Taksi vairuotojai visame pasaulyje turi daug kantrybės, sunervinti juos tikrai sunku. Jie įpratę prie girtų keleivių, kurie keiksnojasi, pilstosi gėrimais ar net skrandžio turiniu apsidergia kelionės metu. Jie gali iškęsti bambeklius, kurie viskuo skundžiasi ir dejuoja. Taksistai gali sugerti nesąmonių kalbėtojus, politikuotojus, religinius fanatikus ir visus kitus. Bet kuriuo paros laiku, visais metų laikais, net per šventes – taksi bendruomenė yra pasiruošusi mus nuvežti, kur tik panorėsime. Ačiū jiems už tai. Tačiau vienam dalykui niekas, net ir taksistai, nėra atsparūs. Tuščia piniginė, nulinės pajamos, liūdni vaikų veidai, gręsiantis badas – štai kas gali palaužti net ir pačius stipriausius.
„Mums šakės, situacija labai bloga, taip blogai dar niekada nebuvo“, – tiesiai šviesiai sako Leonardas, taksi automobilį vairuojantis aštuonis metus. Kadaise jis buvo automechanikas, bet dėl nugaros skausmų pakeitė profesiją ir tuo ilgą laiką džiaugėsi. Leonardas neslepia, kad iki karantino per mėnesį uždirbdavo virš 1500 eurų, dirbdavo kasdien išskyrus sekmadienius. Tokių pinigų pakako ir sau, ir šeimai išlaikyti. Dar paremdavo suaugusią dukrą iš pirmos santuokos, tačiau nuo kovo vidurio Leonui pradėjo slinkti plaukai, jam prasidėjo panikos atakos.
Darbas visiškai sustojo. Nors karantinas, nors gresia pavojus užsikrėsti pavojinga liga – jis visa tai ignoruoja ir eina dirbti. Panaikino savo vienintelę išeiginę, net ir sekmadieniais išlenda į gatves, bet kas iš to... Galėtų iš namų nė kojos nežengti, rezultatas būtų tas pats. „Jūs manęs klausiate kiek uždirbu? Aš į minusą einu, o ne uždirbu. Firmai atiduodu daugiau nei pats gaunu“, – dūsauja penkiasdešimt aštuonerių metų vyras.
„Štai, per dvylikos valandų pamainą turėjau tik keturis užsakymus“, – atkišęs sąsiuvinį man rodo kitas vairuotojas, tikras šios profesijos asas, 24 metus keleivius vežiojantis Viktoras. Jis labai pedantiškas taksistas, kiekvieną keleivį užregistruoja savo darbiniame sąsiuvinyje. Užsirašo nuo kur iki kur žmogų vežė, kiek pinigų už kelionę gavo, kartais prideda kitokių pastabų, pavyzdžiui, apie gautus arbatpinigius. Įprastai, per vieną dieną Viktoras prirašydavo bent pusantro ar du puslapius kelionių, dabar, per karantiną, visą savaitę niekaip neužpildo vieno puslapio. Visos dienos atrodo vienodai varganai – trys, keturi, daugiausiai penki užsakymai. Bet būna ir tokių dienų, kai paveža tik du žmones. Per tą pačią dvylikos valandų pamainą.
Viktorui net rankos dreba iš to liūdesio. Jis nebeleidžia sau atsipūsti, atidžiai sėdi klausosi racijos, gal dispečerė ką pasiūlys, taip pat nenuleidžia akių nuo mobilios taksi programėlės, kurioje kartais iškrenta užsakymai. O kad turėtų dar daugiau šansų gauti keleivių Viktoras atvažiuoja prie traukinių stoties, kur daugiau žmonių srauto. Tikisi, kad gal kas nors iš gatvės į jo automobilį įsės. Jo vairuojama raudona „Toyota“ paženklinta „Fake taxi“ lipduku – tai populiarus pornografinių filmų žanras. Juokais paklausiau vairuotojo, gal ir jo mašinoje darosi pikantiški dalykai? Bet jis ėmė kvatoti. „Galėtų, prašom, bet niekas nevyksta, jokie lipdukai nepadeda“, – nepasimetė Viktoras.
Tiems, kas nesupranta šio taksisto pergyvenimų ir liūdesio, jis tuoj viską paaiškins. Dirbdamas vienoje sostinės taksi įmonėje už savaitę darbo savo šeimininkui jis privalo sumokėti 150 eurų, bet per pirmas karantino dienas ir jis, ir kiti taksi vairuotojai suprato, kad tai yra neįmanoma. Štai todėl taksi įmonės valdžia susimylėjo ir nuleido savo savaitinį įkainį, dabar, karantino metu vairuotojas už savaitę turi sumokėti 70 eurų. Kaip aiškina Viktoras – ši suma yra už keleivių srautą, kurį įmonė turėtų užtikrinti, ir perduoti per raciją arba programėlę. Deja, srautas stipriai pakritęs.
Tai dar ne visos Viktoro išlaidos. Susimokėjęs įmonei jis turi už savo pinigus užsipilti kuro, nuplauti automobilį, na ir, žinoma, reikėtų pridėti kitas amortizacijos išlaidas. Tik tai, kas lieka yra vairuotojo uždarbis. Ir jis neslepia – likdavo pakankamai, dar iki kovo mėnesio buvo labai geri laikai. Bet tai, kas vyksta dabar – tikras bankrotas.
Matematika nėra sudėtinga. Nors vairuotojas dirba, po ilgos darbo dienos jis neužsidirba, o tik eina į minusą. Tie trys-keturi užsakymai po 3 eurus, deja, yra per mažai. „Nežinau ką daryti, kur kreiptis, kur eiti. Darbo mesti negaliu, kur aš dar eisiu? Dabar visiems blogai. Turiu dirbti, laukti geresnių laikų, bet pinigai tirpsta. Ir svarbiausia, niekas negali pasakyti, kada viskas pagerės“, – stipriai sunerimęs kalba Viktoras. O juk dar reikia nusipirkti maisto produktų, susimokėti už būstą.
Keturis metus taksi versle dirbantis Paulius stengiasi sukiotis po visą Vilnių, net po atokiausias mikrorajonų vietas, galvoja gal šitaip, kai nuolat bus tarp žmonių, jis ką nors sugundys pasivažinėti. Specialiai prie parduotuvių ir prekybos centrų sustoja, atidaro visas dureles ir stropiai dezinfekuoja mašiną, kad potencialūs keleiviai matytų, kokia švara ir higiena pas taksistus. Deja, deja, tokie triukai neveikia. „Daryk ką nori, bet nieko neuždirbsi. Net viršvalandžiai nepadeda“, – sako Paulius. Jam norisi ir juoktis, ir verkti, nes per dešimt valandų darbo jaučiasi kaip bedarbis, kuris nieko neuždirba. Paklaustas apie arbatpinigius vyras net nusijuokė – tokiu laikotarpiu jų beveik niekas nepalieka, visi taupo, nes bijo dėl ateities.
Taksi vairuotojų konkurentas, su pavėžėjimo programėle „Bolt“ dirbantis Darius, deja, irgi neatrodo laimingas. Klientus jis vilioja tuo, kad savo mašinoje įsirengė apsauginį skydą nuo koronoviruso plitimo. Tai iš skaidrios plastikinės plėvelės ir lipnios juostelės sukurta sienelė tarp vairuotojo ir keleivių ant galinės sėdynės. Šis Dariaus automobilio privalumas yra pažymėtas ir mobiliojoje aplikacijoje, todėl keleiviai, kurie vengia bet kokio kontakto su svetimais žmonėmis turėtų tuo susivilioti.
„Už tokią apsaugą aš gaunu bonusą, kilometro kaina tokioje mašinoje kiek brangesnė, todėl turiu šansą daugiau užsidirbti“, – sako Darius, bet deja jo pajamos nė kiek nepaaugo. Galima sakyti, kad dirba savo malonumui, o ne dėl pinigų. „Per dieną penki-šeši keleiviai, savaitgaliais daugėja, ypač pajutome kai atsidarė restoranų terasos, bet vis tiek, labai liūdni laikai, labai sunku dirbti“, – aiškina vairuotojas.
Net su keliomis mobiliosiomis aplikacijomis užsakymus priimantis vairuotojas Igoris paskaičiavo, kad darbo krūvis krito apie 60-70 procentų. Jis man rodo aplikacijos langą, kurioje matyti, kad per 2 valandas 46 minutes dar neuždirbo nė cento.
„Teks mažiau valgyti, pirkti pigesnius produktus su nuolaida. Kitaip nežinau, kaip gyventi. O ką galite patarti? Kaip man gauti darbo? Čia nieko gero nebus, kol visai to karantino nepanaikins“, – įsitikinęs Igoris. Jo nuomone darbo žymiai padaugės tą dieną, kai vėl ims dirbti visos valstybinės įstaigos ir biurai. „Mūsų pagrindinis klientų ratas – ofisų žmonės. Jie visą dieną malasi pirmyn atgal, nu tai po 3-4 eurus iš tokių galima surinkti“, – sako jis.
Kalbinti vairuotojai sako pastebėję, kad karantino metu Vilniaus taksi rinką visiškai apleido ukrainiečiai. Jeigu ne keli tūkstančiai, tai keli šimtai imigrantų iš karo nukamuotos šalies jau keletą metų labai aktyviai vairavo tiek taksi, tiek pavėžėjų automobilius. Bet nuo kovo vidurio ukrainiečių pradėjo mažėti, o dabar jų beveik nesimato. „Išsibėgiojo visi, grįžo į namus, visi tos ligos bijo“, – replikuoja prie Vilniaus rotušės keleivių laukiantis „Uber“ vairuotojas Antanas. Jo nuomone daug Ukrainos piliečių į Lietuvą net ir po karantino negrįš, nes čia per mažai darbo.
Teko ilgai ieškoti, bet vis dar dirbantį atvykėlį iš Ukrainos suradau. Denisas turi leidimą gyventi Lietuvoje, todėl mūsų šalį jis vadina savo namais. „Niekur nevažiavau, o kur važiuoti? Juk namuose esu“, – sako vyras. Denisas taksisto darbą vadina romantišku ir pelningu, tačiau dabar jis taip pat jaučia sąstingį.
„Niekas nenori važiuoti. Žmonės bijo, nenori užsikrėsti. Aš juos galiu suprasti, bet man tai gyventi reikia“, – dejuoja ukrainietis. Jo nuomone Vilniaus taksistai gyvena iš turistų, todėl kol jų nebus – situacija nė kiek nepagerės.
„Kasdien tikrinu „Ryanair“ programėlę, žiūriu ar atsirado kokių nors reisų, bet iki rugsėjo nieko nematau. Skrydžius rodo, bet kai nori pirkti bilietą rašo, kad viskas parduota. Tai kaip čia tai suprasti, kažkoks feikas“, – piktinasi jis. Denisas šiuo metu gyvena iš santaupų, kurios buvo skirtos vasaros atostogoms. Ką darys, kai jos baigsis – paklausti liūdna ir baisu. Norėdamas pakelti nuotaiką savo keleiviams vairuotojas siūlo pasivaišinti nemokamais saldainiais.