Beveik 300 vyrų ir moterų, jaunų ir vyresnių, kiekvieną dieną rikiuojasi prie labdaros valgyklos „Vilties centras“ durų ir ilgoje eilėje laukia, nežinodami ką gaus. Tai būna maisto produktai, drabužiai, knygos, kartais buitinė chemija, visokie namams reikalingi prietaisai ir net baldai. Eilėje didelė konkurencija, visi prie langelio nori patekti pirmesni, nes tikisi papulti tarp laimingųjų gavusių dar ir kvietimą į viešąją pirtį. Dėl to neretai kyla ginčai ir net susistumdymai. Tai jau nieko nestebina, nes kai žmogui blogai, kai trūksta pinigų elementariausiems dalykams, bet kas pasidarytų irzlus ir piktas, o jeigu reiktų – nagais ir kumščiais kovotų už save ir savo šeimą. Todėl stebėtis nėra ko. Tai žmogiškos savybės.
Įprastai, kai dar nebuvo karantino, žmonės galėdavo užeiti į valgyklos vidų, ten suvalgyti nemokamus pietus, o tada pasiimti kitą labdaros davinį. Pastovūs lankytojai buvo suskirstyti į keturias pamainas ir į vidų eidavo grupėmis, kad visi sutilptų prie stalų ir visiems visko užtektų. Tačiau tada, kai buvo imtą saugotis grėsmingojo koronaviruso – taisyklės pasikeitė. Valgyklos duryse įrengtas langelis ir pro ji pradėta išdavinėti viską vienu metu. Kas kada atėjo – tas tada ir gauna sau skirtą labdarą.
Žmonės ėmė rikiuotis į ilgą, išsiraizgiusią eilę, darydami vieni tarp kitų bent vieno metro tarpus. Natūralu – eilė atrodo be galo didelė, tarsi ateinančiųjų srautas būtų stipriai paaugęs. „Atsirado dešimt-dvidešimt naujokų, bet ne daugiau“, – sako už valgyklos veiklą atsakinga Labdaros ir paramos centro „Vilties centras“ direktoriaus pavaduotoja Nina Rusakova.
Ji čia dirba nuo pat atidarymo 2007-ais metais, tad geriau nei kas kitas mato visus pokyčius ir tendencijas. Valgyklos vadovei keista, kad Lietuvoje yra žmonių neigiančių krizę ir sakančių, kad šiuo metu šalis gyvena puikiai. „Taip nėra, tiesiog pažiūrėkite į eilėje stovinčius žmones, pakalbėkite su jais ir suprasite, kiek daug ir kokių sunkių problemų turi mūsų šalis“, – rekomenduoja N.Rusakova.
Ji atmintinai vardija su kokiomis problemomis susidūrę asmenys kreipiasi į šią įstaigą: per mažos pensijos senjorams, per mažos pašalpos bedarbiams ir neįgaliesiems, pajamų netekusios vienišos mamos ir vieniši tėvai, iš kalėjimo į laisvę sugrįžę ir laimės neradę asmenys, šeimos ir giminių neturintys benamiai, prostitutės, narkomanai, alkoholikai. „Čia nė vienas neateina būdamas laimingu, jeigu jau stovi prie mūsų pastato – vadinasi turi rimtų problemų ir niekas kitas tau negalėjo padėti. Juk mes nedaliname pinigų, mes nesuteikiame darbo, mes galime tik pamaitinti. Jeigu žmogus pats neišgali nusipirkti kepalo duonos ar pakelio pieno, ką tai reiškia? Tai reiškia, kad atsitiko kažkas negero“, – protingai apie savo lankytojus atsiliepia maitinimą organizuojanti N.Rusakova. Kiekvieną darbo dieną jos vadovaujama įstaiga pamaitina nuo 400 iki 500 alkanų burnų, maždaug 160 porcijų iš čia iškeliauja į kitą labdaros vietą.
Kai kurie vyrai ir moterys į šią valgyklą ateina nuo pirmos atidarymo dienos. Jų gyvenime per tuos trylika metų nieko gero nenutiko. Tačiau yra daug istorijų, kai žmonės atsitiesia ir prasigyvena, o į valgyklą atvažiuoja jau nebe valgio prašyti, bet tam, kad patys ką nors paaukotų. Pinigų ar senų drabužių.
Paklausiau ponios Ninos pagal ką ji ir jos kolegos nusprendžia, kad žmogus vertas labdaros. Formulė visai paprasta: naujokai turi užpildyti specialią anketą, kurioje reikia pažymėti su kokiais sunkumais asmuo susidūrė, kas negero gyvenime nutiko, kad prireikė labdaros. Nina yra paskaičiavusi, kad maždaug 80-85 procentai tokių anketų visiškai atitinka keliamus kriterijus. Likusios būna arba netinkamos, arba sunkiai patikrinamos, nes pavyzdžiui, benamiai dažnai neturi jokių dokumentų, pagal kuriuos pareigūnai galėtų atsekti duomenis, tačiau labdara jiems vis tiek suteikiama.
Eilėje stovintys žmonės, akivaizdu, kad gyvena sunkiai – apdriskę, susitepę. Negražu pagal išvaizdą vertinti, bet tikrai matosi, kad jų situacija sunki. Tačiau yra ir tokių asmenų, kurie prie langelio laukia puošnia apranga, skaniai kvepiantys, pasidabinę ne tik stilingais drabužiais, bet ir nepigiais aksesuarais. Paklausiau valgyklos vadovės, kaip galima paaiškinti tokį reiškinį.
„Labai daug mūsų lankytojų čia gauna naujus, gražius drabužius, todėl ir atrodo jie gerai. Juk jeigu nėra pinigų – dar nereiškia, kad esi netvarkingas ir nenori atrodyti gerai. Ne vienas lankytojas iš paskutiniųjų stengiasi prisižiūrėti ir nepalūžti. Kai matau, kad kažkas pasipuošė, pasikvėpino – labai džiaugiuosi, vadinasi tas asmuo dar turi vilties“, – paaiškino N.Rusakova.
„Vilties centre“ su sunkumais susidūrusius žmones priima ne tik valgyklos vedėja, bet ir dvidešimt savanorių. Tai asmenys, kurie čia negaudami jokio uždarbio kasdien atvyksta dirbti maisto sandėliuose, drabužių sandėlyje, virtuvėje ir išdavime prie langelio.
„Be savanorių mes negalėtume veikti. Mūsų visos virėjos dirba be atlygio, mūsų vairuotojas dirba be atlygio. Tai nepaprastai geri žmonės“, – sako vadovė.
Kol nebuvo karantino valgykloje buvo ruošiami sotūs dviejų dalių pietūs: sriuba ir karštas patiekalas. Tačiau nuo kovo 16 dienos pro langelį išduodama tik sriuba. Tai pusės litro indelis žmogui.
„Sriubą verdame iš kruopų, daržovių ir mėsos. Vis ką nors pakeičiame, bet pagrindas visada tas pats – sriuba turi būti maistinga, kad žmogus pasisotintų bent pusei dienos“, – pasakoja virtuvėje savanoriaujančios moterys. Taip pat kiekvienam asmeniui įteikiamos 8 riekės duonos ir 2-3 ar net 4 skirtingi maisto produktai. Kartais tai žalia mėsa, kartais koks nors mėsos gaminys – dešros, dešrelės ar kumpelis, dažnai dalinami jogurtai, varškės desertai.
„Maistas, kurį daliname labdarai mus pasiekia iš „Maisto banko“, taip pat iš kelių prekybos tinklų bei iš vieno banko valgyklos. Dažnai gauname labai skanių desertų ar net tortukų, todėl žmonės niekada nežino, ką gaus. Prie sriubos visada paruošiamas toks savotiškas siurprizas“, - aiškino direktoriaus pavaduotoja.
Pasiteiravau, ar valstybė kiek nors remia: „Tik iš Vilniaus savivaldybės gauname 52 tūkstančius eurų per metus, tai nėra daug, bet tenka suktis. Dabar dar sakė šiek tiek pinigėlių pridės už tai, kad dėl karantino turėjome papildomų išlaidų – reikėjo pirkti vienkartinius indus maistui išsinešimui, taip pat kaukes, pirštines, bei dezinfekcinį skystį“, – vardina pašnekovė.
Prie langelio stovinčios moterys pagal mėnesio dieną gali pasakyti bus daug darbo ar mažiau. Pasirodo kiekvieną mėnesį nuo 10 iki 20 dienos srautas kiek nukrenta, nes tuo metu šalyje būna mokamos pensijos ir pašalpos, o kol žmonės turi pinigų – čia neina. Vos tik jie baigiasi – vėl rikiuojasi. Ir taip vyko nuolat, išskyrus karantino laikotarpiu. Nei kovą, nei balandį sumažėjimo nesijautė.
„Tuos, kurie tradiciškai tuo laiku pas mus neateina – pakeitė nauji žmonės, kurie neteko darbo, prarado namus ir panašiai. Kasdien kam nors nutinka tokios nelaimės, o per šį sunkų laikotarpį tokių buvo ne vienas. Bet ne visi dar žino apie mus, ne visi drįsta ateiti“, – sako ponia Nina.
Buvęs elektrikas Remigijus prieš dvejus metus išėjo į pensiją, tačiau jam nepakanka gaunamų pinigų – kelis šimtus eurų išleidžia mokesčiams ir vaistams. Todėl valgyti ateina prašyti į labdaros valgyklą. „Labai liūdna pensija Lietuvoje, labai sunku, nėra čia ko slėpti. Tiesiog nežinau, ką daryti, kas dar galėtų padėti. Esu sunkus ligonis, nuolat guliu ligoninėse. Ir dabar gulėjau, tik prieš dvi dienas paleido. Iškart čia atėjau, nes visus pinigus ant vaistų padėjau“, – pasakoja jis. Priėjęs prie langelio moters jis paprašė dviejų indelių sriubos. Yra ir tokių lankytojų, kurie prašo keturių ar penkių – sakydami, kad likusius nuneš alkstantiems šeimos nariams.
Į valgyklą kasdien ateinantis Tadziūnė čia turi susiradęs daug draugų. Kol laukia eilėje kitiems žmonėms jis pasakoja įdomias istorijas iš savo gyvenimo, arba deklamuoja paties parašytus eilėraščius. Vieną, patį naujausią padeklamavo ir dabar, prieš duodamas trumpą interviu. „Esu senas, darbo man niekas neduoda, o pensija labai maža, todėl man neužtenka. Nesmagu, bet ateinu čia. Ne tik paimu labdarą, bet ir nuo savęs šį tą duodu – palieku senų knygų, kad jas išdalintų kitiems, kas mėgsta skaityti“, – pasakoja Tadziūnė.
Kelios moterys išgirdusios vyro eilėraščius piktinosi, kad jis joms neduoda ramybės.
„Neįmanoma ramiai pastovėti, vienas eilėraščius diktuoja, kitas apie karą pasakoja, visi su savo reikalais. Tas laukimas labai nervina, ypač kai visokios bobutės pradeda prašyti, kad jas į priekį praleistume... Vieną praleisi, tuoj ateis kita, todėl nedarau to. Kas pirmesnis atėjo – tas pirmesnis ir gaus“, – pasipiktinimo neslėpė Irena, save pavadinusi nelaiminga bedarbe.
Kita, savo vardo sakyti nenorėjusi labdaros valgyklos lankytoja sakė pastebėjusi, kad per karantiną atsirado daug naujokų, bet dabar jie po truputį dingsta.
„Labai daug kas prarado darbus ir ėjo čia, bet kai atšilo ir miškuose atsiranda uogos, grybai ir dar sraigės – tai visi eina rinkti ir taip užsidirba. Blogiausia čia bus rudenį, kai ateis antra koronaviruso banga. Tada turbūt dvigubai daugiau žmonių stovės, svarbiausia, kad visiems sriubos užtektų“, – kalbėjo blizgiais segtukais plaukus susisegusi trumpaplaukė ponia. Ji taip pat priekaištavo, kad niekada negauna pirties talonų, ir, kad dėl jų visuomet reikia kovoti. „Niekada nelieka, visi ten nori, ypač benamiai, nes nusiprausti gali“, – aiškino pastovi valgyklos viešnia.
„Vilties centrą“ paremti gali kiekvienas norintis – tereikia paskirti šiai vietai savo piniginę auką, pinigus pervedant į bankinę sąskaitą, arba tai, ko ne gaila galima atvežti tiesiai į valgyklą. Dažniausiai žmonės atveža maisto produktų, senų nereikalingų baldų ar drabužių. Juos čia maloniai priima ir tuoj pat išdalina tiems, kam trūksta.