Kodėl nusiperkame daiktų, kurių iš tiesų mums nereikia: drabužių, kurių vėliau nepavyksta pritaikyti, knygų, kurių nerandame laiko perskaityti, įrankių, kurių nenaudojame?, - pasiteiravome psichologės psichoterapeutės R. Aleliūnaitės – Kliokmanės.
Dažnai daiktai mums nėra vien jų forma ir funkcija. Daiktus esame linkę sieti su emocijomis ir būtent jos neleidžia lengvai paleisti daiktų, nors jie nenaudojami pagal savo tiesioginę paskirtį.
Mus pagauna reklaminis pažadas apie laimingą gyvenimą, kurį tarsi turėtume gauti kartu su tuo daiktu, paveikia gražios nuotraukos, žadančios lengvesnę buitį. Kartais labai norisi to, ką jau išbandė ir rekomendavo pasitikėjimą bei susižavėjimą keliantis žmogus.
Nereikalingų daiktų nusiperkame ir iš taupumo. Skamba paradoksaliai, tiesa? Įsigydami, atrodytų, vertingą bei naudingą daiktą su nuolaida jaučiamės laimėję, nors pirkti nė neplanavome.
Ar tai būdinga visiems?
Spėčiau, kad visiems: vieniems - daugiau, kitiems - mažiau, priklausomai nuo to, kaip stipriai su daiktais siejame saugumo jausmą.
Dėl šios priežasties dalies žmonių vidiniam komfortui, saugumo ir gyvenimo kontrolės jausmui užtenka tik būtiniausių daiktų, o kitiems reikia gausos. Jei tai džiugina - puiku, bet jei vargina, metas ieškoti sprendimų.
Nepasiteisinę pirkiniai, dovanos, mylėtus žmones primenantys drabužiai ar interjero elementai - tipiniai slegiančių daiktų pavyzdžiai. Kodėl nėra lengva nutraukti su jais saitus?
Daiktų atsisakymas yra procesas. Tai - su daiktais siejamo žmogaus ar minčių paleidimo dalis. Ritualai gali būti įvairūs: popierinius daiktus norisi suplėšyti, sukarpyti, sudeginti, kitus - išmesti, atiduoti, atnaujinti neatpažįstamai, pavyzdžiui, perdažant.
Paleidimo akimirka — tai lūžis, peržengtas slenkstis. Jei išties juos paleidžiame, gyvename lengviau, nebesinešdami to papildomo svorio.
Visgi destruktyvaus emocijų paleidimo naikinant daiktus aš nepraktikuoju ir nerekomenduoju klientams. Anksčiau buvo manyta, kad bokso kriaušės daužymas yra gera taktika pykčiui išlieti, bet vėliau pastebėta, jog tai dar labiau stiprina pyktį, agresiją ir lavina įgūdį trenkti supykus. Esu linkusi ieškoti konstruktyvių emocijų išveikimo būdų, nes destruktyvūs griauna, o konstruktyvūs - kuria.
Visgi, jei procesas užsitęsia, naudinga suimti save į rankas ir elgtis ryžtingai. Pavyzdžiui, jei penkerius ar dešimt metų tiesiog laikai mirusio žmogaus daiktus, verta paklausti savęs, ar jie nestabdo dabartinio gyvenimo?
Tai patyriau ir asmeniškai. Kai tapo aišku, kad mano močiutė nebegrįš į savo namus, su mama ėmėme tvarkyti jos butą. Nuėjome vieną kartą, kitą, bet apsilankymai buvo neefektyvūs - parsinešti daiktų į savo namus nenorėjau, nes jie man buvo nereikalingi, išmesti nekilo ranka.
Palengvėjo, kai radome kam sumaištį kėlusius daiktus atiduoti.
Gerų daiktų dalinimosi stotelės kaip „DĖK’ui“ Vilniaus apskrityje, „Imk“ Klaipėdoj ar „Dalinkimės!“ Utenos regione išties palengvina žmonių dalią. Bet ką daryti su mintimis, kad dabar nenaudingi dalykai galbūt pravers ateityje?
Esu ir pati turėjusi tokių vidinių diskusijų, bet supratau, kad net ir nematydama kasdien tų daiktų aš juos nešiojuosi savo mintyse, nors ta erdvė galėtų būti užpildyta kažkuo kitu.
Linkiu ir kitiems paklausti savęs atvirai, ar nenaudojamų daiktų laikymas namuose nėra saviapgaulė, iliuzija? Dažnai tokiais atvejais baiminamasi tuštumos, kuri atsiras spintoje ar stalčiuje atsikračius daiktų. Tuštuma turi sąsajų su nebūtimi, mirtimi. Filosofai, egzistencinio požiūrio specialistai sako, kad visi jaučiame egzistencinę mirties baimę ir tai gali lemti polinkį kaupti daiktus.
Jei tuštumos jausmas neramina, tai yra puiki proga įsivardinti, kokie dalykai be daiktų išties džiugina? Galbūt žmonės? Gal veiklos? Savanorystė? Gal kūryba? Tuštumą galima užpildyti ne vien daiktais.
Su Jumis šioje vietoje pasiginčytų daugybė žmonių, sakančių, kad vaikščiojimas po parduotuves ir apsipirkinėjimas akimirksniu pradžiugina, veikia kaip terapija. Ką manote apie tai?
Apsipirkinėjimas priskiriamas prie tokių priklausomybių kaip alkoholio vartojimas, persivalgymas, kompiuteriniai žaidimai, darboholizmo. Jos pasižymi greitu efektu ir ilgalaikiu destruktyviu poveikiu.
Prastai jaučiantis naujas drabužis ar kitas pirkinys atrodo lyg dovana, tačiau šis pojūtis iš tiesų nesustabdo nerimo šaltinio. Verčiau atvirai sau atsakyti, nuo ko aš bėgu, kai tiesiog traukia nusipirkti šį tą naujo.
Dėvėtų drabužių parduotuvės ar atiduotuvės taip pat nėra išeitis, jei jos maitina priklausomybę ir įgytus daiktus žmonės tiesiog kaupia, o ne iš tiesų naudoja.
Sprendimas yra sąmoningumas. Jam būtinas sąžiningas pokalbis su savimi, tiesūs klausimai ir tiesūs atsakymai. Dažniausiai kiekvienas žinome tikruosius atsakymus, kodėl kaupiame nereikalingus daiktus, tik jie mums nepatinka.
