Niekas mūsų nuo to neatbaidė – nei nušalę pirštai, nei iš alinamo nuovargio prieš save matomi miražai, nei švieži lokio pėdsakai, nei gyvybei pavojingos sniego pūgos, uraganiniai vėjai ar mirtį nešančios lavinos. Akistata su mirtimi tuomet neturėjo tiek galios. Svajoti sutikti vietiniai – paslaptingi klajokliai nencai, gyvenantys su elniais, buvo išvis „kosmosas“. Tokiuose žygiuose visai kiti dalykai atsiveria, ir tai yra gerokai svarbiau už bet kokius fizinius potyrius ar baimę iš esmės. Nuo didžiausio siaubo iki visiškos euforijos – tokios būdavo mūsų kelionės“, – sako 6 kartus į poliarinius žygius keliavęs mokytojas Laimis Motuza, žinomos Lietuvos dainininkės MigLoko vyras.
Pirmoji kelionė – tragikomiška išgyvenimo mėsmalė
„Kai pirmą kartą atvykau į Šiaurės Rusijoje esančią Vorkutą, kuri, beje, reiškia lokio irštvą, dėmesį patraukė žmonės milžiniškom kailinėm kepurėm, namai ant polių mažais langeliais, sustumtos kelių metrų sniego krūvos palei kelius. Kelių kambarių butą tuo metu ten buvo galima nusipirkti vos už 30 dolerių, tačiau čia savo noru nelabai kas važiuodavo, turbūt ir dabar nelabai važiuoja. Daugiausia čia gyveno šachtininkai, kurių darbas – ne iš lengvųjų, o algos vėluodavo kelis mėnesius. O kur dar atšiaurus klimatas, dešimt mėnesių besitęsianti žiema... Taigi gyvenimo sąlygos tikrai buvo sunkios.
Kaip šiandien Vorkutoje verda gyvenimas, sunku pasakyti, bet anuomet vietiniai buvo labai paprasti, vieningi, nuoširdūs, draugiški žmonės. Mus link žygio vietos pradžios vežęs vairuotojas niekaip negalėjo patikėti, kad keliaudami į tokias atokias vietas neturime nei šautuvo, nei kilpų kiškiams, jau nekalbant apie normalią amuniciją, su kuria kitas net nesugalvotų niekur eiti, juolab į tundrą“, – pirmąją kelionę su trimis bendražygiais į Uralo šiaurę juokdamasis prisimena Laimis, kuriam tuomet buvo vos per dvidešimt.
Jis atsimena, kad oras tuomet buvo saulėtas, dieną laikėsi 30 laipsnių šaltukas, naktimis – apie 10 laipsnių daugiau. Ir nors bendražygiams atrodė, kad žygis prasideda gan neblogai, jam pačiam buvo gerokai sunkiau, o vėliau rodėsi, kad čia įstrigs amžiams.
„Tas mano pirmasis žygis buvo visiška tragikomedija: prieš išvykdamas sunkiai sirgau gripu, temperatūra laikėsi beveik 40 laipsnių, vos paėjau, geriau antibiotikus, buvau nusilpęs. Įsivaizduokite, kokio kvailumo reikėjo būti, kad tokios būklės vykčiau į poliarinį žygį. Šiandien tokių iš lovų niekas nepaleidžia, o ir pats būdamas sveiko proto net neitumei, bet tada kiti laikai buvo, o ir adrenalino, susipynusio su azartu, buvo gerokai daugiau. Kaip dabar atsimenu, nušliaužiau į tuometinę universalinę parduotuvę, nusipirkau lazdas. Tai buvo dieną prieš žygį. Dideles ąžuolines slides jau prieš tai buvau radęs prie konteinerio, – kažkas išmetė. Dėl sveikatos – galvojau, kad dar bus laiko atsigauti iki paties žygio, nes iki jo kelias paras turėjome vykti traukiniu nuo Maskvos iki Vorkutos (beje, kelionė traukiniu būdavo labai romantiška žygio dalis ir labai įdomi dėl ten sutiktų žmonių bei jų istorijų). Ir tikrai – kai išėjome į tundrą, tokia organizmo mobilizacija įvyko, kad dingo visos ligos! Buvo neįtikėtina. Bet tada patekau į kitą – išgyvenimo – mėsmalę“, – šypsodamasis prisimena Laimis.
Vyras sako, kad jo ir bendražygių nuomonė, jog tinkamai pasiruošė žygiui, subliūško dar pirmąją dieną: „Neturėjome nei normalių drabužių, nei batų, nei įrangos, nei patirties, tik jaunatvišką maksimalizmą. Taip, buvome jauni, fiziškai stiprūs ir užsispyrę, ir tai mus gelbėjo. Bet mūsų batai buvo paprasti kerziniai, su kuriais po tokias vietas niekas nevaikšto, neturėjome jokių termodrabužių, normalių striukių ir kitų elementarių dalykų. Tuo metu buvome studentai, neturėjome pinigų, negalėjome sau leisti nusipirkti brangios amunicijos. Atsimenu, kaip jau vėliau pats siūdavausi pirštines iki alkūnių. O šiaip susirinkdavome reikalingus daiktus iš „skudurynų“, draugų, turistinių klubų, būdavo, kad kas nors paskolindavo. Atrodėme kaip tos juokingos kaliausės.“
Laimis atsimena, kaip pirmąją naktį suprato, kad jam skolintas miegmaišis gerokai per mažas, pūkai buvo blogai susiūti, – jis sušlapo, sušalo į ledo gabalą, bet tą miegmaišį vis tampė su savimi keliaudamas. Nors draugai naktimis užklodavo savo striukėmis, tokiame šaltyje ir esant tokiam stresui jis negalėjo nei pailsėti, nei iš esmės užmigti.
„Atsikėlę mažiausiai pusvalandį nejausdavome kojų, pavaikščiojus jos atšildavo. Tada užplūsdavo begalinis džiaugsmas, kad pirštai nenušalę, nes niekad nežinai, kaip yra iš tikrųjų, mat jų nejauti. Pradėdavome eiti, atšildavome ir išsijungdavo sąmonė. Tiek stiprus buvo nuovargis ir nemiga, kad matydavome miražus, kaip kad žmonės dykumose mato, – nebūtus miestus horizonte. O ten juk tundra, viskas balta, nieko nėra. Tąkart keliaudami dvi savaites išvis nesutikome nė vienos gyvos dvasios. Matydavai tik savo draugų roges priekyje. Ai, tiesa, dar kurapkų matėme. Einant link Uragano perėjos buvo kiek baisiau: matėme tokį labai nedžiuginantį radinį – didžiulio lokio pėdsakus“, – apie išgyvenimus tundroje pasakoja Laimis.
Laužo, pasak keliautojo, tundroje negalima užsikurti, nes nėra iš ko, – medžių nėra, be to, tokie vėjai, kad ir neįmanoma: „Sustodavome vakare ir iš sniego darydavome blokus – pusmetrio sieneles palapinei ir primuso vietai. Visas maistas buvo gaminamas tik ant primuso, o laužą kūrėme tik viename žygyje, kai buvome pripoliariniame Urale, kuris yra kelis šimtus kilometrų piečiau, – ten yra miškų. Juose irgi įdomiai: sniego būna 2–3 metrai, laužą kuri ant metalinio tinklo, nes šiaip neužkursi, jis tiesiog prasmenga, apačioje nedega, nes nėra oro. Bandėme ir kaminą statyti, bet nepasiteisino, tai geriausia yra tinklelis, – jį pakabini ant medžių, tada jau gali kurti. O daugiausia mes eidavome tundra, kur nėra jokių medžių.“
Ideali temperatūra, kai nėra vėjo ir šaltukas apie -30
„Mes iš esmės eidavome kariniu režimu. Daug šūksnių, daug keiksmažodžių. Suprantama, kodėl Sibire daug keikiasi, nes ta psichinė energija turi mobilizuotis, negali filtruoti savo kalbos. Viena iš priežasčių, kodėl merginų neimdavome, yra ta, kad kelionės ne tik pavojingos, sunkios, alinamos ar ekstremalios, bet ir dažnai būdavo grubios. Tai natūralu ir mes neįsižeisdavome, jei kuris nors pasiųsdavo „ant trijų raidžių“, – juokiasi Laimis.
Patys žygiai, pasak keliautojo, trukdavo 2–3 savaites vasario–kovo mėnesiais. Tos kelios savaitės pagal ten patiriamus išgyvenimus atrodydavo kaip ištisi metai, o žygis tapdavo viso gyvenimo atskaita.
„Eidavome tundra, nes ten nuo vėjų suplūktas sniegas ir sąlyginai lengviau eiti, bet jei pakliūni į miškatundrę, tai tuose miškeliuose būdavo labai didelės sniego pusnys, tad eiti jau sunkiau, tuomet per dieną nueidavom 5–7 km. Du žmonės eina priekyje daiktus palikę ir padaro vėžes, tada jie grįžta pasiimti daiktų, rogių, kiti du mina. Taip per valandą kilometrą nueidavome. Eidavome 5–6 valandas per dieną. Maršrutą, kiek įmanoma, visada numatydavome maksimaliai, bet vėlgi viską labai koreguodavo tos vietos gamtinės sąlygos ir kitos aplinkybės“,– prisimena keliautojas.
Paklausus, kokią didžiausią temperatūrą yra užfiksavęs, Laimis prisimena, kad ryte, pakilus saulei, buvo 47 laipsniai šalčio. Naktį galėjo būti ir -55. Bet, pasak, keliautojo, baisiau, kai yra 20 laipsnių šaltis ir vėjas, tada išgyveni košmarą: negali normaliai eiti, pakelti akių, turi būti su akiniais, iškart nušąla blakstienos, jeigu tik atsidengia odos centimetras, jis iškart tampa juodas, nušalimai baisūs ir skausmingi.
„Jeigu yra -40 laipsnių, tai oras sausas, skaidrus, vaiskus šaltis, bet pavojinga saulė. Kai yra pliusinė arba nulinė temperatūra, kalnai sniego prilimpa prie medinių slidžių. Stoji, gramdai tą sniegą, tepi slides žvakėmis, parafinu, paeini kelias minutes, vėl pradeda lipti, vėl stoji. Normalaus inventoriaus mes juk neturėjome. Geriausia eiti, kai 30 laipsnių šaltukas ir nėra vėjo. Naktį gali būti ir -40, ir -50, bet tu miegi palapinėje, miegmaišiuose. Tai buvo ideali temperatūra“, – prisimena Laimis.
Buranas ir lavinos kėlė siaubą
Vyras prisimena, kaip žygiuose siautėdavo išties pavojingi vėjai: „Uraganiniai vėjai tundrose – siaubingi, jie bet kada galėjo mus paversti į keturias ledines figūras. Vėjai susikoncentruoja į slėnius ir jie pasidaro kaip tuneliai. Tai užklumpa netikėtai, o pats vėjas yra žudantis. Kiekvieną vakarą įsirengdami stovyklas pasiruošdavome sniego pūgai, vadinamajam buranui, pavojingiausiai šių kraštų stichijai. Kartais atrodydavo, kad einame per pragarą, juk užuovėjų palapinei pastatyti tundroje nebūdavo. Beje, gyvenimo džiaugsmai tokiomis sąlygomis taip pat neįtikėtini. Kai eini visą dieną, paskui įlendi į palapinę, miegmaišį, išsiverdi košės, atrodo, kad laikas atsitrenkia į tą akimirką su tokia palaima, išgyveni visišką pilnatvę“, – pasakoja Laimis.
Keliautojas sako, kad niekad nepamirš, kaip juos netikėtai užpuolė buranas. „Galvojau, kad jau viskas. Pasistatėme palapinę be jokių sniego apsaugų, nes buvo neįmanoma. Išbuvome palapinėje pusantros paros sėdėdami ir ją laikydami. Negalėjome atsigulti, nes labai stiprus vėjas sniego daleles neša per orą, nuo trinties jis įšyla ir kai sniegas prie ko nors prisiliečia, tarsi susicementuoja. Tai jei atsigulsi, tave palaidos gyvą, todėl sėdėjome ir kūnais laikėme palapines be maisto, vandens, nes nieko negalėjome išsivirti. Sėdėjome nežinodami, ar išgyvensime. Po pusantros paros baigėsi pūga. Kai mes išlindome iš tų palapinių, buvo kažkas fantastiško. Kurpinės buvo kažkur numestos, pilnos sniego, – jis toks smulkiagrūdis, kad kai jį neša pūga, prasismelkia pro visus užtrauktukus. Negalėjome ištraukti slidžių, tai kapojome sniegą. Bet tai buvo daugiau malonumas nei vargas, palyginti su tuo, ką teko iškęsti“, – prisimena Laimis.
Šiaurės keliautojas pasakoja, kad nerimo ir baimės buvo ne tik dėl burano, bet ir dėl lavinų: „Kai kalnai yra pliki, be medžių, tu nežinai, kur ta lavina, mat jei yra medžių, jie parodo, – medžiai būna išvartyti. Plikuose kalnuose labai pavojinga: kalno viršūnės sniegą varinėja, susiformuoja tokie tarsi balkonai, – kai eini, tie balkonai tau kaba virš galvos ir bet kada gali nukristi. Tokie krentantys balkonai (dar kitaip vadinami karnizais) sukelia lavinas. Jie keldavo siaubą, kai matydavome virš savęs kur nors tarpeklyje. Tada eidavome lyg akistatoje su mirtimi. Girdėdavome lavinų garsus – jie kaip kokia patrankų salvė, kuri labai greit tave gali palaidoti.“
Dar vieną baisesnį atvejį Laimis atsimena, kai ėjo Jamalo žygyje, kuomet buvo šiltas oras, tai yra 0–20 laipsnių šalčio, ir užklupo siaubinga šlapdriba, kuri nešė nuo jūros šaltį ir ledą. Tuomet buvo ir ašarų, ir panikos, ir jau buvo pasiekta ribinė būsena.
Įspūdingiausias, pasak Laimio, buvo būtent šis Jamalo pusiasalio, Baidaratos įlankos, kuri labai pavojinga, žygis.
„Tai buvo taip pat visiškai beprotiškas žygis, nes mes neturėjome jokių leidimų, o ten juk Rusija, kur turi krūvas dokumentų gauti, turi užsiregistruoti kontrolinėje saugumo tarnyboje. Jei užsiregistruoji, jie tau pasako, kad tu ten, kur nori, negali eiti, nes yra baltųjų meškų, kelių metrų ledo lyčių sangrūdų ir panašiai. Tai mes ėjome visiškai va bank, be leidimų, ir tai buvo mūsų sėkmingas žygis. Nuėjome kelis šimtus kilometrų per 15 dienų nuo Vorkutos per Uralo kalnus, tundrą, įlanką, kuri tęsėsi per 70 km, ėjome į Jamalo pusiasalį, – jis yra uždaras, ten rusai pumpuoja dujas. Ten yra tų dujininkų miestelių, kur nei svetimi užeina, nei turistai. Čia irgi mums pasisekė, nes po dienos ten, kur ėjome, prasidėjo žiaurūs potvyniai. Būtume mes tose pelkėse, upėse ir ežeruose įstrigę su visam. Tai buvo rimtas žygis, pagal kategoriją jo įvertinimas – 4 iš 5. Nuo civilizacijos buvome nuėję 500 km, – pagal šį rizikos faktorių skaičiuojamos kategorijos.“
Sutikti pakely žmonės įstrigo visam gyvenimui
„Poliarinio Uralo kalnuose būdavo mokslinių tyrimų bazių, nors iš tiesų ten stovėdavo vagonėlis, apkaltas vatiniais čiužiniais, kuriame sėdėdavo koks nors išprotėjęs žmogelis. Jį ten nuskraidindavo malūnsparniu ir palikdavo pusei metų, metams ar daugiau, duodavo maišą miltų, tabako, meškerę, kad galėtų žuvų prisigaudyti. Jis būdavo paliktas visiškai likimo valiai“, – pasakoja Laimis.
Vyras sako, kad keliaujant teko kelias tokias bazes užtikti: „Pamatę mus tie žmogeliai pradėdavo verkti, kūkčioti, kai kurie jų stipriai susijaudindavo, mikčiodavo, jiems būdavo šokas pamačius žmones. Prisėsdavome prie jų, tai pripasakodavo visokių istorijų. Vieną labai gerai prisimenu, – jis buvo be pirštų, pasakojo, kaip jų neteko. Į jo vagonėlį atėjo meška ir iš to vagonėlio nedaug kas liko. Žmogelis šiaip ne taip ją pašovė, bet nebuvo tikras, ar nušovė. Tada užlipo ant vagonėlio stogo ir ilgai bijojo nulipti, negalėjo išsikviesti pagalbos. Nušalo visus pirštus, juos amputavo. Vėliau jį vėl sugrąžino į tą neva bazę ir toliau paklaikęs ten sėdi“, – įspūdžius pasakoja Laimis.
Vyras pasakoja, kad su bendražygiais yra sutikęs ir kitų pakeleivių, kuriuos labai norėjęs išvysti gyvai: „Esame visiškai atsitiktinai sutikę nencų gentį, tradicinius šiaurės klajoklius, pietavome jų palapinėse.
Tai buvo labai įdomi ir vertinga patirtis, mat tikruosius nencus labai retai gali pamatyti: jie paslaptingi ir uždari. Nencai su savo migruojančiais elniais gyvena taip, kaip ir jų protėviai prieš kelis šimtus metų. Vasarą elniai eina į atviras tundros zonas, prie Karos, Laptevų jūros, o žiemą, kadangi tundra būna suledėjusi, sniegas užšalęs ir užkietėjęs, jie migruoja link miško zonos, kur gali valgyti samanas. Nencai vaikšto paskui elnius, visi kartu migruodami įveikia šimtus kilometrų. Visas jų gyvenimas yra aplink elnius. Maistas, apranga, palapinės, batai – viskas yra iš jų. Sausgyslėmis siuvinėja, tie jų rūbai – šedevrai, ir jokios šiuolaikinės technologijos to negali pakeisti. Elniai taip pat yra jų transportas, ir maistas, ir vaistas.“
Laimis sako, kad nencai buvo pasklidę po visą Šiaurę mažesnėmis gentimis. Vėliau vieni stiprėjo, kiti buvo priversti keistis ir pritapti prie civilizacijos. Didesnė nencų šeima turi apie 700 elnių, o štai nepasiturinti, laikanti apie 200 elnių, dažniau klajoja aplink vietinius miestelius, daugiau užsiima žvejyba. Sovietmečiu jiems liepdavo pristatyti elnieną į tam tikrus supirkimo taškus. Visiškai laukinių nencų, išlaikiusių savo autentišką gyvenimo būdą, yra trečdalis, apie kelis tūkstančius.
„Tų, kurie pasiduoda rusų civilizacijai ir kultūrai kur nors miesteliuose, likimas liūdnas, nes jie visiškai neatsparūs alkoholiui. Iškart prasigeria, degraduoja. Alaus butelį išgėrę būna visiškai girti, elniai paskui juos parveža į čiumus – jų žiemines trobeles. Tas klajokliškas gyvenimo būdas iš esmės ir gelbėja nuo pražūties, nes jie išeina už civilizacijos, ten keliauja, neturi alkoholio. Kai juos sutikome, iškart paklausė: „Vodka, spirit, čekalon (odekolon), tabak?“ Išvardino viską, ko jiems reikia. Tada numetė kelias šviežias žuvis, padarė vadinamuosius mainus. Spiritas yra lyg tam tikra valiuta Sibire“, – pasakoja keliautojas.
Meilė poliariniams kraštams – ne tik genuose
„Manau, kad aistra taip keliauti paveldėta. Mano tėtis – geologas keliautojas, taip pat ir daugumos mano draugų tėvai buvo geologai, kurie po du mėnesius patys eidavo po užšalusias jūras. Pats ypatingą trauką jaučiau būtent šiaurės žygiams, nes ten ekstremaliausios sąlygos, arktinė zona, nėra kur pasislėpti, – išgyveni didžiausius gyvenimo patyrimus nuo didžiausio siaubo iki euforijos momentų, pasikliaudamas maksimaliai savo jėgomis, Dievu“, – apie užsidegimą taip keliauti pasakoja Laimis, tokias keliones vadindamas tam tikromis jaunuolių iniciacijomis, kuomet jaunam vyrui reikia iškęsti skausmą, badą, patirti mirties artumą, stiprių sukrėtimų, kad patektų į tikrąjį suaugusiųjų pasaulį. Be to, tais laikais nelabai kas rūpinosi, saugu ar nesaugu, išlydėdavo ir tiek, nebandydavo atkalbinėti, leisdavo patiems patirti.
„Mums stiprią įtaką darė tikros istorijos. Vaikystė prabėgo skaitant apie tokius keliautojus kaip norvegą poliarinį keliautoją, mokslininką Fridtjofą Nanseną, įdomiausias po kelerius metus trukusias šiaurines ekspedicijas, darė įtaką herojų pavyzdžiai, kurie mums uždegė troškimą patirti tai, ką jie, – būti arčiau išgyvenimo, suprasti, kiek gali, kur yra ribos, kas tu esi iš esmės. Dėl tokių dalykų verta svajoti, išdrįsti, patirti. Jeigu neturi pavyzdžių, nesidomi, tai ir nekyla tokių ambicijų. Tai buvo mūsų karta. Šiandien stebiu jaunosios kartos atstovo Aurimo Valujavičiaus plaukimą valtimi per Atlantą ir man virpa viskas, nes prisimenu mus. Aišku, iššūkių gali išsikelti įvairiose srityse – ir profesijos, ir net šeimoje, bet tai visai kiti dalykai“, – įsitikinęs Laimis.
„Dar vienas motyvų, kodėl keliavau, – dėl savo protėvių. Mano seneliai buvo išsiųsti į lagerį Sibire, ir mes kaip tik važiuodavome pro Intą, – tai vietovė, kur mano seneliai susipažino, kur pirmas jų vaikas mirė. Mano senelis buvo garsus dailininkas, jis tame lageryje paišė ant drobės, į Lietuvą slapta parsivežė daugybę savo darbų. Tėtis išleido apie savo tėtį knygą – Boleslovas Motuza „Trys gyvenimo spalvos“. Mane stipriai traukdavo į tuos kraštus, kur mano seneliai gyveno“, – pasakoja keliautojas.
Matydavai ne tik stiprybes, bet ir silpnybes
„Mums pasisekė, kad viskas gerai baigėsi, bet šiandien tikrai nepateisinu tokių žygių, į kokius ir kaip mes eidavome. Nepatarčiau niekam taip keliauti, bet ieškoti ekstremalių patirčių, kurios suteikia brandos, būtinai reikia. Šiaurės žygiai yra ribiniai, ten nėra galimybių pabėgti, pasislėpti. Ten visą laiką prasikeiki, kasdien tavo gyvenimas praeina pro akis, kartu save kaltini: koks aš kvailas, kodėl iš esmės aš čia. Tad nutrūktgalviškai, beatodairiškai ir vedant tik jaunatviškam maksimalizmui keliauti tokiomis vietovėmis nėra pati geriausia mintis. Reikia pasiruošti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Negali rizikuoti savo artimųjų likimu dėl žygio, palikti dėl jo našlaičiais savo vaikus. Aišku, tokio tipo žygiuose galima pajusti daug tokių išgyvenimų, kurių civilizuotame saugiame gyvenime niekaip nepajausi, negali jų susimodeliuoti. Tokie žygiai mums suteikė lankstumo, prisitaikymo, supratimo, kokie kiekvieno mūsų gebėjimai. Sakoma, bijai vilko, neik į mišką, bet mes tuomet nebijojome pavojų“, – atvirai kalba Laimis.
Vyras sako, kad jam labai vertinga buvo pamatyti savo paties sąžinę, santykių trukdžius: galbūt ne taip mylėjai artimuosius, draugus, ne taip į ką nors reagavai, ne taip gyvenai. „Yra dalykų, kuriuos gėda prisiminti, pavyzdžiui, šokoladuką suvalgai niekam nematant; tai yra nesuvokiama, kai visas maistas gramais suskaičiuotas, o tu suskysti. Pamatai ne tik savo stiprybę, kad gali, bet ir silpnumą, bejėgiškumą, supranti, kaip tau svarbūs ir reikalingi kiti žmonės. Tokiuose žygiuose viskas aiškiai matyti“, – sako Laimis.
Vyras pasakoja ir kitą tokių kelionių pusę: „Kai sugrįždavome į civilizaciją, jausdavome nenupasakojamą sąmonės būseną: viskas būdavo lengva, atrodydavo, kad žmonės iš nieko susikuria problemas, gyvena kažkokiose iliuzijose, skraidydavai padebesiuose, kad tiek įveikei, kad teko pakentėti, bet atlaikei, ir per tą kančią prasivalo tavo sąmonė, protas, jautiesi kaip iš kokios skaistyklos sugrįžęs. Praėjus šiai euforijai, užeidavo žiaurios depresijos, kurios būdavo simptomatiškos. Ten gaudavai tiek adrenalino, kad paskui kasdienybėje, kai viskas atslūgsta, tu krenti į duobę, nes jauti atskirtį, – čia visi gyvena, kaip gyvenę, patekę į elementarią bėdą, panikuoja ir nesupranta, kas išties reiškia išgyventi. Aišku, nori nenori prisitaikai, pripranti prie kasdienybės, darbų. Bet kartu jauti didelį norą arba vėl sugrįžti atgal, arba tiesiog į mišką išvažiuoti ir pabūti jame. Čia kaip narkotikas, ne veltui taip šnekama.“
Žygius Rusijoje palaidojo amžiams, bet turi kitą svajonę
Paklausus, kodėl pabaigė tokias keliones, Laimis sako, kad visgi tai yra Rusija: „Iš pradžių viskas buvo gerai, bet su kiekvienais metais jausdavome vis didesnę įtampą. Važiuoji traukiniais, jauti tau adresuotą didėjančią neapykantą. Vėliau prasidėjo vis bjauresni susidūrimai su vietiniais, milicija, – ji ne kartą mus buvo užpuolusi stotyse, atimdavo pinigus, įremdavo automatus į nugaras ir su didžiausia panieka į mus žiūrėdavo, elgdavosi neadekvačiai, kabinėdavosi, vadindavo špionais, iškratydavo daiktus, ką norėdavo, tą pasiimdavo. Pasidarė neįmanoma keliauti. Dar Ukrainoje karas prasidėjo 2014 metais, tai mes nusprendėme Rusiją palaidoti amžiams – nenorėjome ten kojos daugiau kelti.“
Baigę važinėti į Sibirą, vyrai keliavo į Laplandiją, į Suomijos Norvegijos šiaurę, kur yra laukinė gamta, bet ten ne itin patiko, nes keliaudamas gali rasti labai daug atvirų trobelių ir apsistoti kone kiekvieną naktį. Taip dingdavo ekstremalumas, pernelyg paprasta buvo.
„Aišku, kai ateina tam tikras amžius, atsiranda šeima, vaikų, pavojingų nuotykių norisi mažiau. Mūsų kompanija išskirstė, turime ir skaudžių netekčių kalnuose, kurios kiek pristabdo, ir nebekyla noras taip rizikuoti. O savo troškimą leistis į tikrus žygius šiandien aš transformuoju į veiklą sodyboje, kurią kuriame su Migle, – ten aš statau, kuriu aplinką, ten išsikraunu. Tai man padeda. Bet vis tiek vis pasvajoju apie kelionę į Švedijos šiaurės tundrą, kur labiausiai laukinė gamta, kur ant kiekvieno kampo nėra tų trobelių ir kur gali bent kažkiek pajusti tai, ką patyrėme savo žygiuose Urale“, – šypsosi pokalbį baigdamas ir pas neseniai gimusią dukrą Ugnę skubėdamas Laimis.