Manto šeima Ekvadore gyvena intensyvų socialinį gyvenimą, sūnūs lanko geriausias švietimo įstaigas, pora sėkmingai vysto savo verslą – visapusiškai padeda Anglijos universitetuose siekiantiems studijuoti ekvadoriečiams.
Vyras sako, kad nors ši šalis unikali ir kontrastiška, visi ekvadoriečiai turi vieną savybę – vėluoja visur ir visada. „Dvi valandas pavėluoti į gimtadienio šventę ar tiesiog pasimatymą su draugais jiems yra norma. Kas dėl to nervinasi, tai tik aš“, – juokiasi vis dar sunkiai susitaikantis su jų laiko supratimu Mantas ir priduria, kad, nepaisant šios savybės, mums, lietuviams, iš ekvadoriečių reiktų pasimokyti daug svarbesnės ir reikalingesnės – tai kasdienės meilės gyvenimui. Čia ji tiesiog sklando ore.
„Pirmas dalykas, ką galima pastebėti, tai vietinių meilę gyvenimui ir sugebėjimą gyventi šia diena, – jie gyvena tuo, ko mums taip trūksta, – sako Mantas. – Ekvadoriečiai ne tai, kad negalvoja apie ateitį, tiesiog jie gyvena taip, kad netektų gailėtis, jog ko nors nepadarė, jei atsitiktų nelaimė. Juk niekas nežinome, ar išaušusi diena nebus paskutinė mūsų gyvenimo diena. Šios šalies žmonės tai labai aiškiai supranta ir vertina kiekvieną savo akimirką.“
Mantas sako, kad Ekvadoras jį žavi savo kontrastais, – šalis išties labai skirtinga, pradedant skirtingose jos zonose gyvenančių žmonių papročiais, tradicijomis, kultūra, jų tarpusavio santykiais, vienas kito supratimu, finansinėmis galimybėmis, baigiant supančia aplinka, kur, vėlgi, gali rasti visko – nuo aukščiausių kalnų, ugnikalnių iki gražiausių paplūdimių, Ekvadorui priklausančio Galapagų salyno. Dar Mantui imponuoja, kad ši šalis turi didelį profesinį potencialą: jeigu turi galvą ant pečių, nebijai darbo, esi pasiruošęs sunkiai ir daug dirbti, tikrai gali daug pasiekti. Tam yra labai daug galimybių – tiek vystant savo verslą, tiek prisijungiant prie kieno nors kito idėjų įgyvendinimo.
Vienas dalykas, dėl ko Ekvadoras gali būti nedraugiškas, tai saugumas. Tikimybė būti apvogtam išties nemaža, tad reikia žinoti, po kokius rajonus nevaikščioti, o laikrodžių, brangių papuošalų geriau nenešioti, net ir telefonų turistaujant rankose iš esmės geriau nelaikyti, nes galite grįžti be jų.
Su britų ambasadoje dirbusia žmona susipažino Kembridže
„Baigęs teisės bakalauro studijas Lietuvoje išvažiavau į Angliją studijuoti toliau – siekti teisės magistro laipsnio. Tuomet gavau darbą universitete, dirbau tarptautiniame biure – skraidydavau po įvairias šalis, motyvuodavau studentus čia studijuoti. Iš pradžių tai buvo šalys centrinėje Azijoje, Vakarų Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, tuomet prisidėjo ir Lotynų Amerika. Vienas iš mano darbų buvo organizuoti konferencijas, į kurias kviesdavome partnerių iš skirtingų šalių, universitetų, ambasadų. Į vieną konferencijų, kaip viena iš delegacijos narių, buvo pakviesta ir Monica, tuo metu dirbusi britų ambasadoje. Kas įdomiausia, kad mes susipažinome net ne toje konferencijoje, o tiesiog Kembridžo mieste, gatvėje. Tada net nežinojau, kad ji atvyko būtent į mano organizuojamą renginį“, – pažintį su žmona prisimena Mantas.
Jauniems žmonėms įsimylėjus, Monica persikėlė gyventi į Angliją, čia pora susituokė, susilaukė pirmojo sūnaus. Vėliau dėl darbo ir noro pakeisti aplinką nusprendė persikelti į Ekvadorą. „Pirminis planas buvo Ekvadore pagyventi pusę metų, pažiūrėti, ar pasiseks mūsų verslas. Kadangi viskas sekėsi puikiai, likome jame ilgesniam laikui, ir štai šiandien jau penkeri metai, kaip esame čia. Ekvadore gimė ir mūsų antrasis sūnus. Bent jau artimiausioje ateityje liksime gyventi Ekvadore, keltis niekur neplanuojame“, – sako Mantas.
Padeda vietiniams, norintiems studijuoti Anglijoje
„Nors esu baigęs teisės bakalauro ir magistro studijas, dirbau skirtingų šalių valstybės institucijose, šiandien teisininku nedirbu. Turime kompaniją, kuri padeda studentams, norintiems studijuoti Anglijoje. Mūsų privalumas ir pranašumas tas, kad 10 metų gyvenau šioje šalyje, turiu ir patirties, ir kontaktų, tad Ekvadoro jaunimui galiu profesionaliai padėti renkantis studijų, profesijos, pagaliau – jų gyvenimo kelią“, – sako Mantas, konsultuojantis jaunus žmones universiteto pasirinkimo, studijų, vizų gavimo ir kitais su mokslu ir gyvenimu Anglijoje susijusiais klausimais.
Paklausus, kaip sekasi verslas, lietuvis sako, kad labai gerai, tik per pandemiją buvo vidutiniškai blogai, o tai reiškia, kad buvo blogiau, nei tikėjosi, bet galėjo būti dar blogiau, nes didžioji dalis jaunimo nusprendė atidėti studijas dėl neaiškios finansinės padėties ir kitų su pandemijos padariniais susijusių aplinkybių. Dabar viskas grįžta į normalias vėžes ir Mantas su savo komanda sako besitikintis, kad taip ir liks, ir jokios naujos pandemijos neužklups nei Ekvadoro, nei pasaulio, toliau galėsime laisvai keliauti ten, kur norime mokytis ar dirbti.
Ekvadorietės visiškai atsiduoda šeimai, namuose turi padėjėjų
„Kaip ir daugelis šalių Lotynų Amerikoje, Ekvadoras pilnas kontrastų, jie kasdien labai aiškiai pastebimi įvairiose gyvenimo srityse. Čia, kaip ir visame kontinente, nėra stipriai išreikštos viduriniosios klasės. Žmonės gyvena arba labai gerai, arba labai prastai. Kai kurie pavyzdžiai bus subendrinti iš asmeninės patirties, kaip aš matau, nes skirtumai tarp tų, kurie turi pinigų, ir tų, kurie ne, išties labai dideli“, – prieš pradedant pokalbį draugiškai perspėja Mantas.
Paklausus, koks pagrindinis skirtumas tarp lietuvių moterų ir ekvadoriečių, Mantas sako, kad visas vietinių moterų gyvenimas paremtas šeima: „Čia šeimos turi po 2–3 vaikus. Juos tinkamai prižiūrėti, nuvežti į mokyklą ar iš jos, paskui – į skirtingus būrelius, treniruotes, užsiėmimus, kad gyventų aktyvų socialinį gyvenimą, yra viso etato darbas. Tad čia labai daug moterų, jeigu, aišku, galimybės leidžia, vietoj karjeros pasirenka šeimą, kad vaikai turėtų gerą ir turiningą gyvenimą. Taip, aišku, paaukoja savo profesinį potencialą.“
Didžioji dalis šeimų, pasak Manto, namuose turi bent vieną padėjėją, kuri padeda nudirbti įvairius buities darbus: gaminti maistą, lyginti drabužius ir t. t. „Šeimos yra didelės, ir socialinis gyvenimas gana aktyvus, tad jos stengiasi šiais dalykais neapsikrauti. Aišku, tai vėlgi paremta finansais, – ne visos šeimos tai gali sau leisti, bet tos, kurios gali, tikrai turi bent vieną pagalbininkę. Kitos turi ir dvi: viena prižiūri namus, kita rūpinasi vaikais, kai tėvai to negali padaryti.“
Vyro žodis šeimoje – paskutinis, pasiturinčių tėvų vaikai intensyviai lavina vaikus
„Ekvadoro vyrai dažnai nori atrodyti kaip mačai, bet tai dažnai būna supainiota. Jie gali atrodyti kiek arogantiški, nenorintys bendrauti ar pernelyg savimi pasitikintys. Kiek tai tiesa, kiek yra vaidybos, irgi klausimas“, – pastebi Mantas.
Didžiojoje dalyje šeimų, pasak čia gyvenančio lietuvio, šeimos galva yra vyras. Moters nuomonė kiekvienoje šeimoje gerbiama, bet paskutinis žodis dažniausiai būna vyro.
Mantas pastebi, kad vaikų auklėjimas nuo mūsiškio skiriasi tuo, jog vaikai gyvena labai platų socialinį gyvenimą. Ir ne tik vaikai, bet ir visi suaugę. Vaikai nuolat eina į gimtadienius, turi daug veiklos, berniukai žaidžia futbolą, – čia jis yra kone religija. Dar mėgstamas tenisas, plaukimas, krepšinis.
„Pasirinkimo, ką veikti, čia jie turi tiek daug, kad išties labai aktyviai ir įtemptai gerąja šio žodžio prasme kasdien gyvena. Aišku, viskas priklauso nuo šeimų finansinių galimybių. Šeimos, kurios gali sau tai leisti, vaikus kasdien siunčia į skirtingus būrelius, kad po mokyklos nesėdėtų namuose ir nieko neveiktų. Visi šie nuo mažens lavinami įpročiai ir aktyvus gyvenimo būdas, turiu minty polinkį ir domėjimąsi skirtingomis sporto rūšimis ar kita veikla, išlieka ir tada, kai jie tampa paaugliai“, – sako Mantas.
Namų darbai mokyklose išskirstomi dienomis pagal dėstomus dalykus
Paklausus, koks vietinių ekvadoriečių požiūris į mokslus, Mantas sako, kad tai labai priklauso nuo šeimos ir jos galimybių: kokią mokyklą vaikai lanko, kiek laiko skiria namų darbams, ar yra kas padeda, kiek turi popamokinės, akademinės veiklos, įvairiausių projektų, kuriuos privalo paruošti.
„Įdomu tai, kad namų darbai čia racionalizuojami. Tai reiškia, kad visi mokytojai negali vienu metu užduoti namų darbų ir tuo pat metu užkrauti vaikus skirtingų dėstomų dalykų užduotimis. Grafikai sudėlioti taip, kad mokytojai papildomų užduočių namuose užduoda tam tikromis dienomis: pavyzdžiui, pirmadienį ruošiami chemijos, antradienį – fizikos, trečiadienį – ispanų ir pan. ir namų darbai. O dėl paties požiūrio į vaikų mokslus, tai viskas priklauso nuo to, kiek jie nori būti įsitraukę. Yra dalis tėvų, kurie kas 3–4 mėnesius gauna ataskaitą, kaip vaikai mokosi, ir to užtenka, o kiti nori žinoti, kodėl jų vaikas gauna blogą pažymį, kasdien seka jo akademinį augimą“, – pastebi Mantas.
Su tėvais susitinka kiekvieną savaitę, patys labai mėgsta bendrauti
„Ekvadoriečiams be galo svarbi šeima. Ir net tik ta mažoji, turiu minty vyrą, žmoną bei jų vaikus, bet ir abiejų tėvai, seneliai, proseneliai. Tokioje gausioje šeimoje praleidžiamos visos šventės. Didžioji dalis šeimų, jeigu nesusitinka per savaitę, tai savaitgalį kartu pusryčiauja ar pietauja. Šeimos ryšiai čia išties labai glaudūs, turintys gilių tradicijų“, – pastebi Mantas.
Savaitgaliais, pasak lietuvio, ekvadoriečiai laisvalaikį dažniausiai praleidžia susitikinėdami ne tik su artimaisiais, šeimomis, bet ir su draugais. Jie labai noriai bendrauja, mėgsta tiek eiti į svečius, tiek kviestis pas save.
„Patikėkite, čia kiekvieną savaitgalį kieno nors vestuvės, gimtadieniai ar šiaip suplanuoti susitikimai su draugais. Mes patys savaitgaliais labai mėgstame vykti į paplūdimį ir ten mėgautis visais jo privalumais arba keliauti po Ekvadorą“, – sako Mantas.
Vestuvėse – keli šimtai žmonių, tėvai į savo vaikų gyvenimus nesikiša
Mantas sako, kad į kitataučių vestuves Ekvadore žiūrima normaliai, nors jų nėra daug. Judviejų su Monica vestuvės vyko Anglijoje, tad jos nebuvo pagal ekvadoriečių papročius, kurie, pasak vyro, nėra kuo nors ypatingi. Vestuvės čia – kaip didelis vakarėlis, prasidedantis bažnyčioje, mat tai išties labai religinga tauta. Tada einama į kokią nors vietą švęsti – ar į viešbučio salę, ar į didelius namus, kuriuose telpa daug žmonių. Vestuvės Ekvadore būna labai didelės. Jei dalyvauja 100–150 žmonių, jie mano, kad tai labai mažos, – svečių paprastai būna dvigubai daugiau. Visuomet skamba gyva muzika, daug šokama, groja didžėjai.
Paklausus, kaip žmonos artimieji priėmė lietuvį, Mantas atsako, kad labai gerai, visada palaikė ir iki dabar nuoširdžiai palaiko jų šeimą: „Mano žmonos tėvai inteligentiški, išsilavinę žmonės, jokių konfliktų dėl to, kad esu iš kitos šalies, nebuvo kilę. Įdomu tai, kad nors labai glaudžiai bendrauja, čia šeimos itin gerbia savo privatumą, tėvai nesikiša į suaugusių vaikų gyvenimus. Vaikai, užaugę tvirtoje šeimoje, visada jaučia, kad su tėvais gali pasidalinti, kuo ir kaip gyvena. Dėl to noras artimai bendrauti kyla iš abiejų pusių – tiek iš vaikų, tiek iš tėvų. Susitikti, pašnekėti, kas įvyko per savaitę, pasidalinti nuomonėmis, paklausti patarimo, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, bet nesikišti į privačius reikalus, – tai yra apie ekvadoriečių šeimas.“
Vėluoti dvi valandas – normalu
Ekvadoras labai kontrastingas, suskirstytas zonomis, kuriose lankantis atrodo, kad žmonės yra iš skirtingų šalių. „Mes gyvename pakrantės zonoje, čia žmonės linkę bendrauti, socializuotis. Kita yra kalnų zona, ten gyventojai labiau europietiški, o tai vietiniams reiškia daugiau užsidarę savo šeimose. Yra dar kelios zonos, bet jos taip stipriai neišsiskiria.“
Vėlavimas, pasak Manto, yra viena iš visų ekvadoriečių savybių, prie kurių jam vis dar labai sunku priprasti: „Žmonės čia labai atsipalaidavę. Tarkim, jei pakvieti į vakarėlį 17 val., tai visi mažiausiai valandą ar dvi vėluos. Visi žino, kad taip bus, jie patys tai vadina Ekvadoro laiku – 2 valandomis vėliau. Ši taisyklė labiau taikytina pakrantės zonoje, kur mes gyvename, nes čia žmonės mažiau punktualūs, kalnų zonoje kiek punktualesni. Jie vėluoja netgi į darbo ar kitokio pobūdžio susitikimus. Jeigu vėluojama apie 15 minučių, tai nėra žiūrima kaip į vėlavimą, – ateina lyg niekur nieko ir net neatsiprašo. Man išties iki dabar sunku su tuo susitaikyti. Bet nieko daugiau nelieka, nes vienintelis, kuris nervinsis, būsi tu pat: jie pripratę ir netgi tikisi to vėlavimo.“
Kainos labai skirtingos visoje šalyje
„Žiūrėdamas iš savo perspektyvos, matau, kad Ekvadore yra milžiniškas atotrūkis tarp tų, kurie turi, ir tų, kurie ne. Stebina, kad tie, kurie neturi, su tuo kažkaip susitaiko, vis tiek būna patenkinti, džiaugiasi ir mėgaujasi gyvenimu. Kalbant apie mokslą, tarkime, privačioje mokykloje jis kainuoja tiek pat, kiek mėnesinis atlyginimas. Tiems, kurie gali sau leisti, labai gerai, tiems, kas ne, – blogai. Nėra taip, kad visur būsto ir maisto kainos vienodos. Žmonės, kurie perka turguje, moka labai pigiai, parduotuvėse kainos panašios į Lietuvos, kai kurie dalykai kainuoja dar brangiau. Kas negali įpirkti, priversti ieškoti alternatyvų“, – sako Mantas.
Būsto kainos, pasak lietuvio, labai priklauso nuo to, kur gyvensi: jei rajonas yra privačioje vietoje su visais privalumais, su visą parą budinčia apsauga, tai tokioje zonoje gyvenimas gerokai brangesnis, ir ne visi gali sau leisti. Priklauso, kiek gali investuoti, bet skirtumas labai didelis. Būstų pardavimo kainos artimos europietiškiems standartams, nuomos – taip pat.
Ekvadoras tikrai nėra saugi šalis
„Ar mėgsta puikuotis turtais? Ne. Ekvadoriečiai ganėtinai paprasti žmonės. Net ir patys turtingiausi nemėgsta rodytis, ką ir kiek turi. Kitas dalykas, dėl ko to nedaro, – saugumas. Nesinori demonstruoti savo turtų, kad nebūtumei apvogtas“, – sako Mantas.
Paklausus, ar Ekvadoras saugi šalis, lietuvis sako, kad vienareikšmiškai ne: „Tai tikrai nėra saugi šalis, ypač dabar, po pandemijos, kai daug žmonių neteko darbų ir jiems tenka ieškoti pragyvenimo šaltinio, o jis ne visada legalus. Nusikaltimai dažniausiai nėra dideli, nevagiamos mašinos, daugiau smulkūs: gatvėse iš neatsargių praeivių vagiamos kuprinės, laikrodžiai ar telefonai, kuriais tuo metu kalbama ar daromos nuotraukos.
Mantas sako, kad iš esmės vietiniai gyventojai nėra lengvai išprovokuojami, piktybiškai nusiteikę ir į konfliktines situacijas nesivelia. Tačiau atvykusiems turistams lietuvis siūlo patiems pasisaugoti tam tikrų vietų, neaiškių teritorijų, rajonų. Labai tikėtina, kad juose būsi apvogtas: „Geriausia pasidomėti tik atvykus, pasikalbėti su vietiniais, kur eiti, kur ne, kuriuo paros metu reiktų pasisaugoti. Net ir mes pačiame centre, kur gyvename, į kai kurias zonas neiname, pravažiuojame jas mašina.“
Labiausiai laukiama šeimos tradicija – lietuviškų Kūčių stalas
Vienas Ekvadore gyvenančių lietuvių bendruomenės steigėjų sako, kad ji įkurta pačiame pandemijos įkarštyje, tad buvo apriboti susitikimai, gyvas bendravimas, bet dabar situacija jau gerėja, ir lietuviai vis drąsiau ir dažniau bendrauja, nors tai ir nelengva: bendruomenė nedidelė, be to, išsibarsčiusi po Ekvadoro didžiuosius miestus. Šiandien visi kartu kartu ieško geriausių būdų, kaip susitikti.
„Lietuvybę savo namuose tikrai bandau išsaugoti, man tai svarbu, ypač kai vaikus supa ispanų kalba, o mes šeimoje dar ir anglų kalba bendraujame. Pats savo vaikus mokau lietuvių kalbos. Aišku, tos kalbos, būna, painiojasi, ypač kai buvo mažesni. Turime labai gražią iniciatyvą – Lotynų Amerikos mokyklėlę, ji lietuviams, kurie čia gyvena, kartą per savaitę organizuoja lietuvių kalbos pamokėles. Mūsų vyresnysis sūnus jas lanko, yra labai patenkintas, nes kaskart vis daugiau išmoksta. Aišku, lietuvybės skatinimas ir palaikymas priklauso nuo kiekvienos svetur gyvenančios šeimos. Mes nuoširdžiai stengiamės pasakoti apie lietuviškas tradicijas, papročius ir šventes, kurios man svarbios ir kurių čia net nėra“, – sako Mantas, su šeima kasmet iki pandemijos sugrįždavęs į savo gimtinę.
Lietuvis nuoširdžiai džiaugiasi jų šeimoje įsivyravusia tradicija – švęsti lietuviškas Kūčias, kuomet visi kartu sėda prie stalo, kupino silkių, paplotėlių ir kitų tradicinių lietuviškų Kūčių patiekalų.
„Mūsų namuose kasdien vyrauja ekvadorietiškos virtuvės patiekalai. Turime padėjėją, kuri gamina tradicinius patiekalus, tai troškiniai, vištiena, mažiau kiaulienos. Beveik su visais patiekalais pateikiama ryžių. Aš pats bandžiau kelis kartus paruošti šaltibarščius, o tėvai, kai buvo mūsų aplankyti, gamino cepelinus! Buvo tikrai labai skanu ir gera prisiminti jų skonį!“ – kalba Mantas, pasiilgstantis lietuviškos virtuvės.
Paklausus, kokie artimiausi šeimos planai, Mantas sako, kad planai išlieka likti čia, susitelkti į darbą, vaikus leisti į geras mokyklas, kad būtų pasiruošę, jei kada nuspręstų grįžti į Europą. Nori, kad akademinis lygis būtų aukštas ir kad neturėtų problemų šioje srityje, tai Manto šeimai be galo svarbu.
