„Vietnamiečiai per 30 metų sugebėjo sustabdyti badą ir, nors ekonomika čia vystosi kosminiu greičiu, jų kai kurios tradicijos gerokai už ją stipresnės. Pavyzdžiui, kieno bus galutinis žodis, yra labai paprasta ir aišku: viskas vertinama pagal amžių ir kas kiek turi pinigų. Visuomenė tau lenksis tik tada, jei esi vyresnis, turėsi geresnį darbą ar būsi naudingas. Viskas panašiai kaip pas mus Lietuvoje, tik jie daro bukiau ir aiškiau – tiesiai į akis. Mums dažniausiai atrodo, kad gal apsimeta, šiaip nesąmones daro ar kvailai elgiasi, bet jiems tai yra norma, tik mes to nesuprantame“, – sako Karolis.
Pirmas dalykas, anot čia gyvenančio lietuvio, ką Azijoje reikia suprasti, – tai iš Kinijos atėjusį paprotį saugoti veidą: „Čia niekas niekada nesako tiesos. Niekas nieko nedarys, kad įskaudintų ar užgautų. Niekas neužduos nepatogaus klausimo, į klausimą neatsakys piktai, nesinervins, nešauks, niekada neprisipažins, kad nežino atsakymo, – geriau sumeluos. Aišku, laikai keičiasi ir čia – jaunimas savo nuomonę išreiškia vis garsiau, dažniau girdime ir apie žmogaus teises. Jaunoji karta miestuose akivaizdžiai kopijuoja europiečius, vartoja vis daugiau slengo, dažosi plaukus.“
Mentalitetas pietuose ir šiaurėje labai skiriasi
„Vietnamo šiaurė ir pietūs susijungė tik 1975 metais. Žmonių mentalitetas šiose dvejose pusėse dar ir šiandien labai stipriai skiriasi. Hanojus – šiaurinis, tradicinis, kiniškas miestas su giliomis šaknimis ir yra pietūs, kur žmonės labiau atsipalaidavę, kur jūra ir saulė. Abejose pusėse skiriasi mąstymas, kaip ir kalba ar maistas, kuris pietuose įvairesnis. Tarp šiaurės ir pietų taip pat jaučiamas susiskaldymas, bet juk Vilniuje ir Kaune jis irgi yra, – juokiasi Karolis. – Ir tai visiškai normalu, nes Vietnamas – didelė šalis, kur atstumai nori nenori daro savo. Bet kad ir kaip būtų, vieni su kitais jie susišneka.“
Karolis sako, kad pagal multikultūriškumą nėra Vietname geresnio pavyzdžio nei Saigonas, kuriame jis su šeima gyvena: „Saigonas – kaip Niujorkas ar Londonas. Aišku, reikia suprasti, kad Vietname yra didelis kartų skirtumas, ir vyresnių žmonių bei jaunimo gyvenimas – gan skirtingos patirtys. Jaunoji karta jau gyvena kitaip, visi nori būti cool, kalba angliškai, rengiasi kitaip, prie stalo elgiasi kitaip, pavyzdžiui, valgo su įrankiais, o ne lazdelėm. Jie nori būti europiečiais, turint omeny nuo namų, gyvenimo būdo, kultūros iki vaikų auklėjimo. Čia gyvena labai daug įvairių žmonių, kuriems viskas leidžiama daryti. Kai yra galimybė suktis, tai jie ir sukasi, o ne sėdi namie ir laukia, kol kas nors atneš kąsnį. Čia nėra tokių dalykų, visi už save kovoja – nesvarbu, ar aklas, ar kurčias.“
Pasak Karolio, Vietname yra didelis cenzorius, panašiai kaip Kinijoje, bet ne taip stipriai išreikštas: „Manau, kad Vietnamas – laimingesnė šalis nei Kinija. Vietnamo valdžia labiau proeuropietiška. Visgi Vietnamas yra kontrastų šalis, ir tai geriausias jos apibūdinimas. Pavyzdžiui, šalia budistų šventovės stovi katedra, šalia nušiurusios dvokiančios lauko kavinės – kelių aukštų išpuoselėtas europietiškas restoranas, tiekiantis geriausią maistą. Kartais čia viskas skiriasi iki tokio lygio, kad man pačiam sukasi galva. Aš išties manau, kad atradau pačią įdomiausią šalį šiame regione, kuriame gyvena net 52 etninės grupės, kur kasdien visko vyksta labai daug ir įvairaus“, – sako Karolis.
Visgi, pasak pašnekovo, žmonių laisvės čia toli gražu nėra tokios kaip Europoje. Kaip ir nėra tokios valstybės, kuri būtų už nugaros, – palaikymo nesijaučia: „Galbūt jaučiasi iš patriotiškumo pusės, bet jis čia kyla daugiau iš baimės, nes žmonėms nėra laisvės pasirinkti, kuo tikėti. Įdomu ir tai, kad čia nėra rimtų nusikaltimų. Kartais, aišku, nutinka, bet žmonės gyvena išties labai taikiai.“
Maistu paremta kultūra
„Negyvenu kaip tipinis vietnamietis, labai nesiveržiu būti šios visuomenės dalimi, turint minty, kad stengiuosi laikytis atokiau nuo visokių valstybinių institucijų. Bet kartu nesu turistas, tad man čia viskas stoję į vietas. Nesakau, kad nevaikštau po muziejus, nesidomiu ar nebandau paragauti, ko dar neparagavau. Maistas tikrai nuostabus. Iš esmės Vietnamo kultūra visu 100 proc. paremta maistu. Šalyje egzistuoja maisto kultas ir jeigu nori suprasti Vietnamą, turi atvažiuoti čia valgyti. Čia visi nuolat valgo, nuolat kviečia vieni kitus į svečius: giminės, kaimynai, draugai. Visuomet lūžta stalai, nesvarbu, kad nebegali nė kąsnio daugiau įsidėti, vis tiek reikia valgyti, ir nesvarbu, kas tu – vaikas ar suaugęs. Tai, aišku, kartais nervina, bet jie tokie yra.“
Karolis šypsosi: jeigu nenori pats gaminti, tai nėra jokios problemos, mat maistas kainuoja po dolerį, du, visur jo pilna, visi aplink gamina: „Mes su žmona pirmus trejus metus čia visiškai negaminome maisto namuose ir laisvai sau išgyvenome. Dabar žmona pradėjo daugiau gaminti, nes yra vaikelis, norisi, kad dukra sveikiau valgytų nei kur nors gatvėje, nors patiems smagu, tuo nepiktnaudžiaujant, pavalgyti kavinėse.“
Karolis sako, kad lietuviškos virtuvės jų namuose nėra, nors kepa blynus: „Bandelių, būna, pasiilgstame, varškės, bet čia irgi galime jos pasidaryti. Esu vieną kartą gaminęs cepelinus, bet to ir užteko, – juokiasi Karolis, – Žmona labai mėgsta „Tinginį“, apskritai lietuviškus saldumynus, o jie tikrai skanūs. Vietname saldumynai neretai būna sumaišyti su kokiu nors keistu prieskoniu. Jeigu vietnamiečiai ruošia savo patiekalus, skoniai tikrai nuostabūs, bet kai pradeda kopijuoti nuo europiečių ar amerikiečių, tai, patikėkite, nieko gero. Beje, čia visada galima rasti prancūziško batono, – jį paliko Vietnamą kadaise užkariavę prancūzai.“
Pinigai, pinigai, pinigai
„Vietnamiečiai nėra labai intelektualūs, viską matuoja pinigais, kultūra jais paremta. Nežinau, kodėl taip yra, bet jiems pinigai labai svarbūs, iš esmės viskas čia yra pinigai. Žmonės namuose turi seifus, nešiojasi kad ir po 20 tūkst. grynųjų, eidami į banką, visur mokama grynaisiais“, – sako Karolis ir priduria, kad reikia suprasti, jog čia visai kitokia ekonominė santvarka ir nėra tiek žmonių, einančių į darbą, kiek jų eina Lietuvoje. Juk kuo daugiau žmonių eina į darbą, tuo stipresnė valstybė. Kuo daugiau paslaugų žmonės vieni kitiems sukuria, tuo vienas kitam labiau padeda.
Lietuvis šypsosi pasakodamas apie tai, kad net laidojimo namai per laidotuves darosi reklamą: virš velionio galvos įtaiso šviečiantį, įvairiomis spalvomis mirksintį įmonės telefono numerį.
„Nenoriu kritikuoti ir neturiu teisės jų kritikuoti, sakau tik tai, ką matau, bet kai kurie sprendimai kartais nustebina, nes nesi nieko panašaus matęs. Vienas iš tokių – jie nieko iki galo nepabaigia. Pavyzdžiui, stato pastatą. Ir jeigu jiems nereikia jo pabaigti, tai iš, tarkime, dešimties kambarių pabaigs šešis. Tada visur bus dulkių, tuose šešiuose kambariuose gyvens žmonės, į likusius vis ateis statybininkai, ką nors gręš, tvarkys. Kartais sunku suprasti ir įžvelgti logiką. Bet vėlgi, kas yra reikšminga iš esmės? Lietuvoje irgi yra visokių žmonių.“
Iš esmės vietnamiečiai, pasak Karolio, labai imlūs, viską daro greitai, nes čia daug daugiau pinigų tam ir daug daugiau žmonių, kurie pirks ir naudos. Tik, kalbant apie kokybę, sunkiau, nes nėra tokio suvokimo arba standartų, prie kurių mes esame įpratę.
Vyras sako, kad vietnamiečiai viską kopijuoja ir jiems nėra nepatogu, jog perima kažkieno idėjas, pagamina ir parduoda kaip savo. Žmonės kovoja už savo duonos kąsnį, kaip gali, jie taip pat neturi tokių stabilių socialinių garantijų, kurias turi, tarkime, lietuviai.
Klaninė visuomenė
„Vietname yra patriarchalinė visuomenė. Vyras – visko centras, šeimoje jis yra teisus, taip pat jau minėjau, kad daug lemia darbas, nauda, amžius, pinigai. Jeigu turi pinigų ir esi senas, visada būsi teisus, esi Dievas. Jeigu turi pinigų, bet esi jaunesnis, nesi toks galingas kaip vyresnis. Labai priklauso ir nuo to, kokioje šeimoje esi gimęs, nes čia yra klaninė visuomenė. Jeigu gimei pasiturinčioje šeimoje, tai kitaip su tavim kalbamasi, elgiamasi, paisoma tavo nuomonės. Jeigu ne, tai ir tavo nuomonė nėra tokia svarbi, atrodo, kad tie žmonės skurde yra strigę visam gyvenimui, nebent jie gerokai stipresni, kad iš to išliptų“, – sako Karolis.
Šeimų, pasak lietuvio, čia kaip ir pačių žmonių, yra labai įvairių: „Yra tokių, kurios paiso vertybių, yra pasiturinčių, gyvenančių dideliuose, bet neretai purvinuose namuose prie gatvių, kurie kainuoja šimtus tūkstančių dolerių, yra tokių kaip mes, kurie nori vaikus užauginti, siekia, kad jie daugiau mokėtų, kalbėtų keliomis kalbomis, studijuotų, ir kitaip juos auklėja.“
Lengviau vargti, kai šilta ir yra ką valgyti
„Žmonės vargsta ne tik čia, juk ir Lietuvoje yra vargstančių. Tik čia lengviau vargti, nes nešalta vakare, visada yra ką į skrandį įdėti, nereikia jiems nei šildymo, nei kokių nors ypatingų drabužių ar avalynės. Kitų daiktų kainos nėra didelės, galima išgyventi ir neturint kokio nors buto, kaip kad mes esame įpratę prie europietiškų standartų. Čia mums visko reikia daug, jiems – tikrai ne“, – sako Karolis.
Tai, pasak vyro, nereiškia, kad nepasiturintys miega kur nors patvoriuose: „Čia išvystyta dalijimosi kultūra, didelės šeimos nepalieka savų gatvėse. Aišku, yra labai nemažai gyvenančių skurdžiai, ir jų likimai ne tokie, kaip norėtųsi, bet, kalbant apie klimatą, tai jis taip gyventi idealus. Jie sėdi sau ant žemės, valgo pigų maistą, miega hamakuose ir nieko daugiau nereikalauja: paprasti kaip tos trys kapeikos.“
Visgi, pasak Karolio, jeigu kam nors atrodo, kad Vietnamas labai skurdus, tai tikrai taip nėra. Čia labai nemažai turtingų ir net labai turtingų žmonių. Jie gyvena didžiuliuose namuose, nesimaišo su vietiniais, turi gerus automobilius. Pasiturintys dažnai vyksta atostogauti, labai nori pamatyti Romą, Barseloną ir Paryžių. Tai yra prestižo reikalas.
„Ne visi rodo savo turtus, kiti tiesiog ramiai gyvena, nors turi didžiulius restoranus, bet patys gali būti ir apiplyšę, ir apsmukę“, – sako Karolis.
Pasak čia gyvenančio lietuvio, milijonieriumi gali tapti ir savo kieme kepdamas čirvinius blynus, nes jeigu jie bus skanūs, visiems patiks, tai juos valgys pusė miesto, o tai yra labai daug žmonių. Bet yra ir kitų niuansų. Karolis mano, kad būtent tai trukdo žmonėms intelektualiai vystytis, nes jie gyvena sočiai, vieni kitus maitina. O kai nuolat esi sotus, stengtis padaryti daugiau ne visada norisi.
Vietnamietės – lieknesnės ir gražesnės nei kitos azijietės
„Grožio standartai Azijoje tokie patys, nors man vietnamietės moterys pačios gražiausios. Jos lieknesnės, jų oda graži. O juk viskas, kas liekna, yra gražu, ir viskas, kas putlu, yra seksualu. Moterys labai jaunai atrodo, būna, nesuprasi, kur mama, kur dukra. Man tai – vienas iš magnetų“, – kalba Karolis. Balta kūno spalva, pasak vyro, čia labai vertinama, nes ją sunku išsaugoti dėl nuolatinės saulės. Moterys čia labai saugo savo odą.
Karolis juokdamasis sako, kad nesvarbu, jog moterys čia tikrai gražios, mat jam lakstyti paskui jas nėra jokio reikalo: „Dešimt metų turiu nuostabią žmoną, su kuria susipažinome Londone, auginame dukrą. Bet gyventi tarp gražių žmonių visada maloniau. Taigi, jaučiausi atradęs tą vietą, kuri ne tik skrandžiui, bet ir akiai labai maloni. Visgi, reikia suprasti, kad aš esu baltaodis vyras, gyvenantis prietaringoje šalyje, kurioje daug įsitikinimų, ir mano gyvenimas čia lengvas bei patogus, palyginus su vietiniais. Niekas iš manęs nieko nereikalauja, nieko man daryti pernelyg nereikia. Man pasisekė, nes tenka tik dirbti, nereikia kepti, virti, yra žmonių, kurie nori tai daryti, o aš koncentruojuosi į savo darbą.“
Karyba – prestižinė profesija
„Vietname tokių kastų kaip Indijoje nėra, bet dažnai galima girdėti: štai – darbininkų klasė, štai – inteligentų ar kokia kita. Sluoksniai, kaip ir visur pasaulyje, taip pat egzistuoja. Galima pastebėti, kad čia daug žmonių vilki uniformas. Vietnamas – nuolanki, bet kartu labai karinga šalis, jie juk niekad nebuvo laisvi, juos nuolat užgrobdavo, teko nemažai kovoti. Tad karyba šalyje tikrai išsivysčiusi, ji yra ir viena prestižiškiausių specialybių. Šalis turi didelę kariuomenę, daug batalionų“, – pastebi Karolis.
Pasak čia gyvenančio vyro, vietnamiečiai vertina gydytojus, o štai mokytojams iki prestižinės specialybės, panašiai, kaip ir Lietuvoje, – dar toloka. Mokytojai čia taip pat sukasi mokydami papildomai, nes negauna gerų atlyginimų, dažniau – gerokai mažesnius, nei turėtų. Be to, Karolis pastebi, kad mokyklose yra daug korupcijos.
Anglų kalbos mokytojai uždirba 4 kartus daugiau
„Tikrai patariu anglų kalbos vykti mokyti į Vietnamą, čia tam puikios galimybės, nes yra daug norinčių išmokti kalbą, pradedant atvykusiais ukrainiečiais, baigiant vietiniais. Galima mokyti ir oriai gyventi – nereiktų vargti kaip Lietuvoje už kelis eurus mokinį medžiojant“, – sako Karolis, laisvai kalbantis ir vietnamietiškai.
Anglų kalbos mokytojas, dirbdamas apie 30–40 val. per savaitę, uždirba apie 2 tūkst. JAV dolerių per mėnesį, o vidutinis atlyginimas Vietname yra apie 500 JAV dolerių.
„Baltieji ir tie, kurių anglų kalba yra gimtoji, gauna daugiausia, europiečiai gauna po jų. Tačiau labai daug priklauso nuo paties gebėjimų. Aš niekada nesu susidūręs su tuo, kad manęs nepasirinktų, nes nesu amerikietis. Nebent, kai siunčiu savo CV ir nėra kaip pasikalbėti, tada man gali neduoti galimybės. Bet po gyvo susitikimo visada viskas būna gerai ir nesijaučiu kaip nors diskriminuojamas. Tiesa, vietnamiečiai yra kiek ribotų pažiūrų ir jaučiama juodaodžių diskriminacija, nors ir čia jų yra, ir jie moko“, – sako Karolis.
Saigone, anot Karolio, labai daug moterų dirba statybose. Šiaurėje moterys dirba daugiau, nes ten stipriau išreikštas komunizmas, yra daugiau prorusiška pusė, o pietuose – daugiau amerikietiška. „Saigone žmonės išties daugiau išprusę ir žmonių teisės jiems svarbu. Aišku, žmonių čia milijonai, jie skiriasi: gali sutikti tokį, su kuriuo neįmanoma susikalbėti, kuris atvažiavęs iš džiunglių, ir gali sutikti pabaigusį gerus mokslus kur nors Amerikoje“, – sako Karolis.
Tėvų lepinami vaikai mokyklose muštruojami
„Vietname nuo 6 mėnesių vaikus galima palikti darželiuose. Žmonės tikrai myli vaikus, bet kaip mokytojas ir kaip tėtis galiu pasakyti, kad yra pernelyg daug šokinėjimo aplink atžalas. Vaikai čia neparuošiami gyvenimui, kaip mes tai suprantame. Bet vėlgi – reikia suprasti vietnamiečių filosofiją, o ji skiriasi nuo mūsų. Norint suprasti Vietnamą, reikia daug kalbėti apie Kiniją, tada pradės aiškėti. Vietname viskas paremta Kinijos modeliu, vietnamiečiai vadina Kiniją savo seserimi. Vietnamiečių liaudis, kaip ir kiekviena kita, nemėgsta kitos liaudies, bet nesipyksta labai stipriai. Gentainiškumas sukuria priešpriešą, ir tie, kurie dominuoja, daugiau kuria kultūrą – vienur Amerika ar Europa, kitur Kinija“, – pastebi Karolis.
Kalbant apie vaikų mokslus, tai, pasak Karolio, čia susiskaldymas didžiulis. Tikrai nėra taip, kad švietimo sistema visiems šalies vaikams būtų vienoda. Vietnamiečiai, ypač turintys pinigų, bando kiek įmanoma apeiti sistemą“, – sako mokytoju dirbantis Karolis.
Anot Karolio, turtingi vietnamiečiai nori, kad jų vaikai mokytųsi anglų kalba, būtų tokie kaip europiečiai, tad jie lanko tarptautines mokyklas, kur eina užsieniečių vaikai, arba siunčia vaikus mokytis į Jungtines Amerikos Valstijas: „Išleisti vaikus į tokius mokslus kainuoja nemažus pinigus, tai aukščiausias lygis, ir tie, kurie sau gali tai leisti, tikrai yra pasiturintys. Vietname, aišku, yra ir pigesnių privačių mokyklų, čia kiek kita klasė, nors tie, kurie gali, irgi uždirba daugiau nei vidutinius atlyginimus.“
Karolis pasakoja, kad vietiniai paprastų šeimų vaikai, kaip ir visoje Azijoje, daug mokosi, visiškai neturi laisvo laiko, čia nuolat vyksta egzaminai, viskas orientuota į testus. „Stebiu, kad nors mokymosi išties labai labai daug, bet vaikai nemokomi mąstyti, o verčiami kalti atmintinai viską iš eilės. Jie vaikus lavina labai griežtai, yra bausmės. Tai – nelaimingas mokymasis. Dėl to vaikai tampa robotais, o tai ir jaučiasi visuomenėje. Vaikai negali nei plaukų nusidažyti, nei nagų užsiauginti, nei auskaro įsiverti. Turi būti pagarba ir tokių dalykų čia nepamatysi“, – sako Karolis.
Vairuotojai – patys tikriausi bepročiai
Gyvenimas, pasak Karolio, Vietname taip pat stipriai priklauso nuo oro: „Čia labai karšta, ypač kovo–balandžio mėnesiais, kai temperatūra siekia 40 laipsnių. Matau, kaip tuo metu žmonėms pasimaišo protas. Pastebiu, nes nesu čia gimęs, kitomis akimis žiūriu, o jie nepastebi, nes tiesiog gyvena įprastą gyvenimą. Būna ir avarijų daugiau tuo metu. Karštis duoda per smegenis, tai akivaizdu.“
Vietname, pasak Karolio, išties daug korupcijos: pradedant darbuose, baigiant policija. „Pavyzdžiui, šešerius metus be vairuotojo pažymėjimo važinėju motoroleriu ir niekam čia neįdomu, niekas man nieko nesako, vieną kartą esu sumokėjęs 5 dolerių kyšį, – juokiasi Karolis. – Čia visi taip gyvena. Kai atvyksti į šalį, kalbos dar nemoki, bet važiuoti reikia, tai sėdi ir važiuoji. Vėliau tie, kurie čia jau lieka, sukuria šeimas ir išmoksta kalbą, įgyja vairuotojo pažymėjimą ir kitus dalykus pasidaro, nors ir tai ne visi.“
Karolis sako, kad automobilio nusipirkti nenori, užtenka motorolerio, nes vairavimas Vietname – viena iš didžiausių tragedijų: „Žmonės nelabai žino, kaip vairuoti, o ir gyvenimo būdas jiems nepadeda, juk visas verslas ir gyvenimas vyksta gatvėse. Važiuoji, sustoji, ką nors pasiimi, važiuoji toliau, – avarinių situacijų kiekvienam metre šimtai. Vairuotojai tikrai nėra mano mėgstamiausi, man atrodo, kad jie čia visi bepročiai, bet jie taip gyvena. Aš pats ir vairuoju, ir važiuoju, ir viskas galbūt nėra taip blogai, nes dar nesu patekęs į avariją. Vietnamiečiai kartą, du ar daugiau per gyvenimą vis tiek nukrenta nuo tų savo motorolerių.“
Linksminasi valgydami ir dainuodami karaokę
„Vietnamiečiai gyvena didelėmis šeimomis ir visas jų gyvenimas sukasi aplink namus bei kaimynus, o ne kur nors mieste. Ta gatvė, kur yra tavo namas, dažniausiai yra ir tavo verslas; nematau, kad jie čia labai kur po kitus rajonus vaikštinėtų. Taip gyvena didžioji dalis vietnamiečių, jaunimas, aišku, jau laisvesnis, daugiau išeina“, – pastebi Karolis.
Linksminasi vietnamiečiai, pasak lietuvio, labai paprastai: viskas susiję su maistu ir sėdėjimu lauke, dainuoja karaokę, kad ir kur būtų: namie, prie namų su kaimynais ar paplūdimiuose: „Prijungia kolonėlę, rankose – mikrofonai, iš telefonų skaito dainų žodžius, valgo, geria kokį nors gėrimą ir taip dainuoja visą dieną. Tai jau irgi iš lėto pradeda keistis, nes kitiems žmonėms ima nebepatikti toks jų dainavimas ir didelis triukšmas, juk čia nėra jokio triukšmo reglamentavimo. Visgi karaokė – vienas iš skiriamųjų vietnamiečių bruožų.“
Kalbant apie jaunimą, Karolis sako nematantis, kad jie gertų alkoholį, rūkytų, nors kartais gal ir parūko mieste, bet tikrai nedemonstratyviai. Taip pat nepastebi, kad bandytų įžeidinėti suaugusius. Tokių dalykų čia nėra. Pagarba vyresniems žmonėms labai juntama.
Karolis juokiasi: yra dar vienas įdomus, tiksliau, nesuprantamas dalykas, – tos pačios rūšies gėlės nešamos ir į vestuves, ir į kapus. „Kai ateinu į vestuves, jaučiu laidotuvių kvapą, nes būtent tos gėlės asocijuojasi su laidotuvėmis. Kad ir kokios tos gėlės gražios būtų, man sunku priprasti prie specifinio jų aromato. O jie jas apskritai kiša visur, kur įmanoma. Kartais gražus pastatas būna prikištas tų gėlių, tai man nėra lengva su jom susigyventi. Ir iš esmės Vietname daug visokių specifinių kvapų, juk gaminama gatvėse, daug veiksmo vyksta. Gali priimti, gali nepriimti, bet taip yra, o už tai, kas yra gražiau, švariau, turi sumokėti.“
Paklausus, ar yra planų sugrįžti į Lietuvą, Karolis sako, kad Lietuva visada bus jo gimtoji šalis, kartais su žmona pagalvojantys, kad būtų gerai sugrįžti dėl dukros mokslų, bet nežino, ar tikrai taip bus: „Pasaulyje yra pačių įvairiausių gyvenimo būdų, o aš esu iš tų tėvų, kuris nori, kad jo vaikas geriau pamatytų dramblį, negu apie jį žinotų tik iš knygų.“
