„Nelabai galvojama apie socialiai jautrias grupes. Yra ten skambūs pavadinimai, neaišku, kas iš tikro ten bus. Faktas, kad nemažai nueis į infrastruktūrą. Tai yra labai paprasta, nes labai lengva išmatuoti rezultatą – išliejau tokią gatvę, pastačiau, renovavau tokį pastatą. Kai investuojama į žmogų, poveikį matysim gerokai vėliau“, – laidoje „Delfi diena“ apie ES paramą kalba A Adomavičienė.
Po karantino, anot jos, dalis žmonių susiduria su rimtais sunkumais ir jiems ekonominis atsigavimas ir kainų kilimas, apie kuriuos kalbama, džiaugsmo neteikia.
„Yra tokia sritis, kaip aviacija, kuri visiškai užsidarė, ir stiuardeses neteko darbo. Tai yra ir moterys apie 50 metų, kurios niekada nedirbo jokio kito darbo, ir joms reikia galvoti, kur dabar dirbti kelerius metus iki pensijos. Jos dabar laikinai gyvena iš išmokų“, – pasakoja A. Adomavičienė.
Ne pavienės istorijos
Skurdo mažinimo asociacijų tinklo direktorė pasakoja, kad panašių istorijų skaičiuojama nemažai. Yra žmonių, kurie gauna ir labai mažas pajamas – vidutinė socialinė parama siekia vos 85 eurus. Be to, vis dar yra daug žmonių, kurie neturi darbo, ir jiems nėra taip paprasta grįžti į darbo rinką.
„Labiausiai nukentėjo mažiausias pajamas gaunantys asmenys, individualia veikla besiverčiantys asmenys, nes jų pajamos labai staigiai krito. Ir, žinoma, šeimos su vaikais“, – sako A. Adomavičienė.
Ji sutinka, kad gali pasitaikyti atvejų, kai asmenys užuot dirbę renkasi gyventi iš pašalpos, tačiau tai – kraštutiniai atvejai.
„Iš dalies gali būti taip, bet žiūrint, kokia yra šeima. Jei asmuo vienišas, jam galbūt apsimoka dabar gauti 200 eurų ir neiti dirbti. Sakyčiau, čia toks griebimasis paskutinio šiaudo. Jeigu tai yra šeima, ypač vienišas tėvas ar vieniša mama, tai jam bet kokiu atveju tikrai apsimokėtų eiti dirbti“, – įsitikinusi A. Adomavičienė.
Karantinas atvėrė žaizdas
Karantinas atskleidė ir daugiau problemų, sako A. Adomavičienė: „[Karantinas] atvėrė kai kurias senas žaizdas ir pūlinius, ypač švietimo sistemoje, galimybių nelygybės aspektai atsiskleidė, paslaugų prieinamumas, jų trūkumas. Žmonės, kurie ir taip turėjo mažas pajamas, sunkiai vertėsi, jie labiausiai ir nukentėjo.“
Daliai šeimų buvo sudėtinga ir užtikrinti vaikų mokymąsi namuose.
„Trūko kompiuterių, fizinių darbo vietų vaikams šeimose, ypač gausesnėse ar gyvenančiose mažame būste. Galbūt dalis vaikų vis tiek turėtų eiti į ugdymo įstaigas iš tokių šeimų“, – svarsto A. Adomavičienė.
„Pastebėjome, kad dalis tėvų, net jei yra kompiuteris, ir rašomasis stalas, nebūtinai geba padėti vaikui mokytis“, – pastebi ji.
Klausimų, jos teigimu, kelia ir kai kurios valstybės paramos priemonės: „Pavyzdžiui, vienkartinė išmoka pensininkams. Pagal visas prognozes, pensininkai nebus ta grupė, kuri labiausiai nukentės. Kad pensijos Lietuvoje mažos – faktas, bet vienkartinė 200 eurų išmoka tikrai tos problemos neišspręsim.“