„Lietuvis – labai retas svečias Mozambike. Daugiausia tautiečių buvo per mūsų su Carlosu sutuoktuves. Mozambiko žmonės ne tokie, kaip daugelis įsivaizduoja. Jeigu nori čia išgyventi, turi turėti bent penkis verslus, o mano vyras sunaikino visus stereotipus apie vietinius vyrus“, – pokalbį pradeda Maria.

Kaip atsidūrėte Mozambike?

Prieš dvejus metus pirmą kartą į Mozambiką atvažiavau darbo reikalais ir vienoje provincijoje praleidau keturis mėnesius. Mano darbas tuo metu buvo susijęs su rinkimais, demokratijos skatinimu. Vėliau jau atvažiavau pandemijos išvakarėse – praėjusių metų kovo mėnesį. Atvykau po tėčio mirties ir išsiskyrimo su ilgamečiu partneriu portugalu, kuris dirbo Jungtinių Tautų Organizacijoje (JTO). Norėjau susigrąžinti save, pasisemti teigiamos energijos, emocijų, nes buvo išties sunkus metas. Pretekstas atvykti taip pat buvo noras čia įsigyti sklypą. Turėjau nemažai draugų, kurie užsiima nekilnojamuoju turtu, ir jie mane suviliojo. Taip ir likau [juokiasi].

Pandemija visus palietė labai skirtingai. Kaip palietė jus?

Nors daugumai tai buvo labai sunkus laikotarpis, man jis – atvirkščiai – buvo atradimų metas. Po intensyvaus gyvenimo, kai atsibusdavau ir nežinodavau, kur mano sportbačiai, – Lisabonoje, Briuselyje ar Rio de Žaneire, Mozambikas buvo labai gera stotelė. Aktyvus gyvenimo būdas tam tikru metu pakenkė ir mudviejų su buvusiu partneriu tarpusavio santykiams, nes daug laiko praleidome atskirai, svarbiausius gyvenimo momentus išgyvenau viena. Tėčio mirtį irgi teko išgyventi vienai, nes jis negalėjo būti šalia – buvo paskirtas dirbti Jemene. Tai privertė rimtai susimąstyti, ar noriu toliau taip gyventi. Taigi pandemija man sudėliojo visus taškus ant i.

Dažnai sugrįžtate į Lietuvą?

Anksčiau sugrįždavau dažniau, dabar nebuvau daugiau nei dvejus metus. Negaliu įvardinti priežasties, kodėl negrįžtu; tai ne dėl pandemijos, nes nemanau, kad sunku keliauti šiuo laikotarpiu, visuomet pavyksta nuvykti, kur reikia. Paskutiniu metu su šeimos nariais susitinkame kitose šalyse. Kai buvo mudviejų su Carlosu vestuvės, čia suvažiavo daug žmonių iš pačių įvairiausių šalių, taip pat ir pačių brangiausių iš Lietuvos.

Kokia judviejų su Carlosu istorija? Kaip jis pavergė lietuvaitės širdį?

Tuo metu jokių rimtų santykių neieškojau. Turėdavau po tris pasimatymus per dieną, buvau savimi labai pasitikinti ir tiesiog leidau laiką bendraudama su skirtingais žmonėmis. Tas pavergimas skamba labai dramatiškai, nes atrodo, kad lietuvaitės kuo nors ypatingos, nors mano vyras visiems išties gan dramatiškai pasakoja mudviejų pažinties istoriją [juokiasi]. Pamatė jis mane įžengiančią į restoraną, dezinfekuojančią rankas. Esantiems šalia pasakė, kad būsiu jo žmona. Susipažinome tą patį vakarą ir... štai, šiandien esame susituokę, laukiamės sūnaus, statome savo namus, kuriame bendrą gyvenimą.

Galvojote, kodėl esate būtent ta moteris, su kuria jis nori kurti rimtus santykius?

Manau, kad užpildžiau visas lentynas, kuriose jam ko nors trūko. Jis labai puikiai žinojo, ko jam reikia, ir tai matė manyje. Abu buvome po tam tikrų santykių, kurie nelabai pavyko. Tuo metu mus daug kas siejo, nors ir buvome iš skirtingų kultūrų, šalių, bet tai nebuvo jokia kliūtis. Tapo labai aišku, ko norime, ir mūsų santykiai rutuliojosi lengvai bei greitai.

Kodėl būtent jis?

Daug aspektų. Vienas iš momentų – kai susitikome, žinojome, ko nenorime, ir tai sutapo. Labai daug svarsčiau, ar čia tas žmogus, ar ne. Jis sugebėjo mane suvystyti gerąja to žodžio prasme. Privertė jaustis labai saugiai. Mums draugaujant nuo pat pradžių viskas labai aišku: nebuvo jokių dramų, aiškinimosi, nesusipratimų. Manau, labai svarbu, kad santykiai prasidėtų sklandžiai.

Kokios buvo judviejų vestuvės?

Vestuvės Mozambike yra viešas renginys, o ne tik dviejų žmonių šventė (tokios) labiausiai norėjau. Čia prieš vestuves turi būti išklausyta visų artimųjų nuomonė. 200–300 žmonių vestuvėse yra menkniekis. Už vestuves moka liudininkai – pora iš jaunosios ir pora iš jaunikio pusės. Radome kompromisą – mūsų liudininkai nemoka ir bus gerokai mažiau svečių. Kaip pretekstą panaudojome pandemiją. Buvo nuostabiai maloni staigmena – kai atvažiavo lietuviai, kurie nepažinojo kontinento ir turėjo stereotipų, šie buvo iškart sulaužyti. Vestuvėse dalyvavo apie 40 žmonių, o tai reiškia, kad visi turėjome laiko artimai pabendrauti. Tos keturios dienos pralėkė įspūdingai, ypač buvo gera, kai lietuviai dainavo sutartines, o mozambikiečiai šoko tradicinius šokius.

Ką su vyru mėgstate veikti kartu?

Tikrai daug laiko praleidžiame kartu. Auginame žirgus ir planuojame ateityje turėti žirgyną. Šiandien savo žirgus laikome viešajame žirgyne, mokame už jų priežiūrą ir išlaikymą. Patys ten atvažiuojame, irgi prižiūrime žirgus, jodinėjame. Visus žirgus vyras vadina lietuviškais vardais. Turime Lituano, nes tai – mano tėvynė, turime ir Klaipėdą, kad visi žinotų, kur aš gimiau [juokiasi]. Be to, mūsų planuose – įkurti jaukią poilsiavietę prie jūros. Sklypą jau turime, tad laukia nemažai darbų.

Lietuvoje į skirtingų rasių santuokas žmonės reaguoja vis dar labai stigmatizuotai. Ką apie tai manote?

Tikrai nieko blogo nenoriu pasakyti apie Lietuvos vyresniąją kartą; reikia nepamiršti, kad tokia nuomonė atsiranda, nes žmonės užaugę Sovietų Sąjungoje, nekeliavę, nepažinę kitų šalių, kultūrų. Pernelyg kategorizuojama, stereotipai priimami kaip neginčijama tiesa. Kad ir mano mama, kuriai virš 70 metų, – ji turėjo labai supaprastintą vaizdą apie Afriką iš esmės. Daugumai Afrika iš tikrųjų atrodo kaip viena valstybė, nors tai yra 52 skirtingos šalys. Vis dar gajūs stereotipai, kad čia daug kančios, skurdo. Viskas matoma tik negatyviai. Kalbant atvirai, man atrodo, kad kai kurie artimieji Lietuvoje jaustųsi geriau, jei aš būčiau su bet kokiu lietuviu, kuris kad ir geria, kartais mane pamuša, geriausiu atveju kiauras dienas žiūri krepšinį, bet svarbu, kad jis baltaodis ir vietinis. O kad mane mano vyras nešioja kaip karalienę ant rankų, yra sėkmingas verslininkas, su kuriuo mes puikiai sutariame, turime tuos pačius tikslus, norus, požiūrį ir panašiai, tai čia jokio skirtumo, nes jis yra afrikietis iš kažkokio Mozambiko. Lietuvoje į mano vyrą buvo žiūrima labai įtartinai.

Kaip pačią priėmė šeima, vietiniai ir koks jausmas gyventi baltaodei Afrikoje? Ar jaučiate, kad yra kokių nors rasistinių pasisakymų ar veiksmų jūsų adresu?

Vyro tėvai mirė, kai jis buvo gana jaunas. Artimiausias žmogus, kurį vadina tėvu, yra dėdė. Jis – mozambikietis, emigravęs į Pietų Afriką, kur vis dar yra susiskaldymas geografine prasme, atsiskyrę baltaodžių, juodaodžių rajonai, nesibaigiantis policijos smurtas prieš juodaodžius ir ką jau kalbėti apie skirtingų rasių poras. Taigi tai irgi nėra labai įprasta. Bet įdomiausia, kad net tie juodaodžiai, kurie patyrė patį baisiausią rasizmą, tarkim, kaip šis vyro dėdė, mane priėmė labai teigiamai. Kai atvykstame aplankyti jo ir šeimos, visuomet būnu vienintelė baltaodė ne tik jų namuose, bet ir visame miestelyje. Aišku, kartais tai gan įkyru, negali likti nepastebėta, visas miestelis per kelias minutes sužino, kad atvažiavau. Tačiau artimas mano pačios bendravimas, nuoširdumas, paprastumas greitai pelnė pasitikėjimą. Aš tikrai negaliu skųstis. Man asmeniškai niekada neteko patirti rasizmo – niekas nespjovė į veidą, nesuspardė vidury gatvės ar neišvadino beždžione.

Kaip mozambikiečiai žiūri į svetimšalius? Baltaodžiai – vis dar kaip vaikščiojantys pinigų maišai?

Ir taip, ir ne. Daug matau studentų backpackerių, kurie neturi už ką alaus nusipirkti atvykę iš Europos. Pastebiu, kad kuo toliau, tuo labiau čia suprantama, jog ne nuo odos spalvos priklauso pajamos. Mozambike išties labai svarbu jų pačių įvaizdis. Mudviem su vyru iš pradžių buvo sunkiau sutarti šiuo klausimu, nes, pavyzdžiui, jeigu Lietuvoje ar kitoje Europos šalyje tu gali būti sėkmingas verslininkas ir vaikščioti su nudrengtais sportbačiais, džinsais ir paprastais marškinėliais, tai čia taip negali. Čia vis dar yra statusas, jo demonstravimas, fizinė jo išraiška, privalai turėti labai gerą automobilį, didelius namus, atitinkamai rengtis. Aš, tarkime, negaliu išeiti iš namų su nenuvalytais batais, nes vyras visada duos dėl to pastabą. Nesakau, kad noriu vaikščioti purvinais batais, bet jų kaskart blizginti irgi neatrodė reikalinga, o dabar jau visada tokiais vaikštau [juokiasi]. Taigi, kartais tokių požiūrių nesutapimas buvo kai kurių mūsų nesutarimų priežastis. Aš nesutinku, kad vyras leistų pinigus ekstravagantiškiems automobiliams, nes manau, kad geriau tuos pinigus skirti vaiko mokslams universitete. Bet jis sako, kad jeigu neturi pinigų, tai tu čia esi niekas, ir iš dalies jį suprantu. Mozambikas – šešta pagal skurdą pasaulio šalis. Kai nėra pinigų, atsiranda jų siekis, nes galvojama, kad materiali pusė viską išspręs. Mes, gyvendami Sovietų Sąjungoje, irgi neturėjome daug, bet visuomet buvo svarbus išsilavinimas, egzistavo vertybės. Dar vienas pavyzdys: laukiamės vaiko, ruošiamės, ir man nieko baisaus nupirkti panaudotą lovytę ar vežimėlį, nes, visų pirma, gerbiu aplinką, nenoriu pirkti naujų daiktų, kurie yra laikini, juk galima įsigyti panaudotų – tvarkingų ir prižiūrėtų. Tas pats ir kalbant apie greit išaugamus vaikiškus drabužius. Ir man tai normalu, o vyrui buvo šokas, nes jo vaikas panaudotų dalykų nešioti negali. Taigi vyrui išties tenka iš manęs pasimokyti kitokių vertybių.

Koks tas gyvenimas Mozambike?

Pati gyvenimo pradžia tokioje šalyje visuomet yra medaus mėnuo, kai matai tik nuostabius paplūdimius, jauti gerą orą, valgai labai skanų maistą. Išties, nesvarbu, ar gyvenau Portugalijoje, Brazilijoje ar Kenijoje, visur buvo adrenalino, naujų įspūdžių, kvapų, žmonių, viskas atrodydavo puiku. Tik po kurio laiko išlenda trūkumai. Pastebiu, kad tie, kurie mažai keliavę, čia nebuvę, kurių gan siauras požiūris į gyvenimą, į Afrikos žmones žiūri kaip į prie laužų šokančią visuomenę. Kai kas nors sužinodavo, kad esu Mozambike, nuolat klausinėdavo, ar savanoriauju. Atrodo, kad vienintelis dalykas, ką Afrikoje galima daryti, tai ką nors gelbėti. O pats Mozambikas man – meilės ir neapykantos mišinys. Yra dalykų, kurie man nepatinka. Juk būna, kai apima blogesnė nuotaika, suverti visą kaltę šaliai, sistemai, o iš tikrųjų visi gyvena tą patį gyvenimą kaip ir Lietuvoje ar bet kurioje kitoje šalyje – kiekvienas su savo tikslais, tais pačiais vargais. Be abejo, kai kurie dalykai gali pasirodyti visai nepriimtini.

Kas užkliūva labiausiai?

Jeigu imtume verslą, tai kliūva požiūris į duotą žodį, terminų laikymąsi. Aš turiu to lietuviško kraujo, kai esi įpratęs viską gauti laiku, padaryti laiku, o čia to nėra. Taigi būna gan sunku dirbi kartu. Pavyzdžiui, šiuo metu statomės namą, ir pasitaiko, kad jei sumokame darbuotojams, tai kitą dieną nė vienas jų nepasirodo. Arba sumokame už kokią nors paslaugą, o jie ne tik jos neatlieka, bet ir tiesiog pradingsta. Turbūt galėtų būti atskira tema, kaip pasistatyti namą bet kurioje šalyje [juokiasi].

Iš kokios šeimos kilęs jūsų vyras?

Iš labai nepasiturinčios, kurioje visi keturi vaikai, tai yra jo brolis dvynys ir dvi sesės, miegodavo ant žemės. Pradėjo verslauti, kai buvo aštuonerių, – plaudavo plastikinius maišelius ir juos perpardavinėdavo, nešiodavo bidonais benziną, pardavinėdavo muilą. Nepaisant visko, jis visada turėjo tikslą mokytis ir tą darė. Įdomu tai, kad jo brolis dvynys, užaugęs tokiomis pačiomis sąlygomis, gimęs tuo pačiu metu, iš tos pačios mamos, yra visiškai kitoks. Nelabai rūpinosi mokslais ir tėvams pridarė daugiau problemų, nei atnešė naudos. Man patinka, kad mano vyras nepamiršta, iš kur atėjęs ir kaip siekė to geresnio gyvenimo. Kad neužsiliūliavo tapęs sėkmingai verslą vystančiu žmogumi. Šiandien vyras turi keletą nekilnojamojo turto, vystymo ir statybų įmonių, loterijos ir lažybų verslą.

Vyrui tapus sėkmingu verslininku, atsirado ir daugiau draugų?

Čia išties daugiau tikimasi iš geriau uždirbančio žmogaus, nors jis dirbo daugiau už kitus, kad šiandien turėtų tai, ką turi. Kai susipažinome, pastebėjau, kad šeima ir jo draugai nuolat skambindavo, jis jiems tai „gaisrus“ gesindavo, tai kokias nors problemas spręsdavo. Čia gajus bendruomenės jausmas, kad jeigu turi, tai turi duoti, šeimoje labai daug reiškia finansinė pusė. Jeigu tau geriau sekasi gyvenime, iš tavęs tikimasi išlaikymo. Man tai buvo sunku suprasti. Dar vienas momentas – jeigu yra kokių nors net ir labai mažų nesutarimų šeimoje, gan įprasta, kad ta problema dalijamasi su šeima, artimiausiais draugais, ir ją sprendžia nebe du žmonės, o kokie dešimt. Jiems tai normalu, galvoja, kad bus geriau išspręsta problema, jei prisidės daugiau žmonių. Aš saugau savo privačią erdvę ir labai renkuosi, su kuo bendrauti, tad pradžioje buvo sunku, vis bandžiau perteikti savo norą, kad saugau savo namus, erdvę, ir mūsų problemos, kaip vyro ir žmonos, sprendžiamos mūsų pačių, nes kitaip bus pažeista mano asmeninė erdvė. Juk jeigu išties reikės pagalbos, tai ir paprašysime.

Neretai europiečiai, apsigyvenę kituose kontinentuose, kad ir Azijos ar Afrikos, pritrūksta kultūros. Užtenka jos Mozambike?

Šalį pažįstu per žmones ir per kultūrinę jos pusę. Kai šnekame apie Afrikos šalis, daug kas galvoja, kad ta kultūra yra tik tradicinė. Nešnekama apie modernumą, mokslo, kultūros pasiekimus. Kalbama, kad čia pilna šamanų, netradicinių gydytojų. Kultūros Mozambike, o ypač jos sostinėje, kaip ir Portugalijoje, tikrai galima rasti: vyksta spektakliai, performansai, parodos, koncertai, muzikos festivaliai. Mados pasaulis taip pat yra, nekalbant tik apie klasikinę, tradicinę tekstilę, kaip visi įpratę, kad moterys kaplanais apsijuosusios vaikšto. Štai lankiausi Maputo mados savaitės renginyje, kur vietos dizaineriai pristatė savo kolekcijas, – niekuo nesiskiria nuo Europoje vykstančių tokių renginių. Čia yra ir aukštoji mada, ir įvairių inovatyvių sprendimų. Ypač jaunoji karta viskuo labai domisi. Taip pat daug kas galvoja, kad čia – tik tradicinis afrikietiškas maistas. Tikrai ne, čia galybė pačių įvairiausių prabangių restoranų. Tiesa, Mozambikui didelę įtaką turi Pietų Afrika, kuri nuo sostinės yra dvi valandos mašina. Mes ten vykstame apsipirkti, lankomės pas gydytojus. Norėtųsi, kad daugiau visko būtų vietiniu lygmeniu.

Kokios tradicijos ir įpročiai, stereotipai jums pačiai buvo netikėti, įdomūs, kitoniški nei mūsų?

Afrikiečio gyvenime tikėjimas, religija, bažnyčia ir priklausymas partijai labai svarbu. Kaip ir dalyvavimas loterijose. Norėdami pakeisti gyvenimus, jie labai mėgsta lošti. Dar vienas mums svetimas dalykas – kai Lietuvoje turime kokį nors verslo susitikimą, iš karto kalbame apie reikalą, o čia nėra nieko panašaus. Visų pirma, turi pasidomėti šeima, reikia susipažinti žmonoms, vyrams, kad atsirastų pasitikėjimas. Kol pradedi apie tą reikalą, užtrunka gerokai daugiau, negu mes pripratę. Yra dar vienas stereotipas – afrikietis vyras neva būtinai nepatikimas, turi dešimt meilužių, nesirūpina savo vaikais ir panašiai. Kai pradėjau vaikščioti į pasimatymus, draugės mane perspėdavo, kad būčiau atsargi su mozambikiečiais, nors jos pačios sėkmingai už vietinių ištekėjusios. Tas stereotipas toks gilus net čia. Nors, tiesą sakant, kartais Lietuvoje užtenka pasiklausyti kokių partijų manifestų, ir ta mūsų lietuvė moteris jiems niekuo nesiskiria nuo kaimietiško požiūrio moters iš Pakistano kaimo.

Vyras paneigė peršamus stereotipus apie tipišką mozambikietį?

Visiškai. Jis mylintis, atsakingas, turintis tikslų, jų siekiantis. Nors mes turime, kas mums ruošia maistą, bet vyras jaučia malonumą gamindamas man valgį. Kai pradėjau lauktis, jis man tik ir nešdavo savo sriubas ar grilyje keptas žuvis. Taigi maistu namuose man visiškai nereikia rūpintis, jo čia negaminu, kas nėra tipiška šeimose. Taip pat įprasta tikėtis, kad ištekėjus už afrikiečio būtinai šalia bus kokia nors gentis, tam tikros tradicijos. Mano vyras – visiškas modernumo įsikūnijimas, jis nenori jokių vietinių papročių, jam tai neįdomu. Kas moderniausia, tas jam priimtiniausia. Niekada nesu jo mačiusi su tautiniais drabužiais, o jie Afrikos šalyse gan natūralu. Manau, kad daugiau aš nei jis domiuosi vietiniais papročiais ir tradicijomis.

Kaip vyras supranta šeimą? Kas mums neįprasta?

Šeima čia yra išplėstinis dalykas, ir tai nėra tik vyras, moteris ar jų vaikai. Tai apima platesnę abiejų sutuoktinių giminių dalį. Kaip moteris, šeimoje nesu diskriminuojama, mano nuomonė svarbi, reikalinga, išklausoma. Galiu dirbti, uždirbti, mes kalbame apie viską, nėra jokių tabu. Iš esmės labai nemėgstu įsikibti į kokį nors stereotipą, bet Mozambike vyresnis žmogus išties itin gerbiamas, gyvena kartu su vaikais. Galbūt taip yra ir dėl to, kad nėra sąlygų atiduoti savo tėvų ar vieno iš tėvų į senelių prieglaudą, nes tokios institucijos čia nėra, valstybė nepajėgi pati pasirūpinti savo senąja karta. Mano vyrui nesuprantama, kaip mes paliekame mano mamą vieną Klaipėdoje, bute. Mūsų statomame name jis įrengia jai kambarį ir sako, kad turi čia atvažiuoti, nes vienos tiesiog negalima palikti. Toks požiūris labai skiriasi nuo mūsų, labiau individualistų, kurie gali palikti savo tėvus vienus jų namuose.

Už poros mėnesių susilauksite vaikelio. Vyrui buvo svarbu, kad tai būtų sūnus?

Taip, vyras labiau tikėjosi sūnaus, nežinau dėl ko, galbūt dėl stereotipo. Čia sakoma, kad jeigu „duodi“ giminei berniuką, tai tave visi mylės. Vaiko gimimas Mozambike yra Dievo dovana, vaikas bet kada laukiamas. Kuo daugiau vaikų, tuo geriau. Kai man buvo 37 metai ir aš neturėjau vaikų, tai vien tik iš pagarbos ir dėl to, kad esu užsienietė, nepasakė į akis ar nepaklausė, ar man viskas gerai, nes čia jau galėčiau būti močiutė. Dar vienas stereotipas nepasitvirtino, kad vaiko laukimasis ar auginimas yra mamos rūpestis. Mano vyras nėra praleidęs nė vienos konsultacijos pas gydytoją, einame kartu į kursus, jis labai įsitraukęs ir domisi tiek fiziologine, tiek psichologine mano būsena. Taip, kiek pastebiu, į vaiko atėjimą čia žiūrima paprasčiau. Lietuvoje dar yra tų supermamų, kurios alpsta dėl kiekvieno vaiko sukosėjimo, o čia, jeigu kaip pavyzdį imtume mano vyrą, kuris atėjęs iš totalaus skurdo, užaugęs be gydytojų priežiūros, buvo gydomas žolelėmis ar pomidorų lapais, visa tai išgyvenęs, žiūri tikrai paprasčiau. Vyras man vis sako, kad aš, kaip lietuvė, įvesiu vaiko auklėjimo taisykles, o jis su viskuo sutiks [juokiasi].

Ar išrinkote vardą ir ar jis atspindės jūsų, kaip tikrosios lietuvaitės, šaknis?

Vardai čia duodami tėvo – tiek pirmas, tiek paskutinis. Mozambikas yra buvusi portugalų kolonija, o tai reiškia, kad čia vaikai turi po kelis vardus. Vaikams duodami ir tradiciniai mozambikiečių vardai. Mūsų sūnaus vardas bus kaip ir mano vyro – Carlosas (Carlos), antrąjį planuojame išrinkti trumpą, aiškų, dviskiemenį tarptautinį vardą, nes tikiu, kad šis vaikas viename kaime visą gyvenimą negyvens, matys daug pasaulio, tad norisi, kad vardas būtų universalus ir lengvai ištariamas. Lietuvybę išlaikysiu davusi jam savo tėčio pavardę Domarkas, tad vaikas turės du vardus ir dvi pavardes. Beje, vyrui buvo nesuprantama, kodėl spyriojausi ir nenorėjau tuokiantis priimti tik jo pavardės. Aiškinau, kad tai yra mano asmeninis prekės ženklas, su kuriuo dirbau visą gyvenimą. Vyras sakė, kad jeigu jo mama būtų buvusi gyva ir sužinojusi mano norus, būtų rimtai prieštaravusi vestuvėms. Priimti pavardę čia labai svarbu, nes tai – atėjimas į šeimą. Taigi dabar mano pavardė dviguba – turiu ir savo, ir jo.

Mozambiko virtuvė – viena geriausių visoje Afrikoje, o ar lietuviški patiekalai būna ant jūsų šeimos stalo?

Mano sesuo padovanojo vyrui Beatos Nicholson knygą „Taste Lithuania“. Vyras pradėjo ją vartyti ir prasidėjo: šito nevalgyčiau, šito irgi ne, to irgi. Manau, su lietuviška virtuve dar bus iššūkių [juokiasi]. Kalbant apie vietinį maistą, tai mozambikietis, kaip ir portugalas, italas ar ispanas, labai konservatyvus, kai kalbama apie jo šalies virtuvę. Turi būti taip ir ne kitaip. Jie išties labai daug dėmesio skiria maistui. Gali būti nepasiturintis ir neturėti iš ko nusipirkti tam tikrų ingredientų, bet tikrai bet kokiame, net ir lūžtančiame, kioske galima rasti labai gero maisto. Čia susimaišiusi portugalų, indų, vietinė virtuvė. Aišku, labai daug suteikia klimatas bei vandenynas, – pasakiškos šviežios žuvys, jūrų gėrybės...

Mozambikiečiai mėgsta vaikščioti į svečius?

Kalbant apie ėjimą į svečius, man nepriimtina, kad apie tai neperspėjama, bet čia – tik mano nuomonė. Būna, paskambina į duris koks nors draugas, kolega, tiesiog važiavęs pro šalį, ir užeina. Tai gana dažnas dalykas. Čia nėra išankstinio planavimo, kad štai, eisime pas kuriuos nors draugus kitą penktadienį. Dažniausiai kas nors tą pačią dieną paskambina, kad daro barbekiu, ir pakviečia. Nors vakarienei skiriamas didžiausias dėmesys, pusryčiai ne ką mažiau svarbūs, jie gali prasidėti nuo žuvies, ir tai yra normalu. Draugai sako, jog gali neturėti pinigų, bet viską, ką turi, sudės ant stalo, kad būtų gera vakarienė. Tradiciškai per Kalėdas patiekiamas grilyje keptas viščiukas, daug alaus ir vyno. Kalėdas švęsime pas savo draugus musulmonus, kurie švenčia Kalėdas, ir man jau baisu darosi, kokias trijų aukštų vaišes valgysime [juokiasi]. Beje, per Kalėdas vyrai savo moterims dovanoja kaplaną, perka naujų drabužių vaikams. Atvykę kalėdiniu laikotarpiu nepamatytumėte daug dekoracijų, mat eglė nėra vietinis medis, tad ji pakeičiama šakomis, dirbtiniais papuošimais. O dėl Kalėdų Senelio – reiktų pabandyti, kai jis atrodytų tokioje temperatūroje [juokiasi].

Esate laiminga šiandien?

Po labai ilgo laiko jaučiu, kad nenoriu bėgti, ir net sunkiausią dieną, kai kaltinu visą aplinką, užklupus problemai geriausiai jaučiuosi būtent čia. Pakeitusi šalį juk neišsprendi problemos, kad ir kaip norėtum. Čia jaučiuosi savo namuose, ir tie namai nėra tik keturios sienos, tai – mano žmogus, aplinka, draugai, kurie mane supa. Šiandien jaučiuosi rami, saugi, mylima, laukianti į pasaulį ateisiančio savo sūnaus. Taip, esu laiminga.

Dalintis
Nuomonės