Kalbėdamas apie dabartinę ugdymo sistemą Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro Gabių ir talentingų vaikų ugdymo skyriaus vedėjas Gediminas Beresnevičius pastebi, kad mūsų visuomenėje vyrauja „dėmės sindromas“. Pirmiausiai pastebime tai, kas yra negerai ir į tai atkakliai badome pirštu pamiršę viską aplinkui. Lygiai taip pat būna ir tuomet, kai ant šviesių drabužių atsiranda dėmelė – aplinkiniai ima kalbėti tik apie ją.
Svarbi mamos meilė ir tėčio reiklumas
„Kartą į mane kreipėsi viena močiutė, kurios paauglys anūkas „nusivažiavo“ ir beveik nustojo mokytis. Patariau nei jai, nei tėvams jo neklausinėti, kaip sekėsi mokykloje, ir netikrinti, ar paruošė pamokas. Po pusmečio jo mokymosi rezultatai atsistatė. Jei pasitikime savo vaiku, tuo pačiu ugdome ir jo atsakomybę už savo veiksmus bei savarankiškumą. Jei mažametis atkiša koją mamai ir sako: „Užmauk batus!“, tai vėliau sakys, kad padarytų už jį pamokas, vėliau – nupirktų automobilį ar surastų lengvą ir gerai apmokamą darbą. O prasideda tokio nesavarankiško vaiko auginimas nuo tada, kai jis nukrenta, o rūpestinga mamytė puola jį pakelti, nors puikiausiai jis pats galėtų atsikelti.
Kita blogybė yra tėvų noras perdaryti vaiką pagal save, įdiegti jame savo neišsipildžiusias svajones. Blogiausia, kai taikoma prievarta, šantažas. Pavyzdžiui, „Nesimokysi – atimsiu kompiuterį!“. Prievarta gali sukelti tik protestą, pasipriešinimą, vėliau – konfliktą, kerštą. Pyktis gimdo pyktį.
O pats svarbiausias dalykas šeimoje, siekiant, kad vaikas išaugtų pasitikintis savimi ir kūrybingas, manau, yra besąlygiška mamos meilė. Tai tokia meilė, kai vaikas mylimas netgi tuomet, kai jam nesiseka ar jis padaro kažką negero. Tylus mamos išgyvenimas yra kur kas paveikesnis vaikui, nei riksmas ar despotizmas.
Be mamos meilės dar yra svarbus tėvo reiklumas. Be jo vaikui sunku įveikti kliūtis, išsiugdyti kuriančiai asmenybei reikalingą darbštumą, atkaklumą, ambicingumą. Pastebėta, jog vaiko intelektas yra tuo didesnis, kuo daugiau laiko jam skiria tėvas. Žinoma, tai tik vienas iš daugybės veiksnių, bet, gana reikšmingas. Svarbi ir praleidžiamo laiko kokybė: jei tėvas, spardydamas kamuolį su sūnumi, tuo pačiu kalba ir mobiliuoju, ar galime sakyti, jog tėvas skiria laiką savo vaikui?“, - kaip išugdyti gabų ir talentingą vaiką pasakojo šios srities specialistas.
Nuolatinė kontrolė vaikus suparalyžiuoja
„Šeimose, kurios išugdo didelių laimėjimų gyvenime pasiekiančius vaikus, vaikai yra morališkai palaikomi. Kai jiems nesiseka, jie skatinami daug dirbti ir išmėginti savo jėgas, nuolat tobulėti ir siekti didelių tikslų. Labai pravartu lankyti įvairius būrelius, papildomo ugdymo mokyklas ar turėti gerą mokytoją, savo srities specialistą (profesionalų menininką ar mokslininką). Labai svarbus ir pasitikėjimas vaiku, suteikta laisvė klysti ir ugdomas savarankiškumas. Nuolatinė kontrolė paralyžiuoja ne tik veiksmus, bet ir mąstymą“, - įsitikinęs G. Beresnevičius.
Jis prisiminė ir JAV atliktą tyrimą, kai dalis prieglaudos vaikų buvo atiduoti auklėti psichinių sutrikimų turinčioms moterims, kurios labai džiaugėsi tokia galimybe. Jos mylavo gautus kūdikius, glamonėjo, bučiavo... Po daugelio metų buvo palyginti vaikų, auklėtų tų moterų, ir likusių prieglaudoje pasiekimai. Rezultatai buvo stulbinantys: dauguma pirmosios grupės vaikų įstojo į aukštąsias mokyklas ir padarė profesinę karjerą įvairiose srityse. Tuo tarpu antrosios grupės vaikai pasiekimais nepasižymėjo.
„Tiek gebėjimų, tiek asmenybės savybių ugdymas yra subtilus menas. Geriausias ugdymas – kai vaikas jo nejaučia, ir jis vyksta lyg savaime, kai vaikas pats ugdosi, o ne yra dresuojamas lyg šuniukas“, - pabrėžė G. Beresnevičius.
Dėstytojai ir mokytojai nespėja tobulėti kartu su mokiniais
Paprašytas papasakoti, kuo išsiskiria dabartinė mokyklinio amžiaus vaikų karta, jis pastebėjo, kad ją vienu žodžiu apibūdinti yra pernelyg sunku, o visuomenėje dažnai skambantys epitetai neatskleidžia visumos.
„Gauname tai, ką duodame. Vaikai visais laikais yra labai imlūs ir jautrūs išoriniam poveikiui. Vaikų elgesyje atsispindi suaugusiųjų požiūriai, nuostatos, vertybės, elgsena. Norint perprasti vaikus, pirmiausiai turėtume suprasti save. Labai lengva kaltinti ar smerkti kitus, o savųjų poelgių paaiškinti dažnai nesugebame. Sakoma, kad „vaikai bukėja“, tačiau kas turima galvoje? Tai, kad vaikai atsimena mažiau faktų, nei jų bendraamžiai prieš 20 metų? O gal dabartiniam jaunimui nereikia tiek žinoti, kai per išmanųjį telefoną per keletą minučių jie gali prieiti prie tokių informacijos masyvų, apie kuriuos ankstesnės kartos net negalėjo pasvajoti“, - pastebi G. Beresnevičius.
Tačiau su šiais pokyčiais neretai nespėja pati ugdymo sistema. Nors organizuojami nuotoliniai mokymo kursai, vaizdo pamokos ir paskaitos, mokomosios kompiuterinės programos, specialistas pastebi, kad net esant tokiai informacinių technologijų pažangai, kai kurie aukštųjų mokyklų dėstytojai vis dar pažodžiui diktuoja studentams savo konspektus.
„Naujųjų technologijų mokykloje neišvengsime, nes jos anksčiau ar vėliau ateis į daugumą mokyklų. Tačiau jų teikiama nauda ar daroma žala labai priklauso nuo jas taikančių mokytojų. Yra daugybė mokomųjų programų, vaizdo pamokų, simuliacinių žaidimų, kuriuos galima panaudoti tiek sudominant mokinius kuriuo nors dalyku, tiek perteikiant žinias. Jokia priemonė bet kokiu atveju neturėtų tapti savitiksliu dalyku“, - patikino G. Beresnevičius.
Pasigenda savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi
Tačiau jis sutinka, kad situacija, kai mokiniai mokosi patys, o nėra mokomi, ugdomi ar lavinami iš tiesų būtų ideali. Maža to, pasaulyje jau yra mokyklų, kuriose mokiniai patys susidaro savo mokymosi programą, eina pas mokytojus konsultuotis, patys įsivertina savo mokymosi pažangą. Tuo tarpu lietuviams trūksta savarankiškumo ir pasitikėjimo savo gebėjimais.
„Įsivaizduokite situaciją šeimoje, kai sprendžiamas koks nors šeimos klausimas, pavyzdžiui, kur atostogauti, kokį stambesnį pirkinį pirmiau įsigyti ar panašiai. Ką daro tėvai, kai jų mažamečiai vaikai mėgina įsiterpti į pokalbį? Jiems tuoj pat sakoma: „Pasitraukit, netrukdykit, eikit žaisti, jūs nieko nesuprantat...“ Ką sako mokytoja, pradėdama pamoką? „Šiandien išmoksime tai ir tai, pasikartosime tą ir aną.“ Toliau seka nurodymų ir paliepimų serija: atsiverskite vadovėlius, išspręskite uždavinį, užsirašykite taisyklę ir panašiai. Jei žmogus negali būti aktyvus proceso dalyvis, jis tampa pasyvus, abejingas ir nebepajėgiantis ką nors įsisavinti.
Kai per paskaitas studentų paklausiu: „Apie ką šiandien norėtumėte sužinoti?“, jie pasimeta, nes yra įpratę pasyviai laukti, ką dėstytojas pasakys, lieps, nurodys... Išsilaisvinti iš daugybę metų puoselėto sąstingio nėra taip lengva. Kartais reikia kelių mėnesių, kol kai kurie studentai šiek tiek išlaisvėtų ir jau galėtų imti reikšti savo mintis, ar net išdrįsti pasiginčyti su manim. Man tai būna džiugiausios akimirkos. Tuomet pamatai, jog tie vaikinai ir merginos nėra jau tokie visiškai „buki““, - patikino G. Beresnevičius.
Patarė surasti bendrą tikslą ir kryptingai jo siekti
Nors jis nelinkęs vertinti dabartinės situacijos švietimo srityje, nes ji turi ir savų minusų, ir pliusų, pastebi, kad jai labiausiai trūksta konkrečios veiklos strategijos.
„Praeitais metais atlikau nedidelį tyrimą, norėdamas patikrinti ar teisingas teiginys, jog studentai neturi savo gyvenimo planų. Apklausiau maždaug 100 studentų, kuriems dėsčiau, ir buvau nustebęs, kai paaiškėjo, jog didžioji dauguma turi tokius planus. Jei vaikinas visą naktį žaidimų pasauliuose galabijo pabaisas, tai per pamokas jis knapsi nosimi. Ir jei tai jis daro nuolat, toks mokinys atsilieka, tampa „beviltišku“. Kodėl vaikai įlenda į tokius pasaulius, kodėl neatsitraukia nuo televizoriaus, kodėl „mirksta čatuose“? Ar ne todėl, kad virtualioje erdvėje jie gauna tai, ko negauna tikrovėje?“, - retoriškai klausė specialistas.
Jis įsitikinęs, kad aklai be didesnės analizės ir teorinio modeliavimo perkelti kitų šalių švietimo sistemų modelius į Lietuvą nėra labai gerai, tačiau mokytis iš kitų patirties – būtina.
„Negerai, kai nemąstant, neskaičiavus, nepagalvojus, nepaeksperimentavus vienoje mokykloje visai šaliai mechaniškai perkeliami kitų šalių modeliai. Toks perkėlimas gali būti daromas tik pasitelkiant mokslininkus ir išanalizavus visą situaciją. Pavyzdžiui, Kinija prieš kelis metus nusprendė pereiti prie probleminio mokymo. Toks mokymas kai kurių specialistų laikomas progresyviu, tinkančiu dabartinei kartai, kuri nori iššūkių, siekia išmėginti savo jėgas ir panašiai. Viskas priklauso nuo to, kaip tai daroma, ne tik kas yra daroma“, - patikino specialistas.