Vienas iš bandymų po pandemijos susigrąžinti turistus, pasak Manto, buvo ir žolės legalizavimas šalyje. „Patys tajai gali auginti „medicinos tikslais" žolę, daug kur pamatysite krautuvėles, kavines siūlančias įvairiausios produkcijos. Tai nereiškia, kad galite laisvai viešoje vietoje rūkyti marihuaną, bet realiai įsigyti ir vartoti ją galima labai nesireklamuojant", – apie naują tvarką pasakoja Mantas.
Mažoje saloje – 6 lietuviai
Pora neslepia, kad per tiek gyvenimo Tailande tikrai reikėjo laiko „prisijaukinti" ne tik kitokią kultūrą, mąstymą, bet ir patiems pažvelgti į gyvenimą šiek tiek iš kitokio taško.
Mantas su Rasa pataria, kad ir kur bekeliautumėte Tailande visad išlikite ne tik pozityvūs, bet ir budrūs, skaitykite atsiliepimus, patarimus, keliautojų blogus, tai padės išvengti nesusipratimų, kurių čia tikrai pasitaiko. Jei kažkas atrodo per gerai, per pigu, per patikima, reikėtų stabtelti ir du kartus pasitikrinus įsitikinti, ar tai tikrai taip ir yra. Kainos, pasak poros, labai nepasikeitusios, gal kelis procentus padidėjo, bet kur ten gali branginti, kai nėra turistų, nėra kas naudotųsi tomis jų paslaugomis. Daug kas užsidarė, bandoma gavinti, labai po truputį viskas juda į priekį. Bet dabar Tailande prasideda sezonas, tad nuotaikos geresnės, nes jau matosi, kad bus tikrai geriau, nei praeitais metais.
„Mūsų tokioje mažoje saloje gyvena sąlyginai nemažai lietuvių – be mūsų dar keturi vaikinai. Anksčiau pusmetį gyveno tatuiruočių meistras iš Lietuvos, tai pusę salos ištatuiravo, – juokiasi Mantas, – Vis atvažiuoja čia lietuvių, vieni per kitus sužino, su visais susitinkame, bendraujame“.
Bet tam, kad čia gyventi, pasak poros, reikia turėti kuo užsiimti arba pinigų, kad išgyventi. „Saloje nėra absoliučiai jokios veiklos ar darbų. Būna, kad samdo barai ar restoranai užsieniečius, bet dažniau ne už atlygį, bet už stogą virš galvos ir maistą, kas jaunimui visai tinka. Yra tokių, kurie ir už bokalą alaus gali dirbti, nes vakarais vistiek nėra, ką veikti, bet čia jau tokia avantiūra. Jaunimo daug atvyksta nardyti, gauna čia sertifikatus, dienomis mirksta vandeny, vakarais ateina padirbti. Užsidirbti čia neužsidirbsi, Tailandas iš esmės nėra ta vieta tam. Lietuviai, kurie gyvena dabar, dirba online arba gyvena iš santaupų“, – sako Rasa.
Pavydūs, nemėgsta konfliktų ir gali būti labai kerštingi
„Sakoma, kad Tailandas – šypsenų šalis. Vietiniai tikrai šypsosi turistams, tiksliau, jų pinigams. Turistai mylimi, kol iš jų yra naudos, bet jei jūsų statusas iš turisto pasikeičia į nuolatinio gyventojo, tai ir tajų šypsenos lydi jau nebe taip dažnai. Nepamirškite, kad tajai vengia bet kokių konfliktinių situacijų. Keliaudami ar tiesiog atostogaudami venkite bet kokioje situacijoje rodyti pyktį, šaukti, ginčytis su vietiniais – teisūs jūs niekad nebūsite, netgi, kai būsite teisūs. O rimtai supykdžius vietinį galite užsitraukti ir nemalonę. Tajai nemėgsta diskutuoti apie politiką, karalių – tai yra tabu. Už karališkos šeimos kritikavimą gresia kalėjimas“, – atkreipia dėmesį Mantas.
„Tinginiai tie tailandienčiai, bet gal taip nerašykite, nes gaudys mus po salą išgirdę, kad taip pasakėme, – juokiasi Rasa, – bet tame tiesos tikrai yra ir ne tik kalbant apie tailandiečius. Šiltuose kraštuose žmonės mažiau dirba, o dienomis išvis ne, nereikia net Tailando ar Kenijos, toje pačioje Ispanijoje yra siestos dieną per karščius, kai visi išsislapstę šaldosi ir laukia vakaro. Taip ir čia – gyvenimas prasideda vakare. Kai yra lietaus sezonas, negalime darbuotis, nes lyja, dabar kai sausas sezonas, sunku dirbti dieną, nes karšta, vakare pavėsyje apie 30 laipsnių ir tada dar pradeda pulti uodai. Žmonės prisitaiko prie tokio klimato ir natūraliai mažiau norisi jiems ką nors daryti“.
Tailandienčiai, pasak Rasos, yra ir labai pavydūs žmonės, nors, ji mananti, kad daug kur žmonės pavydūs, kokią tautą belyginsi.
„Jei sugalvosi čia ne turistauti, o gyventi ir savo verslą kurti, tai jau laikykis. Neduok Dieve sugalvosi tokį verslą, kur patys tailandiečiai gali daryti. Jiems tai reiškia, kad atimsi jų duoną, nors iki tol jiems toks verslo modelis net nerūpėjo. Prasideda pagalių kaišiojimai, kerštas, skundai. Užsienčių veikloms labiau tinka dideli miestai. Atsimenu, kaip pas mus saloje atvykę italai bandė daryti verslą, vieną dieną atsidarė, kitą – užsidarė. Vietiniai sugalvojo pretekstą, kodėl negali dirbti ir uždarė juos, atimdami nuomojamas patalpas. Tajai pavydi dar ir dėl to, kad užsienietis visada padarys geriau. Nesvarbu, ar bandelių parduotuvę ar viešbutį atidarytų, užsienietis devynis prakaitus išlies, bet padarys kokybiškai, gerai, gražiai, stengsis. Dėl to jam seksis. O tajus ką... sugalvojo kokį viešbutuką, surezgė kažkokią pašiūrę ir jau prašo triženklės sumos už vienos dienos nuomą ir nori, kad per savaitę jam verslas atsipirktų. Aišku, žmonių pas jį nėra, po 3 metų griūna ta visa pašiūrė, bet jis toliau laiko kainą, nieko nerenovuoja ir tikisi, kad jam milijonas tuoj nukris ant galvos. Toks jų požiūris, jie nesistengia taip, kaip mes“, – pastebi Rasa.
Mantas pritaria žmonai ir sako, kad pas juos saloje yra keletas pavyzdžių, kai išsilavinę tajai iš Bankoko atvyksta čia daryti verslo, daugiau nusimano ir gali kažką kokybiškesnio padaryti. Vietiniai, kurie čia gyvena, į juos žiūri su pykčiu, neva ko čia atvažiavo į mūsų salą. Jiems nepatinka, kai kažkam labiau sekasi. Manto nuomone viskas priklauso nuo žmogaus mentalo, išsilavinimo.
Padėdami pačių vietinių neprižiūrimiems šunims sulaukia ne paramos, o pykčio
„Mes ir patys pajutome pyktį į savo pusę dėl šunų, oi, kiek neapykantos susilaukėme, kad čia kažkokie užsieniečiai bando kažką daryti. Labai keista. Atrodo juk turėtų kaip tik džiaugtis vietiniai, kad rūpinasi jų šunimis, kas niekad gyvenime nebuvo daryta, nebuvo jokių sterealizacijos projektų, nieko. Bet iš kitos pusės, žiūrint pagal jų mąstymą ir kultūrą mes atvykėliai pažeminome juos, nes mes parodėme ne tik problemą, bet ir sprendžiame ją. Vietoj to, kad jie patys būtų susitvarkę tuos savo šunis, jie pyksta. Nori gera padaryti ir negali, nes sumenkinsi vietinius, suterši jų veidus. Tad viską reikia daryti atsargiai, nes tajui prarasti veidą yra didžiulis pažeminimas“, – apie salos kasdienes situacijas pasakoja Rasa.
Lietuvė pasakoja, kad vietinė salos valdžia jiems davė leidimą apsilankyti uždaroje teritorijoje esančiame savartyne, kur gyvena šunys manais į tai, kad jie neviešins to, ką pamatys, nes tai būtų juoda dėmė salai.
„Jeigu nori padėti kokiam nors šuniui, kuris turi jo neprižiūrintį šeimininką, tai negali ateiti ir šūkauti, kaip jis nesirūpina šunimi, turi per aplinkui eiti, pasakoti, kad nori, kad šuo gražesnis atrodytų, kad salos veidas nenukentėtų, kad turistai nematytų sergančio skeleto gatvėje ir tik maloniai pabendravus ir įrodžius gali duoti maisto. Negalima ir pinigų siūlyti už neprižiūrėtą ar kankinamą šunį, nes jie iš šunų pradės tuoj pat verslą daryti ir bus dar blogiau. Kiekvieną kartą lįsdamas su tajum į konfliktinę situaciją turi labai pasverti, nes gali dar blogiau padaryti, pavyzdžiui, jausdamas, kad jį smerkia, jis gali tą savo šunį į maišą įkišti ir nuskandinti kur nors. Tad turi nepulti, nekaltinti, apsimesti kvaileliu, bandyti paimti šunį ir iš esmės kaskart galvoti, ką sakai ir ką darai“, – dalinasi patirtimi Rasa.
Nesvarbu, ką kiti galvoja, šunys – jų šeima
„Kai atvykome į Tailandą ir pradėjome užsiiminėti su šuniukais, taip ir nusėdome čia. Jie – mūsų inkaras, niekur nebegalime išvykti, jų palikti. Prasidėjo viskas nuo vieno šuns, ilgą laiką mes turėjome 11 šunų ir sakėme sau, kad 14 yra tas skaičius, kurio negalime viršyti. Šiandien turime 28, esame turėję daugiau nei 30”, – šypsosi Mantas.
Rasa prisimena situaciją prieš ketverius metus, kai su 14 šunų juos iš namų išmetė tajus ir kad tuomet buvo tikrai nelengva: „Šiaip iš esmės Tailande šunys yra purvini padarai, ypač tie gatviniai. Jie čia laikomi parazitais, naudos iš jų nėra, negražūs, vagia maistą. Kai mus išmetė iš namų atsidūrėme gatvėje, galvojome, ką daryti, gal net vykti į Lietuvą, vežtis ten šunis. Kiti sakė, kad atidarytume vartus ir paleistume mes juos ir mėgautumėmės gyvenimu be papildomos naštos. Žmonės nesupranta, kad tie šunys yra mūsų šeima. Nesitikime, kad mus supras ir perdaug negalvojame, ką apie mus mąsto kiti“.
Pinigų parsiskraidinti tiek šunų į Lietuvą pora neturėjo, išsinuomoti būstą kitur irgi buvo sudėtinga, nes visi saloje juos pažįsta ir žino, kiek šunų turi. Tad paskutinis variantas liko įsigyti žemės lopinėlį ir pasistatyti savo namus. Tai jie ir padarė. Viską, ką turėjo sudėjo į naujus namus.
„Mažų šuniukų neiimame, tai yra 15 metų atsakomybės, nenorime apsiimti, nes nežinia, kiek mes patys čia būsime. Rastiems gatvėse šunims ieškome šeimininkų, tada siunčiame juos į Europą, pagrinde juos pasiima lietuviai. Jau išsiuntėme 25 šunis į geras mūsų tautiečių rankas“, – džiaugiasi Rasa.
„Sau imame šunis tik labai senus, arba labai ligotus. Tad pas mus yra luoši, akli šuniukai, kuriems reikia nuolatinės priežiūros. Yra toks Čepsiukas, kuris yra visiškai suparaližuotas, prie jo reikia visą parą budėti. Be lietuvių paramos, negalėtume nieko tiek padaryti, kiek šiandien suteikiame pagalbos tiems šunims. Kai reikia operacijos ar kitos paramos prašome geranoriškai žmonių prisidėti, ir tikrai jie padeda. Labai labai didelis ačiū tautiečiams, be jų tikrai nebūtų nieko“, – nuoširdžiai dėkoja pora.
Paklausus, kiek kainuoja išlaikyti tiek šunų, pora sako, kad tikrai nemažai, ypatingai daug kainuoja vaistai ir tyrimai, nes čia saloje veterinarijos klinikos nėra, reikia plaukti laivu ir paskui važiuoti net iki Bankoko, jei šuniui yra rimtesnė situacija.
„Mus už nugaros tikriausiai ne tik pamišėliais vadina, o gerokai baisiau. Bet ko su Mantu išmokome Tailande, tai gyventi savo gyvenimus ir mažiau kreipti dėmesio į tai, ką apie mus galvoja kiti. Taip, išgirstame visokių eptitetų į savo pusę, bet daugiau pasijuokiame, nes daug žmonių gyvena taip, ką apie juos pagalvos, pasakys. Toks gyvenimas dėl kitų nuomonės apie save mums nėra priimtinas. Dažnai mus kritikuoja sėdintys ant minkštų sofų ir patys nieko nedarantis, mes tuo tarpu tikrai stengiamės, norime, kad šunys kuo ilgiau gyventų, kad pajustų meilę, rūpestį, ko iki mūsų net nežinojo, kas tai yra“, – sako Mantas, pridėdamas, kad visi norintys gali pamatyti, kaip sekasi jų augintiniams Facebook puslapyje: https://www.facebook.com/SabaiDogKohKood
Alpstančios nuotakos, jaunikiai be kelnių ir pamesti smėlyje žiedai
Patys susituokę Kuboje Mantas ir Rasa saloje, kur gyvena, jau ne vienerius metus organizuoja vestuves, dažniausiai tai būna lietuvių jungtuvės. Iš viso pora surengė daugiau nei 60 vestuvių. Gerais laikais, kas buvo prieš pandemiją, pora suorganizuosdavo apie 20-25 vestuves per vieną sezoną, kuris trunka nuo lapkričio iki balandžio mėn.
Vestuvių organizavimo kainos prasideda nuo 1500 eurų, kurios gan stipriai priklauso nuo to, ar jaunieji pageidauja gyvų gėlių, nes jų reikia vykti į už 350 km esantį Bankoko naktinį gėlių turgų. Daugiau apie kainas ir sąlygas galite sužinote poros puslapyje: www.vestuvestailande.lt
„Yra vienas gan paklausus tarp lietuvių vestuvių paketas, tai yra jungtuvės, dalyvaujant budistų vienuoliams. Yra žmonių, kurie galvoja, kad reikia būti budistais, norint, kad juos sutuoktų budistai, bet taip nėra. Nesvarbu, kokios religijos ir tikėjimo esi. Mes pakviečiame vienuolius iš vienuolyno. Svarbiausia, kad būtų nelyginis vienuolių skaičius, tad kviečiame 3 arba 5. Tailande laimingas skaičius yra 9, tad geriausia kviesti juos devynis, bet viename vienuolyne nėra tiek daug vienuolių. Būsimi sutuoktiniai į salą dažniausiai atvyksta mažomis grupelėmis. Per pandemiją negalėjome vestuvių organizuoti, ir dabar dar gan vangiai užsakymai vyksta, bet jau turime užsakymų gruodžio, sausio, vasario mėnesiais, tad vėl gera bus tęsti savo veiklą, kurią puikiai išmanome ir kuria gera užsiimti“, – džiaugiasi vėl atsiradusiais klientais Rasa.
Paklausus, gal įvyko kokių išskirtinių tuoktuvių, Rasa juokiasi, kad kažkokių labai išskirtinių vestuvių dar nerengė, bet per tuos kelis metus buvo nemažai lepsusų: „Jaunieji įdavė savo dukrytei kriauklėje nešti žiedus link arkos, pakeliui jie nuslydo ir nukrito į smėlį. Priėjus prie jaunųjų kriauklė buvo tuščia. Žiedai buvo labai brangūs, aišku, kad akimirksiu visiems dingo nuotaika. Nutraukėme ceremoniją, puolėme ieškoti žiedų, ilgai kapstėm, bet radome ir tai buvo Manto fotoaparato dėka, nes jis atsukdamas nuotraukas pamatė, kurioje daugiau mažiau vietoje jie galėjo iškristi. Įdomu tai, kad paieškos metu net susijaudinę poilsiautojai buvo priėję ir siūlė savo žiedus, kad gelbėti situaciją, bet viskas gerai baigėsi.
Kita situacija buvo, kai jaunikis kelnes Lietuvoje pamiršo, tai važinėjome su juo po visas parduotuvėles, kad rasti jam bent kažką panašaus į kelnes, nes vyras buvo stambaus sudėjimo. O tailandienčiai juk tikrai smulkūs ir čia tokių kaip kelnių žmonės išvis nenešioja, tai šiaip ne taip radome šortus.
Dar buvo nuotaka nualpusi nuo karščio. Dar buvo situacija, kai užsienietis sugalvojo staigmeną padaryti savo moteriai ir slapta surengti vestuves. Paparašė viską suoarganizuoti jai nežinant, mes buvome kiek šoke, bet viską padarėme, sutikome leistis į tokią avantiūrą. Jis pasakė savo būsimai žmonai, kad ji pasipuoštų, nes važiuos kažkur skaniai pavalgyti ir štai ji atvažiuoja, Mantas jai įduoda puokštę, moteriai akys ant kaktos, toks ne pats geriausias jai buvo siurprizas. Mes tokių dalykų nerekomenduojame, nes gal kartais atrodo, kad pažįsti žmogų, bet moteriai vestuvės yra labai svarbus dalykas, ji tikrai nori pasiruošti ir tokia staigmena ne visada pasiteisina ir geriau vyrai, nedarykite tokių dalykų“.
Neskubėkite susiplanuoti kelionų sekundėmis
Paklausus, ką patartų keliaujantiems į Tailnadą, Mantas atsako, kad visų pirma nevykti į Tailandą trumpiau nei 2 savaitėms. Ši šalis milžiniška – pamatyti, apkeliauti, patirti čia reikia ne savaičių, o mėnesių. Atstumai dideli, karštis, nuovargis, o prie baseino juk ir Turkijoje galite pagulėti. Iš vienos Tailando vietos į kitą nusigauti užtruksite apie 1 dieną. Pavyzdžiui, iš Bankoko iki jų Koh Kood salos atvykti 400 km autobusu ir tuomet plaukti laivu trunka 6-8 valandas. Po tokios kelionės Mantas sako, ir pats būna nusikalęs be proto, ką jau kalbėti apie nepratusius taip keliauti. Netgi vietiniai skrydžiai atmis jums po beveik visą dieną brangių atostogų laiko. Tad, jei suplanavote per 2 savaites aplankyti 4-5 skirtingas Tailando vietas, tai galite iš atostogų išbraukti 4-5 dienas, kurias praleisite vykdami iš taško A į tašką B.
Dar vienas svarbus Manto patarimas – neprisiplanuoti perdaug: „Neužsisakinėkite visam atostogų laikotarpiui apgyvendinimo, vietinių skrydžių. Dažnai nutinka, kad keliaudami pirmą kartą į Tailandą žmonės nori pamatyti kuo daugiau, tas yra suprantama. Bet kai būna dviejų savaičių trukmės atostogos suplanuojamos kone minutės tikslumu: tą dieną ten būti, ten nuvykti, tą pamatyti, kitą dieną vykti ten, apžiūrėti tą ir aną. Tai čia pamirškite. Į tokias keliones vykite su agentūromis, bet apie poilsį pamirškite. Galėsite užsidėti „varneles", kad pamatėt ir pabuvojot „visur" Tailande ir tik tiek.
Asmeniškai sutinku nemažai lietuvių, kurie keikiasi, kad iš anksto prisisakė visam atostogų periodui viešbučių įvairiose salose, susipirko vietinius skrydžius ir nori nenori turi vykdyti savo kruopščiai susidėliotą kelionės planą... o taip norėtųsi pabūti ilgiau vienoje vietoje. Viešbutį užsirezervuoti užtruksite kelias minutes, tikrai nereikia to daryti prieš kelis mėnesius. Aš išvykęs su reikalalais į Bankoką ar Patają kartais gatvėje stovėdamas užsisakau nakvynę, tiesiog pasižiūriu pagal lokaciją, kas arčiau, kokia kaina priimtina ir nusiperku", – pataria Mantas.
Lietuvis pastebi, kad kaip ir viešbučius, taip ir skrydžius pačiame Tailande iš taško A į tašką B, žmonės mėgsta užsisakyti iš anksto: „To daryti tikrai neverta. Jeigu norėsite pasilikti vienoje vietoje ilgiau, tai būsite pririšti prie savo išankstinių rezervacijų ir negalėsite keisti planų. Vietinius skrydžius užsisakyti trunka tiek pat, kiek ir viešbutį – 5 minutes. Į/iš tokias kryptis kaip Bankokas, Chiang Mai, Puketas skrydžių būna visą dieną kas kelias valandas. Aš kai net nebegalėdavau užsisakyti internetu likus 2-3val iki skrydžio vykdavau tiesiai į orouostą ir ten avialinijų ofisuose įsigydavau bilietą“.
Jeigu nenorite aštriai sakykite ne „no spicy“, o „no chilli“
„Tailande maistas skanus, šviežias ir lai negądina jūsų nuotaikos gatvėse lakstantys tarakonai ar žiurkės. Jos laksto tiek pašiūrėje įsikūrusioje užkandinėse, tiek prabangaus viešbučio virtuvėje. Klaidą daro žmonės, atvykę atostogų ir bijodami išlįsti į gatvę visas tas dienas, valgo viešbutyje ir poto skundžiasi, kad oi kaip Tailande brangu valgyti, o ir maistas viešbutyje ne visad bus skanus. Tajų virtuvė yra nuostabi, bet tai nereiškia, kad visur moka ir sugeba skaniai pagaminti. Koh Koodo saloje iš šimto vietų aš valgau tik kokioje 12, nes tai patikrinta laiko ir maistas vertas kiekvieno cento. Nereikia bijoti gatvės maisto, skurdžiai atrodančių valgyklėlių su užrašais „restaurant". Tailande netgi sulankstomas stalas su taburete po palme bus užvadintas „restaurant". Jeigu matote, jog ten valgo vietiniai, reiškia skanu, vietiniai blogo maisto nevalgo“, – sako Mantas.
Lietuvis atkreipia dėmesį, kad tajų maistas aštrus ir jei savo virtuvėje naudojate tik juoduosius maltus pipirus ar Tabasco padažą tai nereiškia, kad jūs mėgstate aštriai. „Aš valgau „jau aštriai" po tiek metų Tailande. Papajų salotas (Som Tam) užsisakau net su pusę čiliuko... kai tuo tarpu tajai užsisako su 5-7 čili pipiriukais. Sakydami restorane „not spicy" jūs nieko nelaimėsite. Bus aštru tiek pat, kiek ir spicy. Tada jau geriau sakyti tiesiog „no chilli" ir tikėtis, kad jų anglų kalbos lygis pakankamai pažengęs, kad suprastų jūsų pageidavimą“, – šypsosi Mantas.
Lietuvis sako, kad dažniausiai Tailande jus pasitiks sriubos, ryžiai, makaronų patiekalai, gaminami pasirinktinai su kuo norite: vištiena, kiauliena ar jūros gėrybėmis.
„Tikrieji veganai, vegetarai atkreipkite dėmesį ar jums gaminamo daržovių, ryžių, makaronų patiekalo nepagardina kiaulienos ar vištienos sultiniu. Tokį sultinį kiekvienas „restoranas" turi išsiviręs po pilną kibirą kasdien ir naudoja jį kone kiekviename patiekale, padažų gaminime, sriubose“, – sako Mantas.
Lietuvis sako, kad paprastose gatvės kavinukėse maisto kainos svyruoja 1,5-5 eurų už patiekalą. Atvykusiems jis rekomenduoja paragauti Tom Yum sriubą (aštri, galima prašyti „no chilli"), green curry sriubą (aštri), Fried rice (neaštru), Som Tam papajų salotų (aštrios, galima prašyti „no chilli"). Šios salotos daromos iš žalių tarkuotų papajų, valgoma kartu su sticky rice+ BBQ vištiena, ungurys. Gaunasi kaip 3 patiekalai. Patiekalas Pad Thai (neaštru), chicken cashewnuts (neaštru), yellow curry (neaštru), basil pork (aštru), sweet and sour chicken/pork (neaštru), garlic squid (neaštru), tempura shrimps (neaštru), noodles sriubos įvairios (neaštru), Hainanese chicken rice (neaštru), gatvėje kepami įvairūs BBQ iešmeliai, rutuliukai, dešrytės (iš kiaulienos su ryžiais gali būti tiek neaštru, tiek aštru). Tokį kaip mango sticky rice desertą Mantas siūlo paragauti privalomai, kaip ir jūros gėrybes su tamarindų padažu („sauce makam").
„Paragaukite bent kartą gyvenime legendomis apipinto vaisių karaliaus duriano. 99 proc., kad jis jums nepatiks, bet galėsite su kitais turistais diskutuoti, koks klaikus tas vaisius. Ir šiaip rekomenduoju nebijoti gatvės maisto, o jei susuks vidurius tai ne dėl apsinuodijimo, o todėl, kad jūsų skrandžiai nepratę prie tokių skonių, arba per dieną prisikimšote visų įmanomų patiekalų. Vaistinėse pilna įvairių vaistų, jei reiktų „užrišti" antrą galą. Ant kiekvieno kampo rasite 7/11 („Seven Eleven") parduotuves. Jos dirba visą parą ir yra tikras išsigelbėjimas, kai norisi kažkokio bent kiek vakarietiško karšto sumuštinio, o „McDonalds“ nesimato horizonte. Parduotuvėje esančiame šaldytuve pasirenkate, kas atrodo skanu ir paprašote vietoje pašildyti ar iškepti“, – pataria čia gyvenantis Mantas.
Ko Tailande lietuvis nerekomenduoja, tai įvairių kokteilių iš braškių, mėlynių, nes tai bus šaldytos importinės uogos, kurių Tailande nėra. Tad patarimas gerti kokteilius iš to, kas auga čia: mangai, ananasai, papajos, bananai, pasifloros, kokosai, arbūzai.
Taip vadinamose „prieglaudose“ toliau žiauriai išnaudojami laukiniai gyvūnai
„Aš noriu tikėti, kad žmonės jau pakankamai subrendo ir atėjo į protą nebejoti ant dramblių, neiti į krokodilų, gyvačių fermas, nesilankyti vandens, zoo parkuose, nesifotografuoti gatvėje už pinigus su visokiomis papūgomis ar gyvatėmis. Tai yra žemos moralės ir neatsakingų žmonių užgaidos. Jeigu jums Tailandas asocijuojasi tik su tokiomis pramogomis, tada labai liūdna. Čia vis dar išnaudojami, kankinimai gyvūnai. Dramblių „prieglaudose" jums pudrins smegenis, kad šie drambliai prižiūrimi, kad ant jų nieks nejoja, bet kartu juos tampo priverstinai maudytis kelis kart per dieną kaip atrakciją turistams“, – piktinasi neatsakingumu Mantas.
Laimingas dramblys, pasak lietuvio, yra tik tas, kuris gyvena laisvai, be jokių grandinių, jokių pasirodymų turistams. Daugelis vadinamų gyvūnų „saugotojų" atsisakė jojimo drambliais, nes turistai nebeina į tokias atrakcijas... bet, jie ir toliau linksmina turistus varinėdami dramblius priverstinoms maudynėms, kad tik patenkinti norą prisiliesti prie egzotinio gyvūno. Drambliai paverčiami žmonių vergais. Tas pats su visais kitais gyvūnais: migdomųjų medžiagų prišertais tigrais, kad tik turistas galėtų pasidaryti nuotrauką. Jei Tailandas jums egzotiškas būtent dėl tokių pramogų, tai nereikia tiek toli skristi, nueikite Kaune į zooparką ir ten fotogafuokitės su nusilpusiais, neadekvačiais liūtais ir tigrais“, – atvirai sako Mantas.
Būkite labai atsargūs kelyje, mirtys čia labai dažnos
„Tailandas užima pirmą vietą pasaulyje pagal mirčių keliuose atvejus. Tai daug ką pasako. Vairuotojai važiuoja ne kaip taisyklės sako, o kaip nori ir kaip jiems geriau. Išsinuomavęs motorolerį turi ne tik pats būti atsargus, bet ir stebėti, kad koks beprotis neįvažiuotų į tave. Jūsų kelionės draudimas nepadengs medicinos išlaidų, jeigu pats vairuodamas pakliūsite į autoavariją“, – sako Mantas.
Ilgiau gyvenant Tailande lietuvis rekomenduoja išsilaikyti tajiškas teises: „Tokiuose turistiniuose miestuose kaip Phuketas, Pataja, Chiang Mai bei populiariose salose policija nuoširdžiai uždarbiauja iš be teisių važinėjančių turistų. Kiekvieną kartą sustabdžius ir neturint tajiškų ar tarptautinių teisių policijai į kišenę įdėsite 15 eurų. Mažose salose, kaip pas mus, Koh Koode policija nedaro jokių reidų ir negaudo nei turistų, nei vietinių. Tikiu, kad ir kitose mažai turistinėse vietose tas pats. Bet kas liečia patį saugumą, tai man Bankoke 3 valandą nakties išeiti į gatvę yra daug saugiau, nei gimtojoje Klaipėdoje“.
Paklausus, kokie jųdviejų planai ir norai, pora sako, labai norintys atvykti bent savaitei į Lietuvą, bet stipriai pabrangus bilietams kainos tapo neįkandamos, tad palauks geresnių laikų. O jei kas nors vyks į jų salą, prašo nepamiršti juodos lietuviškos duonos, baltų krienų ir rūkytų lašinukų, nes čia yra tokių, kurie šio gėrio labai išsiilgo!
