Eglė atvyko stažuotis, Margarita – pailsėti tarp darbų
„Kai pirmą kartą atvykau į Romą, man tai buvo gražiausias matytas miestas, tada net nesvajojau, kad čia gyvensiu ir dirbsiu mėgstamą darbą“, – sako neseniai tapusi mama Eglė Skulskytė, bet ir toliau aktyviai besidarbuojanti. Ji yra kultūros dėstytoja, anglų, vokiečių kalbomis kalbanti gidė Romoje bei Vatikane. Gide lietuvė dirbo ir Vilniuje dar iki atvykstant į Italiją, bet būti ja Lietuvoje visą laiką buvo praktiškai neįmanoma vien dėl oro, o čia, Romoje, tai gali daryti kiaurus metus.
Eglė pasakoja, kad į Italiją atvyko stažuotis iš Vienos, kur tuo metu gyveno: „Nebuvau meilės emigrantė, bet po kelių mėnesių prisikalbėjau ir dar primėčiau per daug monetų į Trevi fontaną. Nepamirškite ir jūs, mielos moterys, kad jei vieną monetą įmesite, tai grįšite, o jei įmesite dvi – sugrįžusios sutiksite italą su visam [juokiasi – aut. pastaba]. Taigi nors ir nesitikėjau užsibūti, bet dabar jau eina devinti metai čia. O pats miestas niekada manęs nenustoja stebinti, vis galvoju, kaip taip įmanoma. Aišku, reikia kai kada pro pirštus į viską žvelgti, neimti į galvą; nusiramini ir supranti, kad ne miestas prie tavęs turi prisitaikyti, o tu, nes pati čia atvažiavai. Kai atsipalaiduoji, pasidaro tikrai lengviau.“
„Aš atvažiavau čia pasibūti, nes turėjau pauzę gyvenime. Apsižiūrėjau, kad štai, jau kelinti metai čia. Italijos prieš tai neidealizavau, neturėjau jos savo svajonių sąraše, bet gyvenimas pasisuko kitaip“, – sako Margarita Bareikytė, teatro ir kino režisierė, dėstytoja, statanti spektaklius. Italų spektakliuose ir pati vadinanti Margarita sako, kad čia iš teatro nelabai išgyvensi, tad pasukusi į kiną. Kaip kino režisierė dalyvauja šalies konkursuose ir festivaliuose. Viename jų laimėjo pirmą vietą, ir tai buvo jos proveržis į kiną Italijoje. Lietuvės filmas buvo rodomas Romos kino festivalyje.
Nėra lietuvės, kurios pabėgo iš Lietuvos, nes joje nepatiko
„Lietuvą mes be galo mylime, norime sugriauti stereotipą, kad emigrantas yra tas, kuris palikęs Lietuvą jos atsižada. Taip nėra. Iš tikrųjų visi emigrantai, kuriuos pažįstame, yra didžiausi savo šalies patriotai, ir kiek mes organizuojame lietuvių renginių (aktyviai dalyvaujame lietuvių bendruomenės veikloje Romoje), matome, kaip myli savo šalį, kaip vertina.
Aš pati niekada nebuvau tokia šalies patriotė, kokia tapau čia, ir mes iš tikrųjų labai gražiai kalbame apie Lietuvą, bendraudami su italais, tampame mūsų ambasadoriais, mat italai nedaug žino apie Lietuvą, ją painioja su kitomis šalimis. Aš pati nesu režisierė, aš esu režisierė iš Lietuvos. Tad nenuvertinkite emigrantų, nes mes ne tik nuolat apie kalbame apie savo šalį, bet štai ir savo pinigų čia atvežame. Mūsų abiejų antrosios pusės net nesiginčija ir žino, kur atostogausime [juokiasi – aut. pastaba]“, – sako Margarita.
Eglė antrina: ji taip pat neišvyko dėl to, kad Lietuvoje nebuvo gera gyventi, nepasisekė ar kad viskas blogai – politika, ekonomika ir kiti dalykai.
Prisižadėjusios nesusidėti su italais, pažado neištesėjo
„Mes irgi tikėjome tais stereotipais apie italus ir sakėme, kad jau su italais – niekada. O išėjo štai kaip – Eglė ištekėjusi už italo ir turi vaikelį, o aš turiu draugą, tad tokie tie stereotipai, arba mums labai pasisekė“, – juokiasi Margarita.
Šiandien abi juokauja, kad žino, kaip bendrauti su italais vyrais. Visų pirma, reikia gerbti jų tėvus, ypač mamą, nes už ją svarbiau nėra ir su vyro mama nori ar nenori teks bendrauti.
„Tėvai iš esmės labai kišasi į savo net ir suaugusių vaikų santykius, tad geriau gyventi toliau nuo jų, bet tai ne visada pavyksta, nes italų šeimos mėgsta gyventi tame pačiame name arba mažiausiai – tame pačiame kvartale. Šeima geografiškai yra šalia, kad jie visada būtų kartu. Labai džiaugiasi mamos, jei sūnus šalia turi namą, o kai italai kalba su savo mamomis, geriau jų netrukdyti, nes tai šventas reikalas. Reikia taip sukurti santykius su italu vyru, kad jis matytųsi su savo mama, šeima, tada problemų nebus. Turi pagarbiai žiūrėti į vyro šeimą, turi norėti važiuoti pas tėvus per visas šventes, savaitgaliais. Didžiausias skirtumas, lyginant su lietuviais, kad toks glaudus šeimos santykis kuriamas ir palaikomas visą gyvenimą.“
„Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad mes su draugu gyvename toli nuo jo tėvų, tai mums padeda išlaikyti gerus santykius. Italų mamos valdingos, jos nori valdyti ir savo sūnaus gyvenimą, ypač kai gimsta anūkai“, – sako Margarita ir priduria, kad yra ir kita pusė – geroji: italai laimingesni už mus, čia mažiau savižudybių, mažiau geria alkoholio. Tai susiję su tuo, kad šeima yra artima, suteikia didesnį pasitikėjimą, palaiko, nuo vaikystės vaikai jaučia tvirtumą, stabilumą, – to mums reikia pasimokyti.
Vyrai nedovanoja gėlių, o jei nusives valgyti jūrų gėrybių – ženklas
Margarita sako, kad italų vyrų yra visokių – ir labai savimi nepasitikinčių, drovių, ir lovelasų bei mačų. Yra ir tokių, kurie sutverti šeimai, linkę padėti žmonoms, nori turėti vaikų, juos auginti, labai įsitraukia į jų gyvenimus, galbūt šiek tiek labiau nei lietuviai. Italijoje, skirtingai nei Lietuvoje, nėra hipsterių, tik vienas kitas. Kas dėl „mamyčiukų“, tai tikrai italai tokie, aišku, ne visi, bet su tėvais likti iki 35-erių metų yra tendencija. Tai reiškia, kad negalvoja apie santuoką, apie savo būstą ar savarankišką gyvenimą. Jeigu jie visgi išeina iš tėvų namų, tai vis tiek grįžta kiekvieną sekmadienį pas mamą pavalgyti makaronų, nesvarbu, kad jo draugė gerai gamina ar kad gyvena kur nors kitame regione. Žmonės iš esmės labiau prisirišę prie savo šeimos, prie savo tėvų, namų nei Lietuvoje.
„Jeigu italas pasikvietė merginą picos, vadinasi, jam ji patiko, jei pasikvietė makaronų, vadinasi, labai patiko, o jeigu pasikvietė jūrų gėrybių, vadinasi, greitai ją ves. Tai yra atitinkamos investicijos: pica – iki dešimt eurų, makaronai – iki dvidešimt, o jūrų gėrybės – jau visai kita kaina“, – juokiasi Eglė.
Ji sako, kad per pasimatymą visada moka vyras: „Aišku, padori moteris pasiūlys mestis per pusę, padorus vyras atsakys, kad tikrai ne. Man būtų keista, jei italas sakytų: gerai, sumokėk. Aš tokių atvejų neturėjau, niekada nesu mokėjusi per pirmą pasimatymą. Suprantu, kai jau kelis kartus susitinki, – gali ir susimokėti.“
Margarita sako, kad jai, atvirkščiai, teko daug kartų girdėti ir pačiai pajusti, kai italas siūlo sumokėti per pusę.
Dar kas įdomu, pasak jos, kad Italijoje vyrai moterims nelinkę dovanoti gėlių, nors gėlių krautuvių, dirbančių visą parą, yra ant kiekvieno kampo. „Savo draugą įpratinau, kad bent jau per gimtadienį jų atneštų. Italai nuo vaikystės nėra pratinami gėlių dovanoti, net ir mamai. Jie labiau dovanoja visokius šokoladus. Per Valentino dieną čia niekur niekas nebūna apklijuota širdelėmis, jie to nesureikšmina. Tipinis italas nedovanos gėlių ir tą dieną, bet nusives savo moterį į gerą restoraną. Tą vakarą Romos restoranuose dažnai būna specialūs meniu, kainos kilstelėtos, nes visos poros eina, tad verslas reaguoja.
Beje, jeigu kyla įspūdis, kad italų vyrai tarpusavyje kalba tik apie merginas ar apie lovos reikalus, tai tikrai taip nėra, jų temos – futbolas, mašinos, žaidimai, o apie moteris... Na, jeigu kam nors tuo metu bus svarbu, tai jie aptars, bet nesureikšmins.“
Paklausus, kiek italai linkę meluoti, kaip apie juos kalbama, Eglė sako, kad ir lietuvių gerų melagių yra, bet italai, būna, iš geros valios gali ką nors pasiūlyti ar pažadėti, bet tai nereiškia, jog jie tai ketina įgyvendinti: „Pavyzdžiui, sako, kad eisime išgerti aperityvo, bet paskui nepakviečia. Anąkart parodė intenciją ar tikrai norėjo tuo metu, kad nueitume. Tai nėra blogi ketinimai; aišku, kartais pernelyg tais žodžiais ir norais švaistosi, bet tai daugiau geros emocijos, ir reikia įprasti, kad nebūtinai tai įvyks, ką italas pažadėjo, ir čia visiškai normalu.“
Italės – valdingos dramų mėgėjos
Kalbėdamos apie moteris, abi sutartinai tvirtina, kad italės yra valdingos, emocionalios, joms reikia dramų, „Santa Barbaros“, trenkti durimis yra visiška norma, net nesant jokiam barniui, o jų čia gali kilti ir dėl ne taip supjaustytų daržovių.
„Aš visus savo kaimynus girdžiu, žinau visas jų problemas, nes jie juk tyliai nesiaiškina. Esu girdėjusi daug konfliktų. Beje, smurtas prieš moteris čia gana didelis. Tai, kad jos tikrai valdingos, ne visiems italams vyrams patinka, dėl to jie ir susiranda užsienietes, kurios minkštesnės, atlaidesnės, tolerantiškesnės. Jiems tai imponuoja. Beje, dabar yra tokia tendencija – anksčiau buvo namų šeimininkių bumas, o dabar to nebėra, jaunos italės retai kada gamina pačios, nėra tokios šeimyniškos, dėl to italus vyrus traukia tos postsovietinės sąjungos teritorijų moterys, kurios, atvirkščiai, ne tik labai šeimyniškos, lanksčios, visus kampus prižiūrinčios, bet ir iš esmės labiau organizuotos, mokančios viską nuo iki. Juos tokios moterys žavi.“
Moteris darbe – laipteliu žemiau už vyrą, gauna mažesnę algą, atlaiko nešvankius juokelius
„Italams moterys yra daugiau namų šeimininkės, vyrai kuria savo karjeras. Šalyje mažas moterų užimtumo rodiklis, moterims, švelniai tariant, sukurtos nelabai palankios sąlygos dirbti. Pavyzdžiui, čia yra nuolatinė ir nenuolatinė sutartis, tai moterys dažniausiai gauna nenuolatinę sutartį, o tai reiškia, kad neturi garantijų. Daug moterų dirba ne visą darbo dieną. Oficialiai tai, aišku, neegzistuoja, bet neoficialiai tikrai taip. Prieš įdarbinant tavęs visada paklaus, ar planuoji šeimą, vaikų. Algos irgi skiriasi nuo vyrų, jos – mažesnės“, – pastebi Margarita.
Lietuvės manymu, Italija yra seksistinė šalis, pastebėti tai galima dažnai, vadovaujamose pozicijose – dažniausiai vyrai: „Pavyzdžiui, ėjau dirbi į vietinę televiziją, tai ten moterų buvo vienetai – grimuotoja, stilistė, o visi kiti – vyrai, atrankas daro vyrai, visur vyrai. Neretai ir nepagarbiai elgiasi, vertina pagal išvaizdą, nors patys toli gražu nėra gražuoliai, greičiau – priešingai, bet jie sau tai leidžia, kas man visiškai nepriimtina. Mano draugas sako, kad vyrai aukštesnėse pozicijose nepagarbiai elgiasi su moterimis kolegėmis, vadina mažybiniais žodeliais, laido nešvankius juokelius. Jeigu moteris toje pačioje pozicijoje kaip vyras, ji vis tiek bus laipteliu žemiau už jį.“
Vengia tuoktis, nes neapsimoka, po skyrybų išlaiko ne tik vaikus, bet ir buvusią žmoną
Eglė pastebi, kad Italijoje jauni žmonės nebenori tuoktis, santuokų vidurkis mažesnis nei Lietuvoje ir kitose ES šalyse. Tuokiasi italai vėlai: moterys vidutiniškai būdamos 33-ejų, vyrai – 36–38 metų. Lyginant su lietuviais, mes linkę labiau ir anksčiau tuoktis, dažniau skiriamės, o italai vėliau tuokiasi ir mažiau skiriasi.
„Vaikų turėjimo klausimas drastiškai keičiasi, – vargiai italų jaunos šeimos turi du vaikus, daugiausia vieną, nes sudėtinga, turint vaikų, paimti paskolų, sunku grįžti į darbus – statistiškai po vaiko gimimo per pusmetį moteris išeina iš darbo. Oficialiai tavęs kaip ir neatleidžia, bet sudaro tokias sąlygas, kad turi pati išeiti“, – sako čia gyvenanti lietuvė.
Skyrybos, pasak Eglės, Italijos šiaurėje daug dažnesnės nei šalies pietuose: „Kur dideli miestai, kur moterys nebijo likti be išlaikymo, gali pačios dirbti, yra savarankiškos, ten yra daugiau skyrybų. Visoje Italijos apačioje, kur ekonomika silpnesnė, moterys daugiau nuo vyrų priklausomos, ten skyrybų gerokai mažiau.
Beje, Italijoje nėra taip paprasta išsiskirti, tai ir labai brangu, ir labai ilgai trunka – apie trejus metus. Pas mus gali per kelis mėnesius išskirti, o čia taip tikrai nėra. Priklausomai nuo situacijos, bet dažniausiai vaikai lieka su mama, tėtis ne tik moka alimentus, bet buvusiai žmonai pagal įstatymą turi užtikrinti tą patį gyvenimo standartą, kuris buvo esant susituokus. Nesąžiningas vyras staiga tampa bedarbiu, o sąžiningas bando išgyventi, bet trys ketvirtadaliai jo algos atitenka buvusiai šeimai. Aišku, moterys, būna, tuo piktnaudžiauja. Turbūt dėl to italai pajuokauja, kad nepažada mylėti visą gyvenimą, bet pažada, kad neišsiskirs [juokiasi – aut. pastaba].“
Margarita sako, kad lietuvės, draugaujančios su italais, kartais skundžiasi, kad vyrai jų neveda: „Yra labai daug draugų, kurie gyvena kartu, bet nesituokia. Sužinojau logišką to paaiškinimą – tai yra mokesčiai. Jeigu pora norėtų turėti dvejus namus, jie turi mokėti didelius mokesčius, nes antras būstas Italijoje apmokestinamas, be to, vienišiems žmonėms lengviau gauti paskolų. Tad vyrams apsimoka tiesiog draugauti kad ir 10 metų, gyventi su tėvais, bet net ir išėjusių iš namų mamos jų nepalieka ramybėje, o jie ir nesipriešina.“
Senjorai gali leisti valgyti miesto kavinėse; turtingų italų Romos gatvėse nesutiksite
„Kalbant apie socialinius Romos sluoksnius, tai į pačius aukščiausius niekas prašalaičių lengvai neįsileis. Yra tokių rajonų, kur gali patekti tik perėjęs apsaugos kontrolę, bet niekas ten svetimų ir ne to rango žmonių nepageidauja, taigi taip paprastai iš gatvės neužsuksi. Labai dažnai Italijoje tarp pasiturinčių šeimų dominuoja vadinamieji senieji pinigai, kai šeima tapo turtinga dėl kelių ankstesnių kartų, ir neretai dėl to, kad giminės susijusios su Vatikanu, juos sieja kokie nors paveldėti rūmai, vyndarystės verslas ir panašiai. Išties turtingi žmonės turi savo aplinką, savo ratą, savo pramogų, Romos gatvėmis jie nevaikšto, nelabai rodo savo turtų; labiau rodo tie, kurie turi gerokai mažiau. Turtingiausias italas, kuriam virš 35 metų, valdantis labai daug turto, yra atpažįstamas visuomenės, bet tai nėra dažnas atvejis, – tos tikrosios grietinėlės iš esmės nepamatysi kiekvieną dieną.
Būdami Romoje kasdien gatvėse matome arba turistus, arba statistinius paprastus žmones, kurie dažniausiai eina į samdomus darbus arba turi savo šeimos verslus, kas Italijoje populiaru“, – pastebi Eglė.
Margarita sako matanti tokią tendenciją, kad jaunimui iš mažų miestelių, kuris uždirba pinigų, bet neturi kur ten jų leisti, prabangos reikalas yra nusipirkti brangų automobilį, važinėtis po tą miestelį ir pasirodyti, kad jis svarbus žmogus. Tad to pasimaivymo prieš kitus ji tikrai pastebinti, nesvarbu, kad vyras gyvena su tėvais ar tą mašiną nusipirko iš paskutinių pinigų, o gal net tėvai ją nupirko, bet pasirodyti yra prestižo reikalas.
„Socialiniai sluoksniai čia taip stipriai nesijaučia, palyginti su Lietuva, – grįžusi tikrai jaučiu didelę atskirtį nuo senjorų ar kokių nors keturiasdešimtmečių. Matau skurstančius mūsų senjorus ir matau brangiuose baruose mirkstančius gal net jų vaikus. To nėra Romoje. Čia senjoras visada gali sau leisti nueiti į kavinę, suvalgyti makaronų, išgerti kavos. Mieste pilna senjorų, jie nėra užsidarę, vieniši, pamiršti, jie čia gerai gyvena, pašalpos aukštos, vaikai savų tėvų vargti nepalieka, nei skurdo, nei tų turtingųjų nematyti, visi daugiau mažiau vieno lygio, ko negalima pasakyti apie Lietuvą“, – sako Eglė.
Griežtos valgymo valandos, vidury dienos niekas mieste jums picos nekeps
Eglė sako, kad prieš atvykstant į Romą reiktų žinoti, jog italai visada valgo tuo pačiu metu, ir neverta stebėtis, kodėl jie užsidaro tarp 16–18 val. ir kodėl negalima tuo metu pavalgyti: „Italai gerbia valgymo laiką. Aš irgi iš pradžių burbuliuodavau, kad jeigu noriu pavalgyti 17 val., tai kodėl negaliu. Paskui pripratau ir dar supratau, kad valgyti tuo pačiu metu yra sveika.
Dauguma italų pradeda darbą 9 ryto, pietūs – 13–15 val. ir ne vėliau. Picos 16 val. niekas jums nekeps. Tad jeigu norite kokybiško maisto, reikia žinoti tokius dalykus. Aišku, jei ieškosite picos prie Koliziejaus, tai ją jums padarys, bet ji nebus tikra pica, bus atšildyta.
Vakarienė Romoje prasideda 20 val., kitur jos laikas gali būti kiek kitoks. Lietuviams tai atrodo gan vėlu, bet čia – tikrai ne, nes jiems vakarienė yra visiškas atsipalaidavimo laikas. Romoje – visai kiti ritmai, ir žmonės dažnai dirba iki 19 val. Suorganizuoti kokį nors renginį 18 val. neįmanoma, nes niekas neateis. 20 val. – optimalus laikas, bet to, nėra taip karšta, jei kalbame apie vasarą.“
Rinkitės ne vaizdą prieš akis, o maistą, nes galite nusivilti
Eglė atvykusiems į Romą ir ieškantiems, kur skaniai pavalgyti, pataria: „Jeigu matote, kad iškabos – anglų kalba arba jus primygtinai kviečia užsukti, tai reiškia, kad tai nebus geriausias restoranas ar kavinė. Geri restoranai tokių dalykų nedaro, bet to, juose vietų taip lengvai negausi, reikia užsisakyti staliuką vakarienei iš anksto. Ten būna eilės laukiančių, niekas ten jūsų nekvies. Tad jei labai kviečia, geriau praeikite. Eikite, kur eina patys italai, – ten ir mažiau sumokėsite, ir bus tikra itališka kava, ir geras maistas.
Kas svarbu, tai būtinai pasitikrinkite internete, koks tas restoranas, kokie atsiliepimai. Neikite nepatikrinę tiesiog bet kur. Mes, lietuviai, įpratę, kad ėjome, išalkome, pamatėme vietą ir užsukome. O čia taip nėra, – jei nežinai vietos, tikrini. Jeigu interneto pašonėje nėra, tai bent nesėskite prie monumento, žymiose vietose, nes mokėsite už vaizdą, o ne už maistą.“
Pusryčiams omletų niekas nevalgo
Eglė sako, kad italams pusryčiai nėra tokie svarbūs, daug kas išvis praleidžia pusryčius, tik išgeria tik espreso kavos ir su ja suvalgo sausainį. Beje, lietuviški sausainiai, palyginus su itališkais, gerokai saldesni.
„Jeigu italui pasiūlytumėte ryte suvalgyti omletą, sumuštinį ar košės, jis labai keistai pažiūrėtų, nes italai tokių dalykų nevalgo. Vaikai dar gali suvalgyti dribsnių su pienu. Pastebėjau, kad čia labai propaguojamas šokoladinis lazdynų riešutų sviestas „Nutella“, ir vaikai nemažai jo valgo, o mes savo vaikams neduotume kasryt.
Be kavos vietiniame bare rytas neprasideda, kainos – juokingos
Margarita sako, kad labai dažnas italas pusryčiauja ne namie, o stovėdamas prie kavos baro. Italams svarbu gera kava iš gero aparato. Prie kavos galima paprašyti vandens, ir jums jo Romoje įpils nemokamai. Kavos bare italai standartiškai užtrunka iki 10 min. ir eina toliau. Ilgiau užsibūna senjorai, ir tai labai gražu, tai kasdienė jų socializacijos dalis. Gaila, kad mūsų Lietuvos senjorai nėra tokie, kurie per pusryčius ateina susitikti su kaimynais, aptarti naujienų, tiesiog pabendrauti.
„Jeigu paprašysi kavinėje latės, tai jums gali duoti tik pieno, tai italų kalboje ir reiškia, bet nėra kava su pienu kaip mus. Iš esmės tokios kavos kaip pas mus – su karamele, pabarstukais ir kitais dalykais – nelabai rasite. Espresas Lietuvoje ir Italijoje skiriasi, dar priklauso ir nuo turistinių vietų. Dažniausiai aš pati prašau cafe liungo, nes ten šiek daugiau vandens, nėra taip kartu, mat neretai turistams itališka kava būna kiek per stipri. Tokios kavos kaip kapučinas reiktų prašyti iki 12, nes vėliau jie negeria kavos su pienu“, – pataria Margarita.
Paklausus, kiek kainuoja kava, Eglė sako, kad kainos labai skiriasi, priklausomai nuo to, kur yra turistinės vietos ir kur periferija, kur vietiniai žmonės gyvena. Dar kavos kainą lemia tai, kaip ją geriate, – atsistoję ar atsisėdę. „Periferijoje žmonės abiem atvejais moka tiek pat: kapučinas kainuoja apie 1,30 euro, espresas – apie eurą. Kainos dar visai neseniai buvo mažesnės. Jeigu gersite Romos centre, kainos svyruos apie 2,50–3,50 euro; jei labai geras vaizdas ir prabangesnė vieta, tai ir 5 eurus gali kainuoti. Centre pusryčiai gali būti apie 7 eurus, už lauko staliukus lauke savininkams reikia mokėti, tai viską atspindi kaina.“
Vaikai, pasak Margaritos, mūsų nuostabai, irgi geria kavą: „Jaunesni nei 10 metų pradės pusryčius su pienu ar sultimis, bet vyresni – jau su kava. Tokia kultūra, ir mes negalime komentuoti, nes jiems čia norma, o mums – kaip ir nelabai.“
Makaronai pietums kasdien? O taip!
Eglė sako, kad dažniausiai pietums italai valgo makaronus: „Makaronus jie gali valgyti, o dažnu atveju taip ir daro, kasdien. Aišku, pasirinkimas begalinis, tad jei atvykę ragausite, kaskart rinkitės vis kitokius. Makaronai Italijoje nėra garnyras, šalia jų mėsos ar kotleto nededa. Tai – atskiras patiekalas, ruošiamas iškart kartu su padažu. Mes, lietuviai, dažnai mėgstame išsivirti makaronų ir ant jų užsidėti padažo, bet čia taip nebūna, čia viskas kartu troškinama ar verdama. Tam tikros formos makaronai turi būti gaminami su tam tikru padažu ir negalima jų maišyti. Beje, italai nėra labai dideli spagečių gerbėjai, dažniausiai juos valgo su jūrų gėrybėmis, bet penne labai mėgstami ir populiarūs, gaminami kiekvieną dieną. Aišku, yra italų, kurie prisižiūri, tai jie mėgsta salotas, žuvis, bet standartiškai kasdien valgomi makaronai.“
Beje, pasak Eglės, makaronai Italijoje yra kitokie, nei daugelis lietuvių įsivaizduoja, – jie kietesni, būna net verdami trumpiau, nei nurodyta ant pakuotės: „Minkštesnių makaronų nei al dente nerasite. Tikiuosi, ir lietuviai išgyvendins šį įprotį – pavirti ilgiau, nei nurodyta [juokiasi, aut. pastaba].“
Pamatęs pavaldinį su taure vyno per pietus, vadovas nesureaguos
„Vienas gajus mitas, kad italai pietauja tris valandas su vynu kaip per ispanišką siestą. Gal taip ir buvo senais laikais, bet dabar dirbantis italas turi vieną valandą pietums. Ar geria vyną per pietus? Taip geria, nors rečiau, nes tradicijos, gyvenimo būdas, tempas keičiasi, ir dabar jau nebe taip dažnai matau, kad gertų vyną per pietus. Bet iš esmės gyvenime joks bosas kreivai nepažiūrės, jei pavaldinys prie maisto užsisakys taurę vyno, nes tai visiškai normalu“, – sako Margarita.
Eglė priduria juokdamasi, kad reiktų suprasti kiekius: jei geriamas vynas, tai taurė, dvi, o ne butelis, nes yra saikas, beje, neretai per pietus vyną praskiedžia: „Bet kokiu atveju pietūs užbaigiami kava, kuri vėl pastato ant kojų. Tik geriau po pietų neužsisakykite kapučino. Italai nesupranta, kaip suvalgius makaronus juos paskui galima užpilti pienu. Jei paprašysite arbatos, tai į jus keistai pažiūrės. Tokios tos jų tradicijos ir reikia jas gerbti.“
Aperityvas – kiekvieną dieną po darbo
Eglė sako, kad 17–18 val. Italijoje – aperityvo laikas. Tokios kultūros Lietuvoje nėra arba tik atsiranda. Dažniausiai žmonės po darbo eina į barus, susitinka su draugais, užsisako vyno, „Aperol Spritz“ kokteilį ar alaus. Tokiuose baruose visuomet pilna žmonių, – tai visiškai normalus reiškinys paprastą savaitės dieną.
„Aperityvas – mažas kiekis gėrimo ir užkandis prieš vakarienę, nes tarp pietų ir 20 val. vakarienės tarpas gan ilgas, ir žmogus tikrai išalksta.
Dar ką pastebiu: lietuviai stebisi, kad prie bet kokios taurės vyno Italijoje būtinai atnešama arba traškučių, arba riešutų, arba mažų užkandžių. Manęs dažnai jie klausia, ar reikia už tai mokėti. Tikrai ne – nereikia, tai nemokama. Beje, užkandžiai dažniausiai yra sūrūs, tai skatina daugiau išgerti. Išgėrus atneša kitą ir dar užkandžių, – toks ratas išeina“, – juokiasi lietuvė.
Margarita priduria, kad dar svarbu pastebėti, jog yra vietų, dažniau periferijoje, kur aperityvas gali pereiti ir į vakarienę, jis būna už fiksuotą kainą. Pavyzdžiui, už 10 eurų pasirenkate gėrimą, būna furšetinis stalas – galite įsidėti, ką tik norite, nuo sumuštinukų, mėsainių, kuskuso iki makaronų. Tai neribojama, tad tiems, kas labai išalkęs, gali būti ir vakarienė.
Vakarienei – 5 patiekalai
Eglė sako, kad mieste italai renkasi gausias vakarienes. Viskas prasideda nuo užkandžių – dažniausiai brusketomis su pagardais, artišokais, įvairių rūšių sūriais, kumpiais, pakepintomis daržovėmis. Jeigu vakarieniausite gerame restorane, jame bus daug lankytojų, pagrindinių patiekalų reiks laukti gan ilgai, tad sužadinantys apetitą užkandžiai čia – tikrai pats tas.
Po užkandžio nešamas pirmasis patiekalas, įprastai – makaronai, krosnyje kepta pica. Tada patiekiamas pagrindinis patiekalas – kepta mėsa, žuvis. Būna, kad atneša vien tik mėsą ar žuvį – prie pagrindinių patiekalų garnyro (bulvių, garintų daržovių ir panašiai) nepasiūlo, tad nereiktų pamiršti jų užsisakyti atskirai.
„Įdomu, kad po visų šių trijų patiekalų italai užsisako lengvų žolių salotų su pomidorais, pašlakstytas alyvuogių aliejumi ir actu. Valgyti salotas po vakarienės mums nesuprantama, bet čia tai visiškai normalu: italai mano, kad jos padeda virškinimo sistemai“, – sako Eglė.
Jokia itališka vakarienė nesibaigia be deserto – ant stalo keliauja švieži tiramisu, brauniai, panakotos, vasarą – šerbetas, ledai. Jeigu nenorite saldžiai, paprašykite vaisių, bet čia juos užpila sirupu, tai jie vis tiek bus saldūs.
Eglė sako, kad suaugusieji pratęsia vakarienę su stipresniais gėrimais, pavyzdžiui, lengvesnio citrinų likerio stikliuku, kartais šeimininkai siūlo paragauti jų firminių karčiųjų stipresnių gėrimų. Jais visuomet vaišina restoranas. Dar italas gali sau ramiai išgerti kavos, nesvarbu, kad 23 valanda, – kava jiems yra šventas ritualas, ir niekas to nepakeis.
Šeimos krautuvėlėse atsiskaitykite grynaisiais
Eglė sako, kad Italija pakeitė atsiskaitymo tvarką – jeigu jūsų sąskaita bus iki 30 eurų, restoranas ar krautuvė gali nepriimti kortelės. Anksčiau galėjai nuo vieno euro atsiskaityti tiek grynaisiais, tiek kortele ir buvo privaloma priimti abiem būdais, o dabar gali jūsų kortelės nepriimti.
Margarita atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje normalu atsiskaityti kortelėmis, o čia už smulkias prekes italai atsiskaito tik grynaisiais, ypač jei tai yra šeimos parduotuvės, nes bankas ima didelius mokesčius už kiekvieną atsiskaitymą.
„Kaip tik vedžiau turistus, ir vienas jų užsuko į šeimos krautuvėlę vandens nusipirkti, vandens buteliukas – 1 euras. Norėjo žmogus atsiskaityti kortele, tai jį savininkas praktiškai iškeikė, nes jam tie pinigai ateis po mėnesio ir dar mokesčius turės sumokėti. Šiaip italai leidžia sau į akis pasakyti, jei kas nors nepatinka, nors žmogus gal nežino tvarkos. Būna ir taip, kad jei išsitrauki 100 eurų kupiūrą, tai tokį veidą nutaiso... Lietuvoje, jei neturi grąžos, tai kaip ir pardavėjo problema, o čia – tavo, ir kaip dar drįsti taip nepatogiai jam duoti. Bet nereikia ant jų pykti, smulkiesiems verslams nelengva – labai dideli mokesčiai, tad siūlyčiau būti labiau pakantiems, priimti šią taisyklę ir geriau turėti smulkių pinigų. Jei norite atsiskaityti prekybos centre, tai viskas gerai, bet už smulkias prekes vietinėse krautuvėlėse atsiskaitykite grynaisiais, taip juos palaikysite“, – pataria Eglė.
Margarita atkreipia dėmesį, kad turint grynųjų pinigų reiktų nepamiršti būti atsargiems ir netapti kišenvagių taikiniais, nes tikrai nemažai lietuvių yra apvagiama, jie turi kreiptis į ambasadą dėl naujų dokumentų, nes negali grįžti: „Asmens dokumentas ir pinigai neturėtų būti vienoje vietoje, beje, vagys net laikrodžius sugeba nuo rankų nusegti, tad geriau nesimojuoti nei pinigais, nei labai vertingais papuošalais. Reikia žinoti saugumo taisykles ir jų laikytis, tuomet niekas jūsų neapgaus. Pavyzdžiui, važiuojant metro, rankinė ar kuprinė turi būti pakabinta priekyje, o ne ant šono, nugaros, kišenėse neturi būti dalykų, kuriuos galima ištraukti. Tikrai nereikia bijoti ar važiuoti su baime, kad būsite apvogti. Tiesiog pasisaugokite.“
Nedaro problemos dėl atstumo iki darbo
Margarita sako, kad italams atstumas nėra toks svarbus, kaip mums, lietuviams, kai žmonės, būna, panikuoja dėl kamščių ar kai jiems reikia į darbą iš Vilniaus į Kauną važiuoti: „Lietuvoje tai yra „kosmosas“, dėl to pykstama, o čia norma, jie gali ir 200 km ar daugiau kasdien važinėti į darbą, pakeliui dar pakeičia transporto priemones. Jiems svarbiau turėti savo nuosavą būstą, dažnai – namą, o tai Romoje nebeįperkama, už buto Italijos sostinėje kainą gali už jos kiek pavažiavęs vilą nusipirkti. Tad žmonės pasirenka geriau 4 valandas praleisti traukinyje, metro, automobiliuose, kad galėtų gyventi gerą, patogų gyvenimą su savo kiemu, nes pati Roma yra chaotiška, greita, miestas didžiulis, daug dalykų nepadarysi, keliauti jame sunku.“
Dar ką pastebėjo Margarita, beje, ji ir pati vos atvykusi gyveno 50 km nuo Romos, kad Lietuvoje miesteliai miršta, jaunimas iš jų išvažiuoja, o čia to nepastebėjusi: „Mane ir tuokart, kai gyvenome, ir kai keliaujame, kaskart apstulbina, kai mažuose miesteliuose matau labai daug jaunimo. Jie ten turi darbo, o jei savęs nerealizuoja, važiuoja dirbti į didesnius miestus, bet gyvenimus kuria čia. Tad Italijoje nėra taip, kad tik didmiesčiuose gyventų jaunimas. Aišku, nekalbu apie Pietų Italiją, žemiau Neapolio, kur miesteliai tuštėja, nėra tiek darbo, ir kur lietuviai jau kuris laikas perka ten butus, o jie kainuoja tiek, kiek kokiam Pasvaly, – apie 25 tūkst. eurų.“
Lietuviai vis dažniau atranda itališką virtuvę
Paklausus, kiek populiarios kelionės į Romą ir kulinarinis jos atspalvis, didžiausio kelionių organizatoriaus Baltijos šalyse „Novaturas“ pažintinių kelionių skyriaus vadovė Lilijana Degutytė atsako, kad Romos populiarumas visada yra aukštas, o jie organizuodami keliones tautiečiams visuomet įtraukia ir itališko maisto degustacijas, – jų Romoje nėra tiek daug, be to, reikia žinoti, kurios tikrai įdomios ir vertos dėmesio.
„Paprastai daugiau maisto ir gėrimų degustacijų vyksta už Romos ribų, vietiniuose ūkiuose, tai yra nepaprastai įspūdinga. Tad jei kelionė trunka ilgiau nei keturias dienas, aplankome ne tik kitus miestus, tokius kaip Florencija, Siena, Genuja, Turinas bei kitus, bet ir pakeliui vykstame į alyvuogių laukus, vynuogynus, sūrio fermas, stebime, kokie procesai ten vyksta, degustuojame. Taip nuodugniai nuo pradžios iki pat produkto sukūrimo susipažįstame su tuo, kuo Italija taip didžiuojasi“, – sako L. Degutytė.
Restoranuose pigiau nei Lietuvoje; nusipirkite nelimituotą transporto bilietą
Paklausus, kokios yra maisto kainos Romoje, L. Degutytė šypsosi, kad pigiau nei Vilniuje: „Aš, tiesą sakant, nebežinau, kur nuvykus yra brangiau nei pas mus. Paskutinį kartą, kai buvau Monake, atsisėdau vienoje jaukioje kavinėje pačiame centre, manęs už nuostabiai gerą kavą paprašė 1,80 euro.“
Kelionių organizatorė sako, kad Romos centre itališka gera pica, kepta krosnyje, kainuoja apie 6–12 eurų, priklausomai nuo vietos. Aišku, Romoje yra prabangių, garsių ar madingų restoranų, tai ten bus brangiau, bet tikrai kainos nedaug skirsis nuo Vilniaus – bus panašu arba net pigiau.
„Kas yra svarbu, kad reikia rezervuoti vakarienei stalą, jei norite valgyti gerame restorane. Pas mus gidai visuomet taip daro. Roma pilna turistų, kurie medžioja geras vietas, tad pasiplanuoti reiktų iš anksto, nes tiesiog atėję vietų negausite.
Pačiame Romos centre valgyti mes nerekomenduojame, nes į maisto kokybę ten nelabai orientuojasi, patariame eiti truputį toliau nuo turistinių vietų, kur valgo vietiniai, – mūsų gidai yra atsirinkę įvairių variantų.
Pavyzdžiui, prie Vatikano yra senjorė italė, kuri turi savo restoranėlį, jis visiškai paprastas, bet kai ji atneša savo pagamintą maistą, supranti, kas yra tikra italų virtuvė ir kodėl ji daugelio dievinama. Tada nori visko, ką tik gali išragauti, o patiekalų kaina būna mažesnė nei pačiame centre. Žinoma, kas nori, gali ir ten rasti neblogų vietų, bet mes laikomės kokybės principo, kad geriau eiti ten, kur yra kokybiškas maistas, neorientuotas į mases“, – sako L. Degutytė.
Paklausus, kokios transporto kainos mieste, pašnekovė sako, kad jei apsistojama toliau nuo centro, geriausia keliauti metro arba autobusu, nes tai tikrai nebrangu. Taksi irgi nėra brangus. Metro bilietas kainuoja apie 1,5 euro, jei tai bus vienas važiavimas, bet yra nelimituotas viešojo transporto bilietas 72 valandoms, kuris kainuoja apie 18 eurų, – tai be galo patogu ir išeina pigiau.
Skrydžiai į Romą – 5 kartus per savaitę
„Roma visada konkuruoja su Paryžiumi, ir dažnai Roma laimi. Nėra populiaresnių didmiesčių Europoje nei šie miestai, kuriuos nori aplankyti lietuviai. Kaip sakoma, kad visi keliai veda į Romą, taip ir yra“, – sako kelionių organizatorė, paklausus, kiek dažnai lietuviai vyksta į Romą.
Dažniausiai tautiečiai atvyksta 4 dienoms, tai optimalus laikas pažinti miestą, nors iš tiesų vieno karto atvykti čia per mažai.
„Roma – toks unikalus miestas, turi tiek daug istorinių objektų, kurių per vieną kartą neįmanoma spėti aplankyti. Mes organizuojame savaitgalio keliones lėktuvu ir į tą kelionę sudedame svarbiausius lankytinus taškus, kur susipažįstama su įspūdingu Romos pagrindu. Pastebėjome, kad absoliučiai visi nori aplankyti ir Vatikaną.
Savaitgalio kelionės kainos prasideda nuo 620 eurų žmogui. Į ją įskaičiuotas skrydis, rankinis orlaivio bagažas, 3 nakvynės strategiškai gerai išsidėsčiusiuose 3 žvaigždučių viešbučiuose su pusryčiais, visa ekskursinė programa, dalomoji medžiaga, lietuviškai kalbantis vadovas, lydintis grupę iš Vilniaus“, – sako L. Degutytė.
Iš Lietuvos į Romą tiesioginius skrydžius vykdo „Rianair“ (skrenda 3 kartus per savaitę) ir „Wizair“ (2 kartus), iš Vilniaus skrenda ir „Air Baltic“, tik skrydis vykdomas per Rygą.
Pasinaudokite gero gido paslaugomis ir pasvarstykite, ar verta eiti į nemokamus muziejus
„Jei kas turi kalbos barjerą, o ne visi italai kalba angliškai, ir miestas didelis, kuriame lengva pasimesti, jei kas nenori ar neturi laiko pasidaryti namų darbų prieš atvykstant, ką reiktų aplankyti, kaip tai padaryti, o dar reikia sužiūrėti logistiką – kur įlipti, kur išlipti, kur skaniai pavalgyti, jei kas nori ateiti į oro uostą su kuprine ir nesirūpinti niekuo, tai geras gidas, kalbantis keliomis kalbomis, tarp jų, žinoma, italų, kelis šimtus ar tūkstančius kartus lankęsis Romoje, tokiose situacijose yra geriausias kompanionas“, – neabejoja L. Degutytė.
Kelionių organizatorė sako, kad nors programa būna gan standartinė, bet gidai jos metu duoda nemažų patarimų: „Jeigu keliaujama su grupe, tai dar nereiškia, kad reikia visur kartu būti, galima prisijungti, kur nori, galima atskirai eiti vakarieniauti, gidas visada patars, kur geriausia tai padaryti, nes toli gražu ne visi restoranai Romoje yra geri. Kas dar svarbu, kad gidas visada pasiekiamas: būna, žmonės paklysta, ko nors neranda, kartais juos apvagia ir nežino, ką daryti, tad tokia šalia esanti dešinioji ranka visada suteikia ramybės, saugumo jausmą.“
Į klausimą, ar verta kelionę derinti prie paskutinio mėnesio sekmadienio Romoje, kai galima nemokamai aplankyti muziejus, L. Degutytė sako, kad reiktų gerai pagalvoti: „Kai atvykstate į Romą limituotam laikui, o jo nėra tiek daug, norisi išnaudoti kuo produktyviau, nei stovėti eilėse po kelias valandas. Jei eisite nemokamai, reikia suprasti, su kokia mase žmonių susidursite, nes juk yra ne tik užsieniečių, bet ir pačių italų, suvažiavusių iš regionų. Jokios išankstinės rezervacijos, kaip kitomis dienomis, nėra atliekamos, stovi gyvos eilės. Aš nepatariu rinktis tos dienos visiems žymiausiems muziejams aplankyti: nors ir sutaupote finansine prasme, bet laiko – tikrai ne. O Roma tikrai verta kuo daugiau ją pažinti.“
Kam įdomu išgirsti dar daugiau tiesos apie Italiją iš čia gyvenančių, ieškokite lietuvaičių Eglės ir Margaritos kuriamų tinklalaidžių „Dolce far Tutto“ „Youtube“ ir „Spotify“ kanaluose.
