Vaizduotė – tai vidinis gebėjimas, išplečiantis mūsų mąstymo procesus virš paprastos reakcijos į supantį vizualių objektų pasaulį. Vaizduotė yra tarsi naujų tyrinėjimų varikliukas, be kurio mūsų elgesys visuomet būtų apribotas anksčiau matytų poelgių. Taip pačiai vaizduotė gali supažindinti vaiką su baime – iki šiol problemų dėl miegojimo tamsiame kambaryje neturėję berniukas ar mergaitė gal pradėti bijoti po to, kai išmoksta savo kambaryje apgyvendinti pabaisas. Tuomet spinta ar palovis tampa pavojinga vieta.
Žinoma, mes natūraliai norime nuraminti savo vaikus, kad jokios žalios pabaisos neateis jų suvalgyti. Kita vertus, ar mes turėtumėme taip entuziastingai slopinti sugebėjimus matyti tokius dalykus? Vis dėlto mes norime, kad mūsų vaikai gyventų realiame pasaulyje.
Galbūt mums reikėtų liautis jaudintis, ar vaikai turi pernelyg lakią vaizduotę ir vietoje to stebėti, į ką jų vaizduotė būna nukreipta. Jeigu mes paskatinsime suformuoti kylančias vizijas ir idėjas, jos taps materialaus pasaulio dalimi. Vaikai galėtų piešti ar lipdyti iš molio tas naktimis ropojančias pabaisas – vidiniai demonai, ištempti į šviesą, praranda dalį savo baisumo.
Tuo tarpu televizija nori „sukišti“ į vaikų galvas savo vizijas – sunku išmatuoti jos poveikį vaizduotei. Tačiau nuomonė, kad pernelyg kūrybingi vaikai nesugebės susitvarkyti su realiu pasauliu, yra ironiška. Juk televizija skatina mėgdžiojimą – mes tai pastebime, kai vaikai pradeda cituoti filmų dialogus. Besijaudindami, kad vaikų „piktnaudžiavimas“ vaizduote gali iššaukti nepagrįstą elgesį, žinomų personažų ar asmenybių mėgdžiojimas atrodo lyg abejotinas kompromisas.
Vaizduotė ir realybė nėra tokie nesuderinami, tiesą sakant, dauguma faktų pasaulyje egzistuojančių dalykų kažkada buvo idėja kažkieno galvoje. Daugybė kūrybingų žaidimų, tokių kaip skulptūrų kūrimas, piešimas, tapyba, koliažas ir drabužių kūrimas sukuria tiltus tarp vaizduotės ir išorinio pasaulio.
Vaikai, nuolatos užsiimantys tokiomis veiklomis (ypač kai apribojamas televizoriaus žiūrėjimas), sugebės lengvai prisitaikyti prie kasdieninio gyvenimo, su savimi nešdamiesi turtingą, vertingą ir nesugadintą vaizduotę.