Iki koronaviruso protrūkio niekada neteko girdėti, kad pacientai bėgtų iš ligoninės. Sutikite, skamba kiek absurdiškai. Kam bėgti iš ten, kur tau nori padėti? Bet pasirodo, tai vyksta dažniau nei gali atrodyti. Kol karantino metu sėdėjome uždaryti namuose, žiniasklaidoje ne kartą pasirodė žinutės apie tai, kad žmonės, kuriems diagnozuotas koronavirusas arba jis įtariamas, nusprendė savivaliauti ir su medikais nebendradarbiauti. Ir vyrai, ir moterys, net paaugliai bėgo nuo medikų, kuriems ir taip pastarasis laikotarpis itin nelengvas.
Visus bėglius anksčiau ar vėliau sulaikė policija ir pristatė atgal į gydymo įstaigas. Koronaviruso pandemijos metu negalėjo būti nė kalbos apie tai, kad kažkas nori atsisakyti gydymo ar privalomos izoliacijos. Tuo rūpinosi net aukščiausia šalies valdžia. Kiekvieną bėglio atvejį komentavo ligoninių vadovai ir pats sveikatos ministras.
Kalbos apie virusą po truputį slūgsta, karantinas daugybę kartų švelnintas ir toliau švelninamas, tačiau bėgti iš ligoninių pacientai nenustojo, tik apie tai jau niekas neskelbia, kaip apie kažkokią sensaciją.
Vilnietė pensininkė V. Šalkina – viena iš bėglių. Į medikų globą ji pateko pati, savo noru. Staiga pasijutusi blogai, moteris į namus išsikvietė greitąją pagalbą. Atvykęs gydytojas nusprendė, kad ją reikia vežti į Santaros klinikas, taip ir padarė. „Buvo labai blogai. Man konstatavo prieš insultinę būklę. Ligoninėje padarė koronaviruso testą, o tada skubiai atliko širdies kraujagyslių zondavimą ir paguldė į kardiologijos skyrių, kad galėtų stebėti“, – pasakoja Vanda.
Medikams ji neturi jokių priekaištų, atvirkščiai, dėkoja už išgelbėtą gyvybę. Vieną dieną ramiai pagulėjusi, kitą rytą senjorė pabudo su neramiomis mintimis.
„Man toks amžius, kad darosi sunku kvėpuoti, dūstu. Atsirado didelė baimė, kad gali pasidaryti tik blogiau, todėl užsimaniau į namus. Patys suprantate – ligoninėje labai liūdna atmosfera, aplink sunkūs ligoniai. Pasakiau gydytojui, kad viskas, užteks man čia gulėti, privalau važiuoti į savo butą Šeškinėje, pas vyrą. Bet gydytojas pasakė, kad negali manęs išleisti, nes privalo stebėti, kad galėtų paskirti gydymą. Dar kartą jo prašiau, sakiau, kad negaliu čia gulėti, jis vis tiek nesutiko išleisti“, – apie derybas su ją gydančiu mediku pasakoja moteris.
Kai prašymai nedavė jokių rezultatų, Vanda ėmė regzti planą, kaip pačiai savarankiškai pasišalinti iš Santaros klinikų. Ji iki smulkmenų apgalvojo, kaip tai padarys. „Žinau, kad ryte labai daug medikų, vyksta vizitacijos, todėl nusprendžiau palaukti, kol bus ramiau. Suvalgiau ligoninės pietus, palaukiau kol seselės surinks indus, o tada persirengiau, užsidėjau batus, susirinkau visus daiktus iš spintelės ir išėjau iš palatos“, – paprašyta atkurti gegužės 19-ąją vykusius įvykius pasakoja Vanda.
Ši senjorė juda tik su lazdos pagalba, todėl net ir norėdama greitai pasprukti iš ligoninės negalėtų. Vanda ėjo pro skyriaus seseles, galvojo, kad jos nieko nepastebės ir nesupras, kad senjorė be leidimo bėga namo, bet klydo. Seselės puolė iš paskos. Vanda į raginimus sustoti nereagavo, ėjo ilgais ir painiais klinikų koridoriais.
„Pamačiusios, kad manęs nesustabdys, seselės puolė rėkti, prašyti pagalbos. Koridoriuje buvo kažkoks vyras, be uniformos, be jokio pažymėjimo. Nežinau kas toks, bet jis sureagavo į seselių prašymą ir puolė mane laikyti. Priešinausi, tada jis mane stipriai pastūmė į sieną. Štai, pažiūrėkite kaip suspaudė, kaip sudavė man į petį, visas mėlynas, labai skauda“, – guodžiasi pensininkė.
Tačiau nepažįstamo vyriškio smūgis jos nesulaikė, Vanda toliau buvo nesustabdoma. Išbėgo pro ligoninės duris ir tiesiu taikymu nužingsniavo į autobusų stotelę.
„Dėl pabėgimo su niekuo nesitariau, todėl niekas manęs neatvažiavo paimti. Visada naudojuosi viešuoju transportu. Autobusas veža tiesiai nuo Santariškių iki Šeškinės, kur aš gyvenu. Labai patogu, todėl galvojau, kad bus paprasta, tačiau po incidento su tuo vyru koridoriuje, atrodžiau labai blogai. Mane pamatęs autobuso vairuotojas, pradėjo siūlyti pagalbą, turbūt galvojo, kad mirsiu. Sunkiai kvėpavau, buvau išbalusi nuo nervų“, – prisiminusi kelionę namo pasakoja Vanda.
Grįžusi į savo butą moteris atsigulė pailsėti ir tada pajuto deginančius skausmus dešiniajame petyje. „Norėjau kreiptis į policiją, kad sulaikytų tą vyrą, kuris mane pastūmė, bet supratau, kad nebus jokių rezultatų. Nežinau, kas jis toks. Seselės tikrai nekaltos, jos darė savo darbą ir net nelietė manęs, geros moterys“, – sako senjorė.
Tą pačią dieną į Vandos telefoną paskambino ją gydanti poliklinikos gydytoja, ji pranešė, kad bėglės ieško medikai iš Santaros klinikų. Bet ne tam, kad ją susigrąžintų atgal, o tam, kad perduotų receptus vaistams, kuriuos jai būtina gerti. „Pasakė, kad jeigu negersiu, man pasidarys dar blogiau. Gydytojas labai pergyveno, kad negali manęs stebėti“, – medikų rūpesčiu džiaugiasi bėglė. Dabar Vanda jaučiasi žymiai geriau, tik tą mėlynę skauda.
Išklausęs šios keistos ir liūdnos istorijos, paprašiau, kad senjorės Vandos pabėgimą pakomentuotų Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų komunikacijos tarnybos vadovė Jolanta Normantienė. Telefonu ji patvirtino, kad karts nuo karto pasitaiko tokių ligonių, kurie prieš medikų valią pasišalina iš gydymo įstaigos, tačiau tai nėra laikoma nusikaltimu, todėl policijai apie bėglius nepranešama, nebent pacientas keltų grėsmę visuomenei.
„Gydytojai, matydami grėsmę paciento sveikatai, stengėsi įtikinti, kad toks sprendimas nebaigus gydymo išeiti iš ligoninės pavojingas žmogaus sveikatai. Skyriaus vedėja skambino paciento artimiesiems, kad padėtų įrodyti nepamatuoto sprendimo žalą, tačiau pacientas vis tiek išėjo iš skyriaus, buvo nusiteikęs priešiškai ir agresyviai personalo atžvilgiu“, – komentuoja J. Normantienė, komunikacijos tarnybos vadovė.
„Nors pacientai nėra laikomi ligoninėje prieš jų valią, medikai net ir tokiais atvejais jaučia atsakomybę už jų sveikatą. Santaros klinikų personalas susisiekė su paciento šeimos gydytoju ir paprašė pasirūpinti ligoniu, išrašė elektroninį receptą, kad būdamas namuose, pacientas galėtų vartoti reikalingus vaistus.
Medicinos darbuotojai dabar gyvena itin nelengvomis sąlygomis, jaučia didžiulę įtampą ir atsakomybę už ligonių sveikatą, jiems keliami dideli infekcijų kontrolės reikalavimai, kasdien susiduria su daugybe iššūkių ir naujų užduočių, todėl būtų puiku, kad pacientai pasitikėtų medikais, klausytų jų nurodymų, rekomendacijų, patys stengtųsi saugoti sveikatą“, – gražiu prašymu šią istoriją užbaigia J. Normantienė.