liga, galime laikinai netekti darbingumo. Ką svarbu žinoti atsidūrus tokioje situacijoje? Lietuvoje šiuo metu veikia skirtingos valstybinio socialinio draudimo rūšys – pensijų, ligos, motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų bei privalomasis sveikatos draudimas. Įvykus kuriam nors iš šių draudiminių įvykių, socialinis draudimas iš dalies kompensuoja gyventojo prarastas pajamas dėl draudiminio įvykio.
Kaip aiškina „Sodros“ Komunikacijos skyriaus vedėjas Saulius Armalis, socialinio draudimo nauda ta, kad apdraustas žmogus, kuris dėl susiklosčiusių aplinkybių kuriam laikui neteko savo pajamų, gaus išmokas, iš dalies kompensuojančias tas prarastas pajamas.
„Draudimo išmokų dydis priklauso nuo draudžiamojo pajamų ir įmokų dydžio. Jeigu žmogus neteko didesnių pajamų, daugiau ir kompensuojama, nors taikomi tam tikri apribojimai – daugeliui išmokų yra taikomos „grindys“, kai išmoka negali būti mažesnė nei tam tikras dydis, ir „lubos“ kai išmoka negali viršyti tam tikros maksimalios ribos. Taip pat yra nustatyti tam tikri išmokų terminai ir trukmė.
Anot jo, pagrindinis patarimas – laiku sumokėti įmokas, būti apdraustu visų rūšių socialiniu draudimu ir įgyti teisę gauti išmokas, kai jų prireikia. Tie, kas ieško būdų mokėti kuo mažesnes įmokas, negali tikėtis tokių pat išmokų, kokias gautų mokėdami didesnes įmokas nuo didesnių pajamų.
Atsidūrus ligoninėje ar patyrus ilgalaikę traumą rekomenduojama nedelsiant apie tai informuoti savo darbdavį ir „Sodrai“ pateikti prašymą ligos išmokai gauti. Galima pateikti neterminuotą prašymą ligos išmokai – tuomet ateityje susirgus prašymų teikti nereikės.
Kaip aiškina S. Armalis, paprastai ligos išmoka paskiriama ir išmokama per maždaug dvi savaites, pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui.
Jeigu nedarbingumo pažymėjimas išduodamas ilgiau nei 14 dienų, pavyzdžiui, mėnesiui, tuomet nedarbingumo laikotarpis automatiškai dalinamas į 14 dienų periodus. Tokiu atveju darbdavys kas 14 dienų pateikia pranešimą apie darbuotojo nedarbingumą. Savo ruožtu, „Sodra“ darbdavius informuoja apie tai ir paragina pranešimą pateikti kas 14 dienų, jeigu nedarbingumas užsitęsia, kad galėtų kuo anksčiau mokėti ligos išmoką.
Turintiems asmens draudimą, dėl ligos prarandamos pajamos sugrįžta
Anot „Lietuvos draudimo“ Gyventojų turto draudimo vadovo Andriaus Gimbicko, tam, kad negautos ar sumažėjusios pajamos neturėtų įtakos žmogui sveikstant, siūloma draudžiantis asmens draudimu pasirinkti ligonpinigių ir dienpinigių draudimą. Jo teigimu, šį draudimą galima pasirinkti ir draudžiantis asmens draudimu tik nuo traumų, ir draudžiantis nuo kritinių ligų, kurioms priklauso aklumas, vėžys, gerybiniai galvos ir nugaros smegenų augliai, lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas, širdies, plaučių, kepenų, kasos transplantacija, raumenų distrofija.
A. Gimbicko teigimu, šios išmokos mokamos, jei gydymas ligoninėje ar nedarbingumas trunka ne trumpiau nei 3 ir ne ilgiau nei 30 dienų.
„Ligonpinigiai – tai išmoka, kurią apdraustasis gauna, kai dėl kritinės ligos arba nelaimingo atsitikimo patiria nedarbingumą ir yra gydomas ligoninėje, o dienpinigiai – tai išmoka, kuri mokama, kai dėl kritinės ligos arba traumos reikia gydytis namuose esant gydytojo paskirtam nedarbingumui. Draudimo suma turėtų būti tas skirtumas, kurį žmogus praranda dėl ligos – tokiu atveju, patyrus traumą ar susirgus kritine liga, žmogus nepajaus pajamų sumažėjimo, o jo gyvenimo kokybė bei finansinė padėtis liks nepakitusi. Kitaip tariant, kad dėl nedarbingumo gaunama išmoka ir ligonpinigiai ar dienpinigiai būtų lygūs uždirbamoms pajamoms, kaip ir žmogui esant sveikam“, – teigia A. Gimbickas.