„Ši sala yra visiškas stebuklas. Tai pats tikriausias rojus žemėje, kuris mums be proto patinka, o ir tinka, nes ji – kaip mes: vieną akimirką – saulėta, kitą – audringa, trečią – rami, ketvirtą – pašėlusi, dar kitą – maištinga“, – su nedingstančia nuo veido šypsena pasakoja Rytis.
„Madeiros iš pradžių net nesirinkome. Rytis prieš 6 metus keliavo po šią salą su draugais ir jam labai patiko. Užpraeitą žiemą, kai iki pat gegužės mėnesio Lietuvoje vaikščiojome su šiltomis striukėmis, nusprendėme, kad jau viskas, užtenka, norime žiemą praleisti šiltai. Tada Rytis pasiūlė važiuoti į Madeirą. Galvojome, paatostogausime ir sugrįšime, bet dėl visa ko nusipirkome bilietus į vieną pusę. Ir štai, daugiau kaip metai mes čia, atgalinio bilieto, panašu, dar ilgai neturėsime. Nežinome, kiek dar gyvensime Madeiroje, bet, atrodo, viskas dar tik kuriasi, tik prasideda, vis gražiau mūsų gyvenimas klojasi“, – neslepia džiaugsmo Violeta.
Rytis sako, kad ir kaip myli Lietuvą, jos žmones, bet šiandien yra tikras, kad jiedu daug daugiau gali padaryti ir duoti tautiečiams būdami ne Lietuvoje. Čia pora turi veiklų, planų, dalinasi savo gyvenimo būdu ir gerumu su atvykusiais lietuviais.
Niekur pasaulyje nematė nieko panašaus
Vyrui, kuris nemažai keliavo po Europą, Aziją, Ameriką, ilgiau gyveno Egipte, Balio saloje, Madeira, palyginus su kitomis šalimis, visiškai kitokia vieta, joje išties telpa visas pasaulis.
Pasak čia gyvenančio lietuvio, Madeira turi 25 mikroklimatus, visa sala yra apie Vilniaus dydžio – 22 km pločio ir 55 km ilgio, bet išskirtinė tuo, kad dar turi dimensiją į aukštį beveik 2 km, tad tampa didžiule. Per metus intensyviai keliaudami, jiedu aplankė du trečdalius salos.
„Tai daugiaukštė sala, kur gali pradingti, pasiklysti ir niekas tavęs metų metais neras. Tiek daug čia visko yra: vienur – dykvietės, kitur – visiškos džiunglės, kur net saulė neprašviečia, yra ir kalnuotų, uolėtų vietovių, dar kitur iš 50 metrų aukščio krenta vanduo, neapsakomas grožis ir gamtos didybė. Daug skirtingų šlaitų, skardžių, net protas nesuvokia tokių vaizdų.
Jeigu esi jautresnis, visi šie patyrimai nesutelpa viduje ir norisi užsidaryti namuose, truputėlį pabūti ramiai, viską suvokti, nusiraminti. Ypač kai atvažiuoji iš Lietuvos, kur rutina, gan vienoda gamta, oras taip greit nesikeičia. Čia nieko nuostabaus, kad vieną valandą šviečia saulė, kitą – siaučia audra, dar trečią – viskas nurimsta, o ketvirtą – vėl pakyla debesų sūkuriai. Gali degintis paplūdimy esant +25 laipsniams, tada pakilti į kalną, kur yra +10 laipsnių, ir eiti į žygį su striukėmis, šiltais batais. Tada gali vėl nusileisti į paplūdimį ir vakarieniauti po žvaigždėmis. Čia – daug neįtikėtinų stebuklų, ko nėra niekur kitur jokioje pasaulio vietoje. Tai chaotiška sala, kuri nuolat keičiasi, kinta, sakoma, kad pats Dievas šoka per ją. Dar yra toks posakis, kad Madeira – ta vieta, kurią Dievas pabučiavo, kai baigė kurti žemę“, – susižavėjimo neslepia Rytis.
Lietuvis pastebi: kad ir kiek žmonių atvyksta, nė vienas nepasako, kad nepatiko Madeira. Visi čia ką nors atranda: vieni – žygius, antri – vandenyną, treti – meditacijas kalno viršūnėse, ketvirti – maistą, penkti – vietinių žmonių paprastumą, nuostabius miestelius.
„Mes patys Madeirą vadiname svajonių, arba širdies, sala. Kai nusileidi į ją, iškart apima lengvumas, jaučiame aukštesnę vibraciją, sala giliai paliečia širdį. Čia yra visa gamtos esybė, primenanti, kas mes esame. Vieni tai pajunta iškart, kiti – vėliau, bet tikrai pajunta“, – sako Rytis.
Violeta pastebi, kad atvykusius labiausiai žavi ne tik žygiai ir gamta, bet ir saulėlydžiai bei saulėtekiai: „Pakyli aukštai į kalną ir gali pasitikti ar palydėti saulę, kuri nudažo dangų pačiomis įvairiausiomis spalvomis, galima eiti kalnų takais ir stebėti visus šiuos nuostabius reiškinius. Visiems jie palieka neišdildomą įspūdį.“
Rytis papildo, kad Madeira – magiška vieta ir dėl to, kad joje gali vaikščioti per debesis ar pakilti virš jų ir pamatyti kitų fenomenų: „Kai lyja, debesuota ir apsiniaukę, galima nuo to pabėgti į rojų ir viską stebėti iš viršaus. Tereikia užvažiuoti aukštyn į kalną, pakilti virš debesų, kur pasitinka saulė ir giedras dangus. Žiūri iš ten į apačią, matai tuos lietaus debesis, tamsą, o pats pasidaręs pikniką deginiesi saulėje. Tai absoliučiai neįtikėtina, teko patirti ne vieną kartą.“
Kviečia lietuvius į retritus ir kuria savo serialą
„Kai atskridome į Madeirą, pusantro mėnesio keliavome po salą, gyvenome skirtingose vietose nuo prabangių viešbučių iki visiškai mažo kambario, kurį nuomojomės iš vietinių. Rinkomės kuo įvairesnius variantus, kuo skirtingesnes patirtis, kad pajaustume Madeirą kuo giliau. Po tokio salos tyrinėjimo supratome, kad norėtume sėsliau gyventi, nes išties buvo labai daug įspūdžių, jausmų, atrodė, kad širdys prisipildė ir daugiau nebetelpa, kad dar truputis ir jau sprogsime nuo visko: nuo supančio salos grožio, gamtos, gerumo, nuo visko. Tuomet buvo labai aišku, kad čia norisi apsigyventi ilgiau, pasikviesti draugų, bičiulių ir parodyti šį dievišką grožį“, – prisimena Violeta.
Rytis sako, kad dar tuomet jiedu aiškiai suprato, jog nori perduoti kitiems tą jausmą, potyrį, kokį jiedu išgyvena kasdien. Taip pamažu kilo mintis padaryti retritą, pakviesti žmones iš Lietuvos atvykti čia. Retritus pora darydavo ir Lietuvoje.
„Su Ryčiu daug filmavome Madeiros gamtos, savo kasdienybės ir vieną dieną pamatėme, kad jau nebetelpa abiejų telefonuose tie mūsų filmukai. Buvo gaila ištrinti, nes kūrėme nuoširdžiai, mums buvo smagu, juokinga, gera tai daryti. Tada sugalvojome, kad reikia iš viso to padaryti vieną filmuką, jog liktų prisiminimas. Padarėme, įdėjome į „Facebooką“. Pamatėme, kaip žmonės pradėjo juo džiaugtis, gausiai komentuoti, pastebėjome, kad kitiems taip pat sukelia gerų emocijų. Susidomėjimo buvo tikrai daug, nors mes tai darėme visų pirma dėl savęs. Tada sukūrėme antrą filmuką. Tuomet kilo mintis padaryti mūsų serialą. Sukūrėme „Facebooko“ puslapį „Ryčio ir Violetos serialas“ (Ryčio ir Violetos serialas | Facebook). Mus pradėjo sekti vis daugiau žmonių, ir patiems kilo dar didesnis noras visiems parodyti Madeirą“, – serialo gimimo pradžią prisimena Violeta.
Moteris pasakoja, kad nežinodami, ar pavyks, ar žmonės atskris, ar jiems bus įdomu, pora paskelbė dvi pirmąsias retrito datas, ir per savaitę vietų visiškai neliko. „Mes tikrai buvome nustebę, nesitikėjome, tad buvo daug džiaugsmo. Ėjome va bank ir mums pavyko. O juk net neturėjome vietos, kur tai darysime, tik norėjome pažiūrėti, ar žmonėms būtų įdomus mūsų gyvenimo būdas. Norėjome, kad žmonės su mumis tiesiog pagyventų savaitę – pajustų mūsų vibracijas, mūsų energiją. Norėjome ne mes prisitaikyti prie atvykusių, o kad jie pamatytų, kaip mes gyvename, kad nežinotų, ką veiks rytoj, kur eis, ką valgys, kaip diena prasidės, kaip pasibaigs, kelintą miegoti nueis, kelintą bus pažadinti. Mes nieko nepasakojome, nes patys spontaniškai nemažai dalykų darėme“, – sako Violeta.
„Sudėjome viską, ką darėme geriausiai iki tol, – tai jausmų sesijos, dvasiniai dalykai, viskas, kas susiję su kūnu, detoksikacija, dar pridėjome Madeiros žygius, kalnus, gėles, vaisius. Sujungėme, sumaišėme ir išėjo toks Ryčio bei Violetos retritas“, – šypsosi vyras.
Nejaučia konkurencijos kaip Lietuvoje
„Su portugalais daug nebendraujame, nesiekiame perimti jų tradicijų, neturime poreikio tyrinėti jų buities ar gyvenimo būdo. Yra žmonių, kurie atvyksta į kitą šalį ir nori susibičiuliauti su vietiniais, domisi, kuo jie gyvena, nori kuo daugiau pažinti kultūrą, mes, priešingai, – esame pasinėrę į save, savo buitį, atiduodame save lietuviams, atvykusiems į mūsų retritus. Keliaudami pastebime, kad salos gyventojai labai draugiški, mieli, šilti žmonės. Kai einame levadomis ar takais kalnuose ir sutinkame vietinių, jie visada pamojuos, sustos, padės, parodys, kur eiti, ką nors pasakys, nors mes nieko nesuprantame. Netyčia esame užklydę pas kelis portugalus į svečius, – jie visiškai paprasti žmonės, paprasta jų buitis, važinėja irgi paprastais automobiliais. Aišku, visokių sluoksnių yra, bet dauguma čia važinėja tokiomis mašinomis, kad Lietuvoje iš gėdos nebūtų kur akių dėti. Važiuoja kokių 40-ies metų senumo automobilis – klausimas, kaip jis dar gali važiuoti, bet va, važiuoja kažkaip ir niekas nesuka sau galvos, kas kaip atrodo. Sėdi laimingi, atrodo, lyg mersedese būtų“, – juokiasi Violeta.
Lietuvė sako, kad saloje nesijaučia konkurencijos taip, kaip Lietuvoje, kur visi nori atrodyti geriau, turėti daugiau ar labiau išsiskirti: „Madeiroje niekada taip nesijaučiau, nereikia čia su niekuo konkuruoti, visi gyvena savo gyvenimus, niekas čia už nieką pranašesnis nenori būti, ir tai tikrai imponuoja atvykus iš Lietuvos, kur šitai labai stipriai išreikšta.“
Rytis pritaria Violetai ir sako, kad čia jaučiasi lygybė, nėra didelio ego, koks juntamas Lietuvoje: „Čia gali laisviau jaustis visomis prasmėmis, gyventi, kaip nori, važinėti, su kuo nori, ar vaikščioti bet kaip apsirengęs. Čia norisi gyventi paprastai, ir niekas į tave nežiūrės, niekam neįdomu, kaip atrodai, čia visai kitokios vertybės, tikrai ne išvaizda ar pinigai svarbiausia.“
„Gali nueiti į kavinę, užsisakyti tik sulčių ir padavėjai tave aptarnaus taip pat, lyg būtum steikų ar viso baro gėrimus užsakęs. Jie visada prie tavęs prieis švelniai, gražiai, draugiškai, su šypsena, su gerumu. Gali valandą nieko neišsirinkti, jie vistiek bus malonūs. Gali net savo papildomo maisto į kavines atsinešti, jie išliks tokie patys ir kreivai nežiūrės. Tad čia tikrai labai ryškus skirtumas kalbant apie aptarnavimą Lietuvoje“, – pastebi Violeta.
Pagyvenę žmonės čia jaučiasi reikalingi
„Kadangi Madeiroje labai daug žygių takų ir levadų, salos atmosfera itin sportinė. Čia visi keliauja, žygiuoja, bėgioja, laipioja. Eina ir aštuoniasdešimtmečiai, kuriems jau, atrodo, reiktų ramiau gyventi, bet kur tau: lazdas – į rankas, kuprines – ant pečių, kepures – ant galvų ir žygiuoja išsišiepę po kalnus. Matyti, kad tai ne pirmi jų žygiai, žmonės daug keliauja, sportuoja, tai labai džiugina.
Šiandien patys ėjome daugiau nei 30 km levadomis ir kalbėjomės, kad Lietuvoje žmonės, sulaukę pensijos, neretai patys save nurašo anksčiau laiko: sėdi liūdni prie televizorių ar dairosi pro virtuvės langus, geria vaistus saujom, daugiausia į parką išeina pasivaikščioti. Čia taip nėra. Būna, žiūri į žmogų iš nugaros, atrodo, paauglė žygiuoja, ir tik atsisukęs pamatai, kad ji jau seniai pensijoje. Vyresnio amžiaus žmonės sportuojantys, linksmi, draugiški, džiaugiasi gyvenimu, bendraujantys, eina į kavines, miesto šventes, visur jų sutiksi. Nėra jie nurašyti, atskirti ir nereikalingi taip, kaip Lietuvoje. Senjorai čia puikiai integravęsi, veiklos turi tikrai daug, kartais ir jaunimą perspjauna savo iniciatyvomis“, – vyresnės kartos gyvenimu žavisi Violeta.
Susiruošusiems į Madeirą – neikite populiariausiais takais
„Mes Madeirą vadiname kita dimensija, kur galioja visiškai kitos taisyklės, kur viskas veikia kitaip nei Lietuvoje. Kai atvyksta mūsų tautiečių, čia netinka jų dėsniai: čia kūnai žymiai greičiau atsigauna, mažiau pavargsta, viskas kitaip funkcionuoja. Čia realiai kaip kokia kita planeta. Niekur nepatyriau nieko panašaus, nors ir Balyje tiek laiko gyvenau. Paminiu Balį, nes kiti bando šias salas lyginti, bet jos nesulyginamos, čia visai kitokia energija, visai kitokia jėga. Madeira – energiškai ž labai stipri vieta, kartu labai gera, liečia širdį ir atveria visą kūną gyvybei“, – sako Rytis.
Paklausus, ką patartų tautiečiams, susiruošusiems į Madeirą, Rytis siūlo neimti daug daiktų, vieno lagamino tikrai per akis: „Atvykę žmonės pamato, kad čia nereikia tiek daiktų, kiek jie atsivežė, arba reikia visai kitokių. Tad neverta apsikrauti, ką dažnas mėgsta daryti. Jeigu ko ir pritrūksite, yra didelių prekybos centrų – nueisite ir nusipirksite. Mes atskridome su rankiniu 10 kg bagažu, visko užteko, dar ir išmesti norėjosi, ko nereikia. Atsivežiau džinsų, diržų, tai nieko panašaus čia nereikia. Šortai, treningai, lengvi drabužiai, geri batai – tai viskas.“
„O aš beveik viską, ką atsivežiau iš Lietuvos, išmečiau, nes tie daiktai neatitiko salos atmosferos, vadinamojo vaibo, visai kitko norėjosi“, – prideda Violeta.
Ji pataria iš anksto nesuplanuoti savo kelionės, o tik atvykus į salą paklausinėti aplinkinių, pasitarti su vietiniais ir tada susidėlioti tikslius maršrutus.
„Neikite populiariausiais takais, geriau klausykite savo širdies, atraskite savuosius, nes pagrindinėse levadose, takuose būna daug žmonių ir kai kada net reikia stovėti eilėje, kad praleistum kitus. Tad norint geriau pažinti Madeirą geriau nukrypti nuo lankytinų, plačiai aprašytų vietų. Madeira – gerokai daugiau nei lankstinukas. Mes patys esame ėję tais populiariais takais, tai, patikėkite, tikrai yra gerokai gražesnių!
Jeigu kas atvyksite ar planuojate atvykti, mes tikrai esame atviri duoti patarimų, susitikti, pasidalinti patirtimi, informacija, parodyti vietų, kurios išties įspūdingos, kur susipina ir azartas, ir baimė, ir grožis, ir nuostaba, ir gamtos didybė, ir džiaugsmas, ir daug kitų dalykų, dėl kurių čia gera gyventi. Mes nesame gidai, tai darome iš noro dalintis ir gerumo; visi atvykę turi labai mažai informacijos ir, kai nusisamdo gidus, jie vedžioja pagrindinėm levadom, – tai labai maža dalis Madeiros. O mes juk esame tikrai daug atradę, einame į tokias vietas, kurių nėra pažymėta jokiuose žemėlapiuose. Taigi esminis patarimas – jei matote, kad visi eina į vieną pusę, eikite į priešingą“, – juokiasi Violeta ir Rytis.
Valgo tik vaisius ir šiek tiek daržovių
„Mus vietiniai gerai pažįsta, ypač vaisių ir daržovių parduotuvėse, – juokiasi Rytis. – Jie turbūt galvoja, kad mes kokį restoraną turime, nes perkame jų tikrai labai daug.“
„Mūsų pagrindinė mityba yra vaisiai, mes jų išties daug valgome, ir tik dalį daržovių – pomidorų, agurkų, dar mėgstame avokadus. Jeigu norime ko nors šilto, jaukaus ar užeiname į kokią smagią kavinę ir jaučiame, kad norime pagerbti šeimininkus arba patys paragauti, patirti Madeiros patiekalų skonį, tai užsisakome patiekalą, tai būna arba sriuba, arba jų tradicinė kepta apvali duona, sutepta česnakiniu sviestu ir dar kartą paskrudinta. Ji būna traški, karšta, tikrai labai skanu. Būna, užeiname į kavinę, užsisakome šios duonos ir paklausiame, ar galime valgyti savo maistą. Atsakymas visada būna „taip“, tuomet išsitraukiame pomidorus, avokadus, pasidarome savo sumuštinį. Dar užsisakome šviežiai spaustų apelsinų sulčių, dažniausiai po dvigubą porciją. Sultys tikrai dieviškos ir visur jų galima gauti, bet štai salotos nelabai skanios, tad tenka suktis“, – juokiasi Violeta.
Violeta su Ryčiu neseniai organizavo iššūkį „Facebooko“ tinkle – „10 dienų su vaisiais“.
„Per savaitę laiko pavyko sukviesti daugiau nei 600 žmonių. Tai mums labai neįtikėtina, visi kelia nuotraukas, vieni kitus palaiko, jaučiama šiluma. Žmonės dalinasi, kad niekada nėra buvę tokioj grupėje nei gyvai, nei internetu, nėra patyrę, kad būtų tiek daug gerų žmonių, kurie jaučiasi kaip šeima. Niekas čia nieko nesmerkia, jei nuklydai ir kokios kavos išgėrei per tas dešimt dienų, kaip tik paskatina sugrįžti prie vaisių ir mesti sau iššūkį dar kartą“, – džiaugiasi Violeta.
„Viena iš mūsų veiklos formų yra propaguoti vaisių mitybą, žaliąją mitybą ir dalintis tuo su kitais žmonėmis. Mus ji labai gerai veikia, esame tikrai stiprūs, turime daug ištvermės, nesergame jokiomis ligomis. Kai matome, kai žmonės serga ar neturi jėgų, norisi parodyti alternatyvą. Mes esame pavyzdys, kad ir kiti gali taip gerai jaustis bei kokybiškai gyventi“, – sako Rytis.
Violeta pastebi, kad svarbu ne tik valgyti vaisius, bet ir būti savo kūno atradėjais, tyrėjais: „Mes kaip tik skatiname, kad žmonės pabandytų paragauti ir kitokio maisto, jog suprastų, koks skirtumas. Žmonės pasakoja, kaip jie pasikeitė, valgydami vaisius, net kaip šeimoje bendravimas pakito į gerąją pusę, įsitraukia ir vaikai, ir vyrai, sumažėja pykčio, nuovargio, kitiems fiziniai pojūčiai susitvarkė, jei skaudėdavo ką nors. Menstruacijos skausmingos ar irzlumas vakarais, negalėjimas užmigti – viskas susitvarkė per tas dešimt dienų. Ir man pačiai, ir Ryčiui tai toks džiaugsmas, mes juk žinome, kaip yra, bet kai ir kiti žmonės tai patvirtina, atsiranda didesnis noras dalintis ir propaguoti žaliąją mitybą.“
Violeta juokiasi vis dėlto atradusi bendrumą su portugalais per kadaise jos buvusį mėgstamą maistą: „Pastebėjau, kad portugalai labai daug valgo bandelių ir sumuštinių. Aš irgi, iki perėjau vien prie vaisių ir daržovių mitybos, labai mėgau sumuštinius su kava, tai buvo pats skaniausias maistas. Čia jie irgi taip valgo, ir nors aš nebesimaitinu taip, bet jaučiu pačią tikriausią bendrystę.“
Kiekviena diena – kaip naujas filmas
„Madeira mums tobula ir dėl to, kad mes labai mėgstame visokias lemputes, švieseles, čia jų labai daug. Vietiniai labai mėgsta šventes, tad nuolat švenčia. Savaitgaliais kuriame nors miestelyje visada vyksta renginys, kur suvažiuoja visa sala. Jie prikabina daug visokių lempučių, šviestuvų, ornamentų ir švenčia. Mums tai be galo gražu. Aš neįsivaizduoju, kiek jie toms lemputėms išleidžia per Kalėdas, nes viską, ką turi, įjungia, šviečia visa sala, miestai paskendę spindinčiose spalvose. Kuomet vaikštai su šortais ir matai visus tuos neįtikėtino grožio kalėdinius apšvietimus, tai vaizdas įspūdingas. Mums, lietuviams, gal ne tiek įprastas, bet man ir Violetai tobulas“, – sako Rytis.
Violeta šypsosi sakydama, kad jie, kaip ir portugalai, mėgsta švęsti gyvenimą: „Nėra taip, kad kas nors kasdien kartotųsi. Nėra kasdienybės sąvokos, nėra rutinos, mes neplanuojame rytojaus, kiekviena mūsų diena – skirtinga. Atsikeliame, pajuntame širdimis, kokia ji bus, ir einame to vedini. Niekada neveikiame to, ko nenorime, esame laisvi rinktis. Kiekviena diena spontaniška, visiškai kitokia. Mes galime prisiplanuoti iš vakaro, kiek visko veiksime, o atsikėlę suprasime, kad visai to nenorime. Tad nespraudžiame savęs į rėmus. Mūsų darbas yra hobis, pramoga, smagu kurti savo serialą, daryti retritus, būti su žmonėmis, dalintis patirtimis, matyti vėl įsižiebiančias jų akis, šypsenas, girdėti juoką; mes to nevadiname darbu, mums gera tai daryti. Tad švenčiame savo gyvenimą kasdien, nelaukdami geresnių laikų, orų ar aplinkybių, kad galėtume jaustis laimingi. Būname tokie čia ir dabar.“
Rytis sako, kad jiedu nieko nedaro lipdami per save: „Laikomės principo, kad gražiausi dalykai yra sukurti iš gerumo, džiaugsmo, ramybės, iš gero jausmo, o jei negatyvu, nemalonu, sunku, nieko gero nesukursi. Tai jei mes blogai jaučiamės, visada einame pasidaryti jausmų sesiją – išjausti tą emociją, kuri slegia, ir paleisti ją. Mes labai intensyviai gyvename, bet mokame ir ilsėtis, kai gulime ir nieko neveikiame, mokame integruoti tai, ką patiriame, suvokiame, kur yra pamokos, kur užduotys. Sąmoningai žiūrime į kiekvieną dieną kaip į nuotykį, filmą ir pasiimame viską iš jos, ką galime geriausio. Kiekviena diena turi savo energiją, dovaną, jos skirtingos – kas buvo vakar, negalioja šiandien. Taigi mes stengiamės kuo mažiau planuoti, tik tai, kas būtina: sesiją, retritus, susitikimus. Mūsų gyvenimas eina ne kaip diena po dienos, bet kaip akimirka po akimirkos; visada žiūrime, ką šią akimirką norisi daryti, tą ir darome – kuriame ką nors gražaus sau ar kitiems, tiesiog gyvename.“
Svajonėse – serialo žinomumas, klinika ir žaliavalgių kavinė
Paklausus, kokie judviejų planai, Rytis sako, kad labai žemiški ir paprasti – gyventi, kaip jaučia, klausantis savo širdies, o kiti kiek racionalesni: „Norėtume, kad kuo daugiau lietuvių atrastų šią salą, kad sektų mūsų nuotykius socialiniuose tinkluose, bendrautų, atvyktų mūsų aplankyti. Atgalinis ryšys mums labai svarbus.“
„Madeiroje nėra jokių sveikesnį maisto racioną teikiančių kavinių. Visur valgo jūrų gėrybes, žuvis, mėsas, karštą maistą, taigi aš turiu svajonę Madeiroje atidaryti žaliavalgišką ar veganišką kavinę, kur tiektume nuostabiausius vaisių kokteilius, galėtume ir patys valgyti, ir kitus pasikviesti. Norisi išnaudoti šią nišą, nes tikrai trūksta tokios vietos, galbūt ji čia pritrauktų ir kitokių žmonių“, – sako Violeta.
Rytis dar pamini vieną iš svarbių planų – abiem išmokti portugalų kalbą, nes planuoja įsikurti čia ilgam.
Dar viena poros svajonė – įkurti kliniką, gydyklą kur nors kalnų trobelėje, kur pavargę nuo gyvenimo rūpesčių žmonės galėtų atvykti ir pabūti vieni, su gamta, išsivalyti mintis bei kūnus.
„Norėtume sukurti erdvę, kur žmogus galėtų būti su savimi mūsų globojamas ne teoriškai, o praktiškai. Rytis padėtų rengdamas jausmų, emocijų, kūno atblokavimo sesijas. O ir patys kalnai gydo žmones. Aukštai neberūpi nei verslai, nei pinigai, nei kokios nors kitos žemiškos problemos. Nieko nelieka svarbaus, tik tai, ką jauti čia ir dabar. To tikrai reikia mums visiems – pajusti, kad gyvename.
Įkvepi gaivaus kalnų oro, pamatai gėlės žiedą, kuris tau sužiba visai kitom spalvom, primindamas gražiausias tavo gyvenimo akimirkas ar tiesiog supratimą, kad gyvenimas nuostabus. Tai labai svarbu – mokėti džiaugtis, kad gyvename tokiame gražiame pasaulyje. Madeira mums kasdien tai primena“, – sako Violeta su Ryčiu ir priduria, kad jei yra norinčių prisidėti prie jų veiklos ar mato prasmę, visada yra laukiami ir gali jiems parašyti.
O šiandien pora, kaip pati sako, eina toliau kurti grožio ir dalinimosi imperiją savo mažame namuke nuostabaus Madeiros kalno vidury.
