Paklausa pranoksta pasiūlą
Prieš pusmetį Palangoje ir Neringoje įkurtos mainų stotelės „IMK“ tokios pat sėkmingos, kaip ir jų pirmtakė Klaipėdoje, Tilžės turgavietėje atidaryta prieš pustrečių metų. Vieni džiaugiasi galimybe atiduoti tai, kas nebereikalinga, kiti - pasiimti, neišleidžiant nei cento.
„Klaipėdoje trečiadieniais ir šeštadieniais, kai kviečiame pasiimti naudotus daiktus, nutįsta eilės ir žmonės išsineša viską, kas pasiūloma. Lankosi jaunos šeimos, studentai, karo pabėgėliai, naujakuriai - ne tik iš Klaipėdos, bet ir ir kitų Vakarų Lietuvos miestų. Žmonės aptinka jiems aktualių baldų, knygų, indų, vaikams reikalingų daiktų - nešioklių, vežimėlių, žaislų.
Nidoje ir Palangoje esančiose mainų stotelėse „IMK“ dabar ramiau, kaip ir pačiuose kurortuose, tačiau artėjant turizmo sezonui nuomotojai peržiūrės erdves, pasidėvėjusius ar pabodusius daiktus keis naujais ir mainų stotelės vėl prisipildys“, - perspektyvą brėžia Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro (KRATC) direktorė Roma Budrienė.
Vis dar palieka prie konteinerių
Nebereikalingi, tačiau geri naudoti baldai, buities reikmenys, knygos, žaislai priimami visose devyniose KRATC didžiųjų atliekų surinkimo aikštelėse. Jie sutvarkomi, suremontuojami ir atiduodami į mainų stoteles „IMK“. Pasiūlą apžiūrėti ir rezervuoti patikusius daiktus galima ir internetu, apsilankius svetainėje www.kratc.lt
„Sėkmingų nebereikalingų daiktų istorijų būtų gerokai daugiau, tačiau daugiabučių kiemuose tebesiaučia daiktų palikinėjimo prie konteinerių virusas. Vienas, gero linkėdamas, pastato ten lagaminą, kitas, neapsikentęs dėl netvarkos, sukamšo tą lagaminą į mišrių atliekų konteinerį.
Daug civilizuotesnis būdas būtų naudotis gerų daiktų dalinimosi stotelėmis“, - neabejoja KRATC atstovas Arūnas Liubinavičius.
Atliekas panaudojo kūrybai
Prasmingo vartojimo idėją atliekų tvarkytojams uostamiestyje padeda skleisti ir menininkai. Keturis praėjusių metų mėnesius KRATC didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėje Neringoje veikė dešimties Lietuvos ir užsienio kūrėjų paroda „Apsėdimas“, parengta bendradarbiaujant su Nidos meno kolonija.
Parodos kuratorė Anastasija Sosunova siekė atkreipti lankytojų dėmesį į žmogaus būseną, kai kūną ir mintis užvaldo apsėdimas - nevaldomas troškimas veikti tai, kas stebina, glumina ar net gąsdina kitus.
„Teko matyti menininkų, išdrožusių 4000 vaikščiojimo lazdų, taip pat kūrėjų, apsėstų šių menininkų. Yra tekę sutikti žmonių, negalinčių liautis filmavus. Teko sutikti ir dirbančių beprasmius darbus, ir tiesiog negalinčių nekurti meno. Norėjau joms ir jiems parašyti „regis, suprantu jus“. Tokia tokį pažįsta“, – pasakojo parodos kuratorė A. Sosunova.
Jos paminėto medžio drožėjo Mečislovo Ežerskio kūrybos pavyzdžius - iš šaknų sukurtas, fantastines būtybes primenančias lazdas - jaunosios kartos kūrėjas Mykolas Valantinas įkurdino į sugedusį šaldytuvą stiklinėmis durimis, eksponatą pavadindamas „Nuojautos būtybės“.
O lenkų kilmės dailininkas Tomasz Kobialka vaizdo instaliaciją „Valstybės perversmas“ įrengė didžiulio konteinerio gilumoje. Senų televizorių ekranuose rodomas pagal įkyriai skvarbų ritmą šokantis prieštaringai vertinamas ateivis. Jis australams pažįstamas iš reklamų, ugdžiusių nuo bankų sistemos priklausomą, vartotojišką kartą.
„Nors šalia eksponatų, kaip įprasta parodose, buvo lentelės, žyminčios autorystę ir nurodančios eksponatų neliesti, atliekų surinkimo aikštelėje to pasiekti sunkiau nei įprastoje parodų erdvėje.
Buvo norinčių pasiimti kurį iš instaliaciją sudarančių ekranų ir, tyčia ar netyčia, prapuolė vienas iš menininkės Marijos Olšauskaitės stiklo kūrinių. Likusius teko priklijuoti“, - atskleidė ekskursijas lydėjusi Diana Mikane, Nidos meno kolonijos rezidentė iš Rygos.
M. Olšauskaitė parodoje pristatė kiaušinio formos stiklo skulptūras, sukurtas iš radinių sovietmečiu garsioje, dabar nebeveikiančioje „Raudonosios Aušros“ stiklo gamykloje Vilniuje.
Kadaise vitražams skirtą spalvingą žaliavą autorė kaitino iš naujo, keisdama spalvą ir formą, papildydama piešiniais ir kviesdama žiūrovus apmąstyti galerijų ir institucijų svarbą rūpinantis menininkų darbais.
Konteineriuose - atliekų koliažai
O kas rūpinasi buities daiktais, kurių niekam nebereikia, nors jie tebėra tinkami naudoti? Kaip elgiasi žmogus, atsidūręs tarp jų - čiumpa, svarsto ar lieka abejingas? Kaip nepasiduoti apsėdimui pirkti ar manijai kaupti? O gal, visgi, pasiduoti?
Įvairiausi klausimai gali kilti sulėtinus žingsnį ir atidžiau įsižiūrėjus į konteinerių, išdėstytų didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse, turinį.
Skirtingai nei skubantys atsikratyti nebereikalingais daiktais, parodos lankytojai smalsiai žvelgė į skirtingų rūšių atliekas: suklypusius baldus, metalinius daiktus, tekstilę, lagaminus, paveikslus, gelbėjimo liemenes. Teoriškai daugumą jų būtų galima bandyti taisyti ir atnaujinti, bet įvertinus laiko sąnaudas, entuziazmo tuo užsiimti rastų tik vienas kitas.
„Vaizdas konteineriuose - tarsi kasdieniai koliažai, natūraliai kuriami aikštelės lankytojų iš įvairiausių atliekomis virtusių daiktų. Pasitaiko žmonių, kurie ir juose įžvelgia galimybių bei imasi daiktus gelbėti. Aikštelės darbuotojas Martynas tam neprieštarauja, nors, visgi, dauguma laimikių randa „IMK“ mainų stotelėje“, - pasakojo D. Mikane, parodos lankytojams atverdama jos duris.
Tąkart, tarp pasieniais išdėstytų daiktų, mainų stotelėje „IMK“ žvilgsnius traukė benamiai šunys, nufilmuoti Berlyne gyvenančios švedų kilmės menininkės Annikos Eriksson. Jie priminė apie žmogaus nepastovumą: čia - norą būti kartu, čia - susvetimėjimą.
Dalinimosi gerais daiktais vietos, be abejonės, yra puiki atsvara žmogaus ir daiktų susvetimėjimui. Jų daugėja visoje Lietuvoje. Vilniaus regiono gyventojai dalintis daiktais turi galimybę stotelėse „DĖK’ui“ (www.stoteledekui.lt), Utenos regione veikia iniciatyva „Dalinkimės“, Panevėžio regione startuoti ruošiasi projektas „Keisk’is“, Kauno regiono gyventojai kviečiami lankytis „Atiduotuvėse“.
