Bet ši prabanga, pasak moters, nėra apie pinigus, nes kai jų turi, jie nereiškia tiek, kiek galvoji, kad reikš, kai jų žūtbūt sieki.
„Turėti pinigų gerai, bet juos išaukštinti tikrai ne. Ir pabangą visi supranta skirtingai: vienam gali užtekti banano čia gyvenant, kitam – kasdien ir langusto negana. Man prabanga – tai visų pirma sveikata, mylimi žmonės šalia, galimybė pažinti pasaulį, harmonija su savimi. Žiūriu kasdien į vandenyną ir nuoširdžiai mėgaujuosi savo gyvenimu. Man tikrai pasisekė. Galiu tai drąsiai pasakyti. Neabejoju, kad tai karma, kuri man grąžino tai, ką buvo skolinga iš ankstesnių gyvenimų. Tik poros dalykų norėtųsi tikrai norėtųsi daugiau – dažniau keliauti ir kasdien nueiti prie vandenyno. Keliauti netrukus pradėsime nuolat, nes vyras baigė aktyvų verslą, o dėl vandenyno, tai reikia nugalėti tinginį, nes nors iki jo mums 10 minučių – reikia nusileisti nuo uolos, ant jos stovi mūsų namai. Bet čia jau gyvenančių prie vandens nerašyta taisyklė – kuo arčiau gyveni – tuo rečiau nueini“, – juokiasi Žaneta.
Gvadelupos salą vyras pasirinko dėl verslo galimybių
„Kai susipažinome, čia nuolat negyvenome, labai dažnai skraidžiau pirmyn atgal, nes turėjau nepilnametį sūnų. Nuolat pradėjome gyventi susituokę. Gyvename tame pačiame name, kur vyras buvo išrinkęs iki santuokos. Šiandien mūsų abiejų vaikai (iš ankstesnių santykių moteri turi sūnų, vyras – du sūnus) suaugę, gyvena savo gyvenimus, o aš esu prie vyro, čia man ramu, saugu, gera. Vyras mano dosnus, pinigų negaili, turime kelis būstus visame pasaulyje, bet ar tai laimė visko daug turėti, tai nežinau. Kad patogu – taip. Bet yra daug svarbesnių dalykų už materealius“, – nuo neabejoja Žaneta.
Žanetos vyras dirba restoranų versle – tiekia restoranams viską ko jiems reikia darbui – nuo šaukštelio iki šaldytuvų ir kitos kasdien reikalingos įrangos. Vyras ir į Gvadelupę atvyko norėdamas išvystyti čia savo verslą, nes buvo gera niša, buvo paranki vieta daryti verslą. „Su kartu atvykusiu broliu tuo metu buvo tikri avantiūristai, kuriems pavyko“, – džiaugiasi vyro sėkme Žaneta.
Apsipirkinėjo vienoje parduotuvėje su Angelina Jolie
„Gvadelupos sala sudaryta iš dviejų dalių, viena – kalnuose, kita – lygi. Jas skiria sūri upė, tiltas jungia tas salas. Sala žemėlapyje atrodo kaip drugelis. Mes gyvename per patį viduriuką.
Pačiuose Karibuose yra daug skirtingų salų ir kiekvienas pagal savo išgales gali susirasti sau tinkamą poilsiui ar gyvenimui vietą. Yra San Barto sala, kas yra visiškas turtuolių rojus, kur skrenda garsiausios pasaulio žvaigždės, dažniausiai iš JAV. Jiems ten prabanga yra pasijusti laisvais, paprastais žmonėmis, pabūti prie jūros, nes čia juos saugo nuo visų paparacių. Jiems prabanga ne tik, kad gali rasti apsistojimo kokybę, bet ir esmės gerai pasijausti. Jų ir pažinti neįmanoma. Atsimenu, vienoje apatinio trikotažo ir maudymosi kostiumėlių parduotuvėje sutikau taip pat pasipirkinėjančią Angelina Jolie. Restoranuose irgi gali sutikti mega žvaigždžių. Aišku, kainos tokiose vietose atitinka jų lygį. Tam tokia sala ir yra laikoma, kad neatvažiuotų žemesnio lygmens žmonių, todėl ir kainos pagal jų standartus. Abramovičius ten visą pakrantę nusipirkęs, vila jo didžiulė stovi. Nežinau, kaip šiandien baigėsi – gal jinai jau konfiskuota“, – pasakoja Žaneta.
Pasak moters, yra Šv. Martyno sala, kuri daugiau yra pramogų sala, į kurią gali kiekvienas sau leisti atvykti. Ji padalinta į dvi puses – Nyderlandų ir Prancūzijos. Nyderlandų pusėje – kazino, naktiniai klubai, diskotekos, daug pramogų, virtuvė daugiau orientuota į amerikiečių. Prancūzų pusėje to nėra, ten daugiau paplūdimiai, restoranai geresni, gurmaniški. Tikrai verta ten apsilankyti, jiedu su vyru ten dažnai skrenda, nes turi nuosavą būstą.
Moterų medžiojančių turtingus vyrus nebemato
„Po pandemijos mūsų sala irgi pasikeitė: užsidarė daug barų, naktinių klubų, pasikeitė ištisos gatvės, kurios anksčiau buvo labai aktyvios. Dabar čia ramybė, nieko panašaus nebėra“, – pastebi Žaneta.
Dabar čia gyvenant moteris sako, nebepastebinti, kad atvažiuotų medžiojančių turtingus vyrus moterų: „Reikia ne tik medžioti, bet dar turėti už ką atskristi iki čia, būstą išsinuomoti. Prieš pandemiją tikrai tokių moterų buvo daugiau, atvykdavo merginos iš Ukrainos, Rusijos, Moldovos, Rumunijos. Kuriai nors gal ir pasisekdavo ką nors pavilioti. Galvoju, kad šiandien vis mažiau taip besielgiančių, manau, kad daugiau internete susipažįsta, nei kažkur vietoje, tada pakviečia atvyjti, nes skristi čia ir kažko ieškoti nemanau, kad šiais laikais apsimoka“.
Lietuvių nesutinka, moterims vienoms vaikščioti nepriimtina
„Jeigu kalbėti apie vietinius, tai čia jie sudaro apie 80 proc. jie yra kreolai, juodaodžiai, yra mulatų. Baltaodžių čia nėra daug – apie 9 proc. Taip ir draugaujam – baltieji su baltaisiais, juodieji – su juodaisiais. Kaip ir visur. Bandžiau ieškoti lietuvių bendruomenės čia, nes esu Prancūzijos bendruomenės narė, bet čia jų nėra. Pažįstu tik vieną lietuvę, jinai ištekėjusi už kreolo, bet mes nebendraujame, galbūt visgi lietuviškas bruožas trukdo. Dar yra lenkaitė. Girdėjau, kad rusų gyvena apie 100 žmonių, bet neteko sutikti jų“, – sako Žaneta.
Moteris pastebi, kad kai gyveno Lietuvoje, ten atrodė, kad aplink visi draugai, o čia labai aiškiai susigrupavo – yra draugai ir yra pažįstami. Žanetos artimiausia draugė čia yra rusė, ištekėjusi už prancūzo, su kuria gali pasikalbėti.
„Čia daug prancūzų gyvena, draugaujam šeimomis. Jų nėra tiek daug, O kur išėjus, ar į restoraną, tai pažįsti nemažai, nes čia juk sala, daug kas vienas kitą pažįsta. Bet čia irgi nėra kaip Lietuvoje, kada sugalvojai – užsukai į svečius ar pas kaimyną užėjai druskos. Čia namai yra labai uždara erdvė, ir jeigu kvieti į svečius, tai prieš savaitę turi tai padaryti. Nėra spontaniškumo, čia mes tik su savo drauge taip galime – susimatyti čia ir dabar, iš anksčiau nesusitariusios. Dar vienas dalykas, čia nėra taip, kad aš turiu savo drauges, vyras – savo draugus ir eitume atskirai. Jeigu einame – visada kartu, čia nėra mados po vieną vaikščioti ar turėti grupę draugių, kad galėčiau ar reiktų išeiti. Čia taip nėra ir nereikia. Čia nepriimtina vaikštinėti vienoms moterims gal dėl to, kad bijo, kad čia mums, blondinėms, kas nors nenutiktų, nes juodaodžiai vistiek atkreipia dėmesį į mūsų moteris, ypatingai, iš Rytų Europos. Tad visada visur einame šeimomis“, – sako Žaneta.
Visi skuba labai lėtai
„Skubėk lėtai. Viskas čia vyksta pagal šią taisyklę. Gal nuo to karščio gyvenimas čia vyksta labai lėtai, niekas čia nestresuoja, niekur neskuba, nebėgioja. Pavyzdžiui, nuo 13 iki 14 val. pietūs ir niekas nieko tuo metu netrukdo. Tuo metu darbas jiems – ne vilkas, į mišką nepabėgs. Labai lėtas jų gyvenimas. Jeigu reikia kažko palaukti, tai visi sau ramiai ir laukia, be jokių nervų, niekas nebando užlįsti, kad čia man reikia labiau negu tau. Gali laukti dvi, tris valandas ir jiems nieko.
Manyje yra tas lietuviškas bruožas – užlysiu, apeisiu, pažįstamų paieškosiu, kitų durų, kad greičiau viskas vyktų, nes tokia kaip administracija, kaip ir visoje Prancūzijoje, yra visiška katastrofa. Kantrybės jie yra išmokyti, norint gauti dokumentą reikia apsiginkluoti geležine kantrybe, ne mūsų lietuviška. Kol ką nors pasieki, laiko užima labai daug. Tas jų ryt, poryt, kažkada mane vesdavo iš proto. Bet laikas moko ir mane – ir aš jau nusiraminus esu, nes pastebėjau, kad turbūt viena visoj saloj dar erzinausi, bet vistiek nieko iš to nebūdavo, tik pati save nervindavau“, – juokiasi Žaneta.
Pasak Žanetos, Lietuvoje jos tempas visada buvo ir yra pagreitėjęs: „Lietuvoje visada bėgi – ryte bėgi į darbą, į parduotuvę, namo, tada greitai gamint, greit pavalgyt, miegot ir vėl iš naujo. Čia atvažiuoji ir ramu, viskas pagal režimą. Vakarienės nuo 20 val. Niekas tau neskambina ir netrukdo, ar juolab iš darbo. O Lietuvoje ką – su viena ranka sumuštinį valgo, su kita atsakinėja į kliento klausimus. Čia tokių dalykų nėra. Yra laikas kai dirba, ir yra šventas laikas, kai gyvena sau. Jie labai mandagūs, su šypsena atsakys, bet niekada neskubės, nors ir ant galvos stovėsi“.
Namuose gamina tik vyras
„Mano vyras yra baigęs kulinariją, yra puikus šefas, vietuvė yra jo erdvė. Aš gi sakau, kad man gyvenime labai pasisekė, nes pati nelabai mėgstu suktis virtuvėje, tai esu gražiai ir dideliu malonumu perleidusi šį reikalą, – juokiasi Žaneta, – Vyrui išties patinka tai daryti, jam įdomu visokie nauji receptai, jis nuoširdžiai domisi, eksperimentuoja, nors dažniausiai gamina tradicinius prancūziškus patiekalus“.
Žaneta sako, kad jeigu jiedu nori kreoliškos virtuvės eina į vietinį tipinį restoraną: „Kam gaminti, jei gali nueiti ir skaniai pavalgyti, juolab, kad reikia daug pastangų ir darbo, norint išgauti tobulą patiekalą. Aišku, jų virtuvė yra gan aštri, raudonas pipiras yra visur ir visada, bet aš tiek jau įpratusi aštriai valgyti, kad Lietuvoje visada ant bet kurio patiekalo, ant cepelinų irgi, dedu daug pipiro, nes man visada jo trūksta. Aišku, kai čia į vietinius restoranus ateina turistai, niekas tokių aštrių patiekalų jiems neduoda, šalia to pipiro prideda – nori dėkis, nori – ne“.
Moteris sako eksperimentuojanti su lietuviškais agurkais, juos sodina, nes čia jie labai neskanūs: „Gal perdaug saulės turi, čia jie labai dideli. Tik pasvajoti gali apie lietuviškus agurkėlius. Bet čia reikia valgyti tai, kas auga, pagaunama. Bulvių niekas čia nevalgo, o man taip norisi, bet čia mano prigimtis lietuviška likusi. Daugiausiai čia ryžiai, jūros gėrybės, žuvys, makaronų patiekalai. Mėsos man ir pačiai nereikia, gali nebūti, bet mano vyras mėgsta jautieną, gerą steiką. Žuvį retai kada renkasi. Kiek pastebiu aplink, tai didžioji dalis moterų visuomet renkasi žuvį. O jau jūros gėrybes mėgsta visi vienodai – ir vyrai, ir moterys“.
Žaneta kartais pagamina balandėlius, bet pripažįsta, kad tai būna ypatingai retai, cepelinų neįmanoma čia padaryti. Šaltibarščių irgi, nes nėra kefyro, tad kartais bando pagaminti su jogurtu. „Vyrui ta mūsų šaltibarščių rožinė spalva nelabai estetiškai atrodo. Bet Lietuvoje kai būname, tai tikrai ragauja lietuviško maisto: yra ir karkos ragavęs, ir vėdarų, silkę labai mėgsta, čia jos nėra skanios“, – sako moteris.
Tolerancija ir pasitikėjimas – jų sėkmės formulė
„Aš labai domiuosi astrologija. Pagal horoskopus esame saulė ir mėnulis, gan stipriai susikibę du šviesuliai. Tai reiškia stabilią, vienas kitą papildančią porą“, – sako Žaneta.
Žanetos vyras niekada neslėpė, kad lietuvaitę pamilo iš pirmo žvilgsnio, ją vadina savo talismanu ir yra dėkingas likimui. Ji buvo ir yra ta moteris, kurios būtent jam reikėjo, todėl jam sekėsi ir versle.
Ilgus ir stabilius santykius, pasak moters, jiems padeda išlaikyti abipusė tolerancija, laisvės suteikimas kiekvieno pomėgiams, vienas kito neužgožimas.
„Nereikia visas dienas susiglaudus sėdėti. Supratimas yra be galo svarbus, toleruoti kiekvieno pomėgius, netrukdyti vienas kitam gyventi ne tik bendrą, bet ir asmeninį savo gyvenimą. Bet pasitikėjimo išvis jokių santykių nesukursi. Mes pasitikime vienas kitu. Mane vyras vieną į Lietuvą išleidžia, ir va netrukus į Majamį viena pas draugę skrisiu. Tame nėra jokių problemų“, – džiaugiasi Žaneta.
Turi laimę gyventi pagal savo pomėgius
„Mėgstu daug ką veikti – sportuoti, baseine plaukioti, daug keliaujame, labai myliu gėles, jas sodinti, prižiūrėti. Užsiimu neurografika, kas reiškia pokalbius su savo pasamone, domiuosi eteriniais aliejais, sveika mityba, iš esmės domiuosi įvairiais saviugdos kursais, nes man reikalinga nauja informacija. Esu amžina studentė. Man žinios labai svarbu, savišvieta, daug skaitau, pritaikau sau ir žiūriu, kas iš to išeina. Turiu tokią laimę gyventi pagal savo pomėgius ir užsiimti tuo, kas man patinka ir tos dienos prabėga labai greitai“, – pasakoja Žaneta.
Savaitgaliais pora eina į restoranus, lankosi pas draugus arba kviečia juos pas save į svečius, eina į paplūdimį, vaikšto palei jūrą ar tiesiog laiką leidžia krantinėse, nes vyras nėra didelis saulės vonių paplūdimiuose mėgėjas.
Nereikia skaičiuoti svetimų pinigų
„Aišku, mano gyvenimas prieš tuos 23 metus pasikeitė absoliučiai. Kas ten žino, kaip ten būtų. Būtų gerai, kad būtų tas kitas kartas. Jei gyventume ne vieną kartą, būtų ne tik smagu, bet ir gerai, nes žinotume ko nedaryti, ką daryti. Bet kai gyvenimą turime vieną – kaip yra taip. Man labai pasisekė gyvenimas, mėgaujuosi juo, dėkoju kasdien, nereikia tik visko prašyti, bet ir reikia dėkoti už tai, ką turi“, – įsitikinusi Žaneta.
Žaneta sako pastebinti, kad visi tą patį kartoja, bet ar visi sugeba tai suprasti, kad visa laimė yra mumyse: „Pirmiausiai yra harmonija su pačiu savimi, tada bus laimė, kur bebūsi. Gyvenamoji vieta ar pinigai laimės nepridės. Man iš esmės net juokinga apie pinigus kalbėti. Esu neseniai perskaičius, kad ne tas laimingas, kas turi daug pinigų, o tas kuris daugiau už kaimyną. Aišku, gyvename socialinėje aplinkoje, lyginami vieni su kitais. Žmogus įsisuka į tuos pinigus, tik turi už kažką daugiau, atsiduria kitame rate, kur daugiau turi, ir vėl pradeda bėgti, vytis, norėti aplenkti. Taip jam kasdien sunkiau ir sunkiau gyventi, kyla vidinis nepasitenkinimas. Pinigų turi užtekti tiek, kiek jų turi, kad būtum harmonijoje pats su savimi, o ne skaičiuoti aplink, kas kiek turi“.
Žaneta pasakoja, kad toks supratimas ateina su gyvenimo patirtimi, su ezoterika, kuria ji seniai domisi, atėjo dar daugiau žinių, kad viskas priklauso nuo tavęs, ką ten dėsi, tą ir turėsi: „Labai tikiu, kad mintys realizuojasi, tik reikia mokėti valdyti mintis, juk galime pasąmonę irgi apgauti, nes ji melą ir ne melą supranta vienodai. Vizualizacija yra labai svarbi. Paklausk, už ką atsakingas žmogus, tai išvardins tau viską – už vaikus, tėvus, darbą, bet niekas nepasakys, kad yra atsakingas pirmiausiai už save. O kol toks nesi, ką gali duoti kitam? Gelbėdamas kitus, jei to nereikia, pats tampa nelaimingas, nebeturi laiko sau, bet čia tik pats kaltas. Gal ir egoistiškai skamba, bet mes visi iš prigimties esame egoistai. Mylėk save, ir kiti tave mylės. Jei nemylėsi, niekuo nespinduliuosi, energetika bus baisi, tai kas norės prie tavęs prisiliesti“.
Praregėti padėjo prieš daug metų perskaityta knyga
Moteris sako, kad jai prieš trisdešimt metų labai didelį įspūdį paliko perskaita knyga „Pasąmonės galia“.
„Gal pats likimas man ją pakišo. Iš pradžių nieko nesupratau, ką čia rašo, paskui vėl skaičiau ir dar skaičiau, bet galiausiai supratau, apie ką kalba ir išliko tas supratimas iki šiol, – prisimena psichologiją baigusi Žaneta, – Kiti žmonės net nesupranta, kas tos mūsų vibracijos, kaip jos veikia. Visa ko esmė susideda į vieną ir tą patį, kad viskas yra savyje. Esi pats sau Dievas ir pats sau priešas. Tikiu, kad tokios baisios ligos kaip vėžys yra skleidžiamo negatyvo, pavydo reikalas. Viskas sugrįžta, jei kažką ne taip padarai. Kai gimsta suluošinti vaikai ar sunkiai suserga, aš manau, kad tai yra karma. Mūsų gyvenimas juk nėra vienas, gal ankstesniame gyvenime žmogus nebuvo toks geras. Už viską reikia susimokėti“.
Žaneta sako, kad kasdien reikia dėkoti visatai už sveikatą, už prabangą, kurią turi, nes jis tikrai geriau žino, ko mums reikia, ko mes nusipelnę, ką mums duoti ir ko neduoti. Jeigu savo dėmesį nukreipsi į negatyvą ir savo energiją aukosi tokiems niekams tai nebeliks jos kažkam kitam: geresniam, svarbesniam, prasmingesniam. „Tik tu pats esi savo gyvenimo kalvis. Šis posakis yra tikrai labai geras ir taiklus“, – neabejoja jo svarbumu moteris.
Artimiausiuose planuose – apkeliauti visą pasaulį
„Gvadelupė yra didelis kaimas, aš esu miesto žmogus, gimusi Vilniuje. Man patinka miestas ir man jo reikia: gera sugrįžti į Vilnių ir Paryžių dievinu. Mes dažnai ten nuvykstame, ir po Prancūziją keliaujame. Prancūzija – nuostabi! Esame buvę Antarktidoje, Kinijoje, PAR, Indijoje ir daug kur. Išties nemažai keliaujame, mėgaujamės gyvenimu, susipažįstame su naujomis vietomis. Tai yra nuostabios patirtys, unikalūs patyrimai virstantys mūsų prisiminimais“, – sako Žaneta.
Paklausus, kas iš jų yra didesnis keliautojas, Žaneta sako, kad neišskirtų ne vieno: „Mes abu labai mėgstame keliauti, papildome vienas kitą. Aš pasiūlau idėją, kad gal vykstame ten ar ten, o jis jau viską nuo iki suorganizuoja. Dabar prasidės ilgesnės kelionės, nes vyras baigė savo aktyvią veiklą ir dabar keliausime gerokai daugiau. Artimiausiuose planuose – Amerika, Ispanija. Kitais metais planuojame apiplaukti kruizu visą pasaulį“.
Moteris atvira, anksčiau į Lietuvą sugrįždavo dažniau, dabar kiek rečiau. Paskutinį kartą lankėsi šį pavasarį. Kai kitą kartą skris į Europą, sugrįš ir į Lietuvą kelioms savaitėms.
„Vyrui labai patinka Lietuvoje: Vilniuje, Trakuose, Druskininkuose. Palangoje buvome, bet nelabai ten jam patiko ir ta mūsų jūros spalva jam tokia „įdomi“, – juokiasi Žaneta, – Kas labiausiai jam Lietuvoje, tai – grybauti. Nereikia jokių miestų – nuvežk į mišką, kur grybų yra ir geriau jam niekur pasaulyje nebus“.