Nusileidimas lėktuvu buvo toks, kad pakartoti nenorėtų
Prisimindama, kaip atsirado meilė kelionėms, Alina sako, kad ši „priklausomybė“ išsivystė dar būnant 13 metų.
„Kelionės yra pagrindinė mano gyvenimo aistra, didžiausias hobis ir tam tikra priklausomybė. Po pirmų kelionių su mama supratau, kad būtent su tuo noriu sieti savo gyvenimą – troškau susipažinti su skirtingomis kultūromis bei dalintis patirtimi. Po truputį žengiant į suaugusiųjų pasaulį, situacija tik rimtėjo – dar nesibaigus vienai išvykai, jau planuodavau, kur keliausiu toliau. Aiškiai supratau, jog negaliu ir nenoriu sustoti.
Baigusi mokyklą, įstojau į pramogų bei turizmo industrijų programą, kuri meilę kelionėms paskatino dar labiau. Buvau su „Work & Travel“ programa JAV, „Erasmus+“ Slovakijoje, taip pat turėjau daugybę spontaniškų ar ilgiau planuotų išvykų į užsienio šalis. Skrydžiams, bilietams ir apgyvendinimui išleisdavau beveik visus studijų metais uždirbtus pinigus“, – pasakoja A. Usinovič.
40 valstybių jau aplankiusi Alina visai neseniai nutarė pagaliau nuvykti ir į daugelio giriamą Madeirą.
„Apie Madeiros grožį iš artimų žmonių girdėjau ne vieną atsiliepimą. Keli draugai teigė, kad tai nuostabiausia jų matyta vieta Žemėje. Tokie pareiškimai mane suintrigavo, supratau, jog laikas nuvykti ten ir man. Mintis kirbėjo beveik metus, o tuomet nusprendžiau, kad ten norėčiau atšvęsti savo gimtadienį.
Iš tiesų, šiai kelionei ruošiausi palyginti nedaug, tačiau kartais būtent tokie pabėgimai be aiškaus plano palieka dar daugiau įspūdžių“, – kalba ji.
Įsimintina patirtis Alinos laukė dar nė nenusileidus ant žemės – Madeiros oro uostas dėl savo nusileidimo/pakilimo tako garsėja kaip vienas pavojingiausių.
„Nors šis Atlanto vandenyno pakrantėje esantis takas po 1977 metų katastrofos buvo pailgintas, ten leistis gali tik specialius apmokymus praėję ir pakankamą patirtį turintys pilotai. Dėl savo geografinės padėties Madeiros oro uostas pasižymi itin stipriais vėjo gūsiais, kas dažnai lemia didžiulę turbulenciją nusileidimo metu.
Man tai teko patirti savo kailiu. Nors skristi lėktuvu visiškai nebijau ir teoriškai buvau nusiteikusi šiai patirčiai, tokio nusileidimo pakartoti tikrai nenorėčiau. Aplink salą skridome ne vieną ratą, o galiausiai lėktuvą pakratė taip, jog mintyse pradėjau galvoti blogiausius scenarijus.
Po to dar laukė staigmenėlė – lagaminą po tokio nusileidimo atgavau tik su dviem ratukais iš keturių ir nemaža skyle. Dabar viską prisiminus atrodo kiek juokinga, bet tuo metu kelionės pradžia atrodė nemaloni“, – dalinasi A. Usinovič.
Vaizdai atrodo kaip iš atviruko
Madeiroje praleidusi savaitę, Alina teigia, kad tiek laiko pilnai pakanka norint susipažinti su sala, pasimėgauti vietine virtuve ir truputį pailsėti. Vis dėlto kitą kartą ji rinktųsi keliauti bent 10 dienų, nes išvykti nesinorėjo.
„Per šį laiką pamatėme išties daug. Be pagrindinių lankytinų vietų (pvz. Cabo Girão Skywalk, Jardim Monte Palace ar Casas Típicas de Santana) aplankėme daugybę apžvalgos aikštelių, įspūdingo grožio paplūdimių, maudėmės natūraliuose baseinuose, ėjome į žygį Levada do Rei, vykome į safarį, keliavome pasitikti saulės į Pico do Arieiro viršukalnę, aplankėme kelis vynuogynus.
Vieną pilną dieną praleidome Madeiros sostinėje Funšalyje, kur galima išbandyti išskirtinę pramogą ir nusileisti nuo kalno specialiomis rogutėmis, vadinamomis toboggan. Bet svarbiausia, jog net vykdami iš vienos vietos į kitą, pamatėme tokių gamtos peizažų, kuriuos iki tol galėjau tik įsivaizduoti“, – vardija Alina.
Didžiausią įspūdį Alinai paliko ne atskiri lankytini objektai, o bendras salos vaizdas. Anot jos, keliaujant iš vienos vietos į kitą, neįmanoma sulaikyti nuostabos, nes visur vaizdai kaip iš atviruko.
„Net pro viešbučio langą matėme įspūdingo grožio kalnus ir vandenyną, o išėjus į artimiausią miestelį kvapą gniauždavo kriokliai, uolos bei įspūdingi saulėlydžiai, – tikina A. Usinovič. – Jeigu reikėtų išskirti konkrečias vietas, turėčiau pažymėti Ponta de Sao Lourenço kelią, Camara de Lobos žvejų miestelį, Seixal paplūdimį ir Porto Moniz natūralius baseinus.“
Nors kone kiekvienas vaizdas Aliną žavėjo, buvo kelios vietos, kurios sukėlė šiokį tokį nusivylimą.
„Minimalus nusivylimas buvo daugumoje Madeiros reklaminių atvaizdų naudojamoje Santanos gyvenvietėje. Nors buvome užsikėlę gan didelius lūkesčius šiai vietai, išvykome po mažiau nei valandos.
Taip pat teko gerokai nusivilti atvykus į Pico do Arieiro viršukalnę, kurią rekomenduojama aplankyti auštant. Kėlėmės 5 ryto ir leidomės vingiuotais keliais, kad spėtume į saulėtekį, o pamatėme tik rūką, dar neblogai sušlapome po lietumi. Visgi tai tikrai ne pačios vietos, o nenuspėjamo Madeiros klimato „kaltė“, – pasakoja A. Usinovič.
Laukė itin permainingi orai
Šioje kelionėje Alina patyrė bent kelis netikėtumus. Pirmasis – ekstremalus nusileidimas lėktuvu – paliko ne tokį džiugų įspūdį, tačiau kiti nuotykiai buvo kur kas malonesni.
„Per vieną žygį ant kelio mus pasitiko pulkas draugiškų kalnų ožiukų. Paskui susidūrėme su kriokliu, kurio neįmanoma apeiti, tad teko maloniai atsigaivinti ir beveik netyčia padaryti itin gražių nuotraukų.
Taip pat tam tikra staigmena buvo Madeiros orai – ne kartą teko įvažiuoti į tunelį, kurių saloje yra itin daug, šviečiant saulei, o išvažiuoti jau lyjant stipriam lietui bei atvirkščiai. Ypatingas nuotykis buvo ir safaris, kurio metu lėkėme bekelėmis ir leidomės itin stačiais šlaitais su, kaip vėliau paaiškėjo, buvusiu vietos lenktynininku“, – vardija ji.
Kalbėdama apie kelionę Madeiroje, Alina sutinka su vyraujančiomis nuomonėmis, kad tai – iš tiesų rojaus kampelis.
„Madeira dėl savo gamtos grožio dar vadinama amžinojo pavasario sala bei Europos Havajais. Nors iš tiesų sala yra arčiau Afrikos nei Europos krantų, šis apibūdinimas sufleruoja, jog pakankamai netoli mūsų žemyno galime pamatyti visiškai kitokį pasaulį.
Madeira mane pakerėjo savo žalumu, pirmą kartą matomais augalais, pasakiškomis uolomis, kriokliais, taip pat vietinių gyventojų draugiškumu, išskirtiniais gėrimais ir patiekalais bei puikia infrastruktūra“, – komplimentų negaili A. Usinovič.
Tiems, kurie dar tik ketina keliauti į Madeirą, Alina turi kelis patarimus. Pirmiausia ji rekomenduoja pasiruošti neprognozuojamiems orams ir pernelyg nepasitikėti orų programėlėmis.
„Siūlau kasdien krepšyje turėti tiek kepurę nuo saulės, tiek lietpaltį. Taip pat skrydžiui tvirtai supakuokite savo lagaminą – maistinė plėvelė ar kita apsauga tikrai nepakenks. Įvertinkite ir savo vairavimo gebėjimus – jeigu nuomositės automobilį, imkite kuo mažesnį ir, geriausia, su automatine pavarų dėže.
Be to, neapsiribokite viena salos puse – Madeira nėra didelė, bet be galo įvairi. Galiausiai, net jei nevartojate alkoholio ar nemėgstate vyno, apsilankykite bent viename vynuogyne. Liksite sužavėti, kaip šios salos gyventojai atsidavę vyndarystei, pasigrožėsite ypatingais vaizdais bei išgirsite daug įdomių istorijų“, – žada Alina.
