Egle, kodėl būtent Balis? Kokia atvykimo į jį istorija?
2011 m. tamsiausiu metų laiku draugė supažindino su Darmasiswa programa, kurios dėka galima metams išvažiuoti į Indoneziją kultūrinėms studijoms. Tuo metu drastiškai norėjau keisti gyvenimą ir troškau pokyčių asmeniniame gyvenime, todėl tai pasirodė kaip puiki galimybė. Laimėjusi vietą Balio ISI Denpasar menų universitete ir stipendiją 2012 m. išskridau į Indoneziją. Metus laiko studijavau batiką, kultūrą ir kalbą, gyvenau Denpasar mieste. Tuo metu gyvenau tik su vietiniais, lietuvių beveik nebuvo.
Kur sutikote savo būsimą vyrą? Ar planuose buvo užsienietis vyras, ar lietuvis? Pagalvodavote apie tai?
Aš savo gyvenimą planuoju minimaliai, man jį tiesiog patinka gyventi, jis pateikia nuostabių siurprizų, man nieko nieko nėra įdomiau už savo pačios gyvenimą, mėgaujuosi būdama pagrindinė herojė jame. Kiekvienas juk turime po vieną tokį, kiti tik pamiršta kaip tai smagu. O savo būsimą vyrą, vardu I Made Sutama (draugai vadina Oka), sutikau ISI Denpasar universitete. Jis studijavo skulptūrą, o aš daug laiko praleisdavau batikos studijoje. Mūsų studijos buvo šalia viena kitos, dažnai susitikdavome. Jis buvo vienas iš nedaugelio vietinių studentų, kuris kalbėjo angliškai ir žinojo begales istorijų, nes buvo iš šventikų šeimos. Niekada neplanavau ištekėti ar turėti vaikų, bet visada traukdavo protingi, išskirtines asmenybes turintys vyrai.
Kiek pačiai yra artima baliečių kultūra ir ar nebijojote, kad kultūriniai skirtumai gali pakišti koją santykiuose?
Nieko aš, tuo metu kai pradėjau santykius, nebijojau. Meilė buvo apsupusi mus ir nieko mums daugiau nereikėjo. Kultūriniai skirtumai pradėjo ryškėti tik pradėjus gyventi su vyro šeima Canggu miestelyje, kai susituokėme ir tapau jų bendruomenės dalimi. Juokingiausia buvo, kai prieš vestuves vyro šeima mus pasisodino ir klausė, ar aš noriu būti baliete. Aišku atsakiau taip, nes tuo metu mano supratimu baliete būti, tai – gyventi Balio saloje. Jiems tai daug daugiau. Balio moterys turi daug daugiau pareigų nei vyrai, jos keliasi anksčiau, visi buities darbai joms tenka. Teko man surasti balansą tarp jų lūkesčių ir mano įpročių kaip gyvenau Europoje. Bet esu labai dėkinga už visas pamokas, kurias praėjome drauge. Aišku, ir įvairių juokingų nesusipratimų turėjome.
Kaip iš esmės reagavo į jūsų santykius jūsų abiejų tėvai? Pagal kurios šalies papročius kėlėte vestuves?
Vyro šeima labai teigiamai sureagavo, nes einant mano studijų metams į pabaigą sužinojau, kad laukiuosi. O anūkai jiems yra šventa – jie tiki, kad gims reinkarnavęsis jų kažkuris giminaitis. Pirmasis klausimas buvo, kada vestuves rengti, artimiausios datos paieškos ir visų ceremonijų suorganizavimas. Mano tėtis paskambino ir pasakė, kad padės kuo tik galės ir džiaugėsi už mane. Tuokėmės Balyje pagal vietines tradicijas, aš net oficialų sertifikatą turiu, kad esu hindu. Lietuvoje tik sutvarkėme dokumentus ir užregistravome santuoką.
Ar apskritai baliečiai dažnai veda užsienietes?
Tai išties labai retas atvejis. Nors Balis labai turistiškas, bet gerai šnekančių angliškai mažuma. Ne visi ir ryžtasi tuoktis ir gyventi kitoje kultūroje, kitame tikėjime. Man tai pati gražiausia religija, su visomis deivėmis ir dievybėmis. Nepaisant net, kad mano vyras yra iš šventikų šeimos ir turėtų pats tapti šventiku, aš nemačiau jokių kliūčių, man niekas neatrodė neįmanoma.
Kodėl sugrįžote į Lietuvą?
Grįžome dėl dokumentų, o pasilikome jau 7 metus. Galbūt grįšime su grupe žmonių, kuriems bus įdomu autentiška kultūrinė patirtis, o ne tik apvažiuoti Balio salą. Kaip jau minėjau, mūsų šeima nėra paprasta, tai šventikų šeima. Tikima, kad į mūsų mažąją mūsų mergaitę yra reinkarnavęsis tėtis. Kai grįšime į Balį, mūsų laukia didelis festivalis ir daug ceremonijų.
Kuo abu Lietuvoje užsiimate? Taip pat kaip leidžiate laisvalaikį, kokie jūsų pomėgiai?
Mano vyras yra menininkas, skulptorius ir muzikantas. Daro skulptūras, namų dekorus iš medžio, ledo, molio ir akmens. Jo darbuose, kuriuos galima pamatyti jo Instagram paskyroje @Balithuania, matosi daug Balio elementų, bet su vakarietiškomis interpretacijomis. Taip pat muzikuoja ir gamina savo muzikos instrumentus. Aš su vyru pradėjau organizuoti indonezietiškas vakarienes, tai kultūriniai renginiai vykstantys maždaug kartą į mėnesį, kur žmonės gali pasimėgauti indonezietišku maistu ir kultūrine programa.
Koks maistas vyrauja šeimoje?
Azijietiškas. Kol gyvenau Indonezijoje ilgėjausi lietuviško maisto. Bet įvyko paradoksas ir grįžus čia kiekvieną dieną valgome ryžius su retomis išimtimis. Mano vyras labai skaniai gamina, visi mūsų draugai pavydi ir nuolat prašo kažko azijietiško (šypsosi, aut. pastaba).
Kokie iššūkiai gyvenant šeimoje, auginant vaikus su kitos kultūros žmogumi? Kokie didžiausi skirtumai? Kaip juos užglaistote?
Mums neapsimoka bartis iš esmės, bei jei susikivirčijame, tai kuris jaučiasi kalčiausias, tas ir atsiprašo. Nieko mes daugiau čia neturime – tik vienas kitą. Dėl vaikų auklėjimo sutariame, mes esame tikrai liberali šeima, visi su savo keistenybėmis telpa joje. Dabar mūsų dukros 8 metų Semi (indonezietiškai reiškia pavasarį) ir 6 metų Salju (indonezietiškai reiškia sniegą) lanko lietuvišką mokyklą, darželį, tėvams iššūkiai, kaip ir kiekvienai lietuviškai šeimai.
Daugiau iššūkių buvo gyvenant su balietiška šeima, vaikas negalėjo palikti namų, paliesti žemės, kol nebus 3 balietiškos mėnesių ceremonijos, negalima buvo tam tikromis dienomis išeiti iš namų ar vykti į paplūdimį, kurios kartodavosi kas 15 dienų ir vadinosi Kajeng Kliwon. Daug dalykų esu perimusi iš vietinės Bali kultūros, kad net nepastebiu. Draugai kartais nusistebi vienu ar kitu mano įpročiu.
Kokios baliečių tradicijos, įpročiai ar papročiai mums labiausiai neįprasti?
Visos jų tradicijos bei papročiai yra kitokie, per sunku atsakyti į šį klausimą ir jau gautųsi visa knyga (juokiasi, aut. pastaba). Esmė, kad ten atsikeli ir esi kultūroje ir religijoje. Nes visa kultūrinė programa vyksta šventyklose ir turi sakralias reikšmes. Jei pamatysite vykstant pasirodymus, šokius kitoje aplinkoje, tai yra specialiai sukurtas produktas turistams.
Pakalbėkime apie patį Balį: kai atvykote pirmą kartą, koks buvo įspūdis? Kaip jis keitėsi laikui bėgant?
Nuo to laiko, kai atvykau praėjo jau 10 metų, tai viskas pasikeitė, išskyrus tradicijas ir žmonių atsidavimą savo kultūrai ir apeigoms, tai yra jų kraujyje. Padaugėjo tiek žmonių, tiek kamščių, tiek pastatų, tiek šiukšlių kiekis. Ten kur buvo mano mėgstamiausios vietos, kurios buvo tuščios ir galėjai ramiai saulėlydį pažiūrėti, dabar yra užpildytos kavinėmis ir restoranais. Balis toks mažytis ir jį visą norima užstatyti. Mūsų šeimai dėl to labai liūdna.
Balis neretai prieštaringai vertinamas: vieni sako, kad čia viskas pernelyg komercializuota, kur net už nuotrauką prie šventyklos reikia mokėti ir kad tas balietiškas gyvenimas ir rodomas tikėjimas yra daugiau reklaminis triukas turistams, kasmet pritraukiantis milijonus, kiti, kad reikia atrasti ir vaikščioti ne po nuvalkiotas turistų vietas, o mokėti atsirinkti, dar kiti salą vadina hipsterių vieta, kur lengvi narkotikai yra kasdienybė, yra, kas sostinę Ubudą vadina vienišų merginų, ieškančių vaikinų, meka ir pan. Koks Balis yra jums?
Balis visų pirma man yra antri namai, ten mūsų šeima, giminė, bendruomenė, draugai gyvena. Ir labai liūdnai ir keistai skamba, kai žmonės pabuvę 2 savaites sakosi viską žinantys ar gavę nušvitimą. Baliečiams ši sala visų pirma tai yra namai, nesvarbu, kiek turistų atvažiuoja, jie toliau gyvena savo gyvenimą, turi savo ritualus. Ten religija ir kultūra yra neatskiriami dalykai, ten atsikeli ryte ir esi tame. Suprantama kiekvienas atvykęs pajaučia tą Balio – dievų salos atmosferą, bet tai yra tik miglotas supratimas apie ką tai yra. Mes visus draugus stengdavomės nusivesti pas vietinius pavalgyti, kad jie galėtų sudalyvauti vietinėse šventėse, nusivesdavome į šventyklas ir vietas, kur turistai paprastai nepatenka, nes ten reikia žinoti, kaip apsirengti ir kaip elgtis.
Nori nenori didelis turistų kiekis sukuria terpę imti didelius pinigus už tam tikras paslaugas, įvažiavimus, aptarnavimą. Gerai, jei tie pinigai nugula vietinių baliečių kišenėse, bet labai daug verslų yra sukurta vakariečių. Ubudas visada buvo meno miestelis. O paklausa sukuria pasiūlą. Viskas prasidėjo nuo to nelemto filmo „Valgyk, melskis ir mylėk“. Taip, vienišos baltos moterys pradėjo plūsti į Ubudą ir ieškoti mokytojų, jogų praktikų ir t.t. Pavyzdžiui, mano vyras turėjo mokytoją, su kuriuo praktikas darydavo naktį kapinėse. Tai visiškai kitas reikalas, nei pateikiama turistams. Pas tikrą šamaną irgi taip lengvai nepakliūsi. Visos iškabos gatvėse skirtos tik turistams. Jogų tamprės ir tamprūs sintetiniai drabužiai sukurti vakariečių, tikra jogų apranga yra balti medvilniniai laisvi rūbai.
Kiek baliečiams svarbūs pinigai, imant plačiąja prasme? Ir kiek čia užkeltos kainos?
Pinigai jiems svarbūs, kaip ir mums. Jie taip pat norisi vaiką ir į gerą mokyklą leisti, ir naujausią motorolerį nusipirkti, bet dauguma jų moka išlaikyti balansą, niekada neapleis šeimos, namų, ceremonijų ir kultūros. Pasikeitė tik tas, kad dabar su naujais išmanaisiais telefonais jie gali transliuoti gyvai iš šventyklose vykstančių ceremonijų. Įdomu tai, kad baliečiai yra beveik nekeliaujantys, jie labai retai išvyksta net į kitą salos pusę. Dažniausia šalies ar salos palikimo priežastys yra ekonominės. Žmonės išvyksta dirbti į vakarų šalis. Kalbant apie kainas, tai, žinoma, jos užkeltos, vienos yra turistams, kitos skirtos saviems. Kadangi gyvenau su vietiniais, mane visi pažinojo, gyvenome kitais išlaidų masteliais, be to, nusiderėti buvau išmokusi geriau, nei bet kas kaimynystėje (juokiasi, aut. pastaba).
Galbūt pastebėjote verslo nišą, kuri galėtų būti paklausi Balyje?
Tai šiukšlių perdirbimo, saulės ir vėjo energijos jėgainių, kamščių keliuose, kelių ir šaligatvių balanso verslo sprendimų niša.
Kokias vietas aplankyti ir kiek laiko patartumėte užtrukti Balyje, keliaujant pirmą kartą? Kaip susidėlioti planą, kad jis būtų ne tik kokybiškas, įvairus ar įdomus, bet ir pernelyg nesukomercintas? Galbūt išduosi gerų vietų, kurios dar nežinomos masiškai?
Jei atvažiuoji 2 savaitėms ir tiesiog nori pamatyti salą, neįmanoma išvengti komercinio maršruto. Tame nematau nieko blogo, vietiniams užsidirbti irgi reikia. Mano patarimas būtų viską pirkti, nuomoti iš mažų vietinių verslų, nesirinkti didelių viešbučių, co working space, didelių restoranų. Ieškokite mažų užeigėlių, nuomokitės pas vietinius namelį, galbūt bus mažiau patogu ir prabangu, bet turėsit autentiškesnę patirtį. O jei galėsite ir pasakyti kažką vietine kalba, tai greitai bus atvertos ir širdys. Baliečiai yra labai draugiški ir paslaugūs žmonės. Pačių savo mylimiausių vietų, aišku, kad neišduosiu (juokiasi, aut. pastaba).
Ir paskutinis klausimas vyrui: kodėl būtent lietuvaitė Eglė tapo žmona? Kokios jo emocijos ir nuotaikos Lietuvoje? Kiek pūkinių striukių šiuo metu dėvi, kad būtų bent kiek šilčiau?
Žmona patraukė, nes buvo labai paslaptinga, o paslaptingumas man patinka. Aš iki dabar jos dar iki galo neperpratau. Tuo gyvenimas kartu ir žavi. Visų pirma, aišku, mes tapome draugais, kas yra tvirtų santykių pagrindas. Aišku, ji man buvo ir labai graži, išskirtinė. Kitokia nei visi kiti atvykę studentai.
Čia atvykęs niekaip negalėjau suprasti, kodėl žmonės tokie liūdni, bei stebino piktų močiučių fenomenas. Bet dabar suprantu, kad tai sovietinio mentaliteto palikimas, bet jaučiasi, kad Lietuva iš lėto liberalėja ir laisvėja. Ypač prasidėjus karui Ukrainoje, supratau kokią didelę traumą Sovietų Sąjunga paliko žmonėse. Kai pralauži ledą ir susidraugauji su lietuviais, jie atveria tau širdį ir viskuo dalinasi. Daug nuostabių lietuvių močiučių man yra davę savo megztų kojinių tik todėl, kad galvojo, kad man yra šalta! Bet šaltį aš toleruoju geriau, nei mano šeimos moterys, kadangi daug dirbu su ledu, mano kūnas lengvai adaptavosi ir jį toleruoja, užtenka termo rūbų, megztinio ir striukės.
O šaltibarščiai yra vienas mėgstamiausių mano patiekalų. Tik iki šiol nesuprantu, kaip galima gerti kefyrą, kaip gėrimą ir ką veikti su grietine (juokiasi, aut. pastaba). Cepelinū ragavau, čia toks šventinis reikalas, retai galima, bet labai sunkus maistas, daug nesuvalgysi.
Lietuva iš tiesų yra nuostabi šalis, čia patyriau, kas yra 4 metų laikai – tai ko aš savo gimtinėje neturiu. Man patinka stebėti gamtą – kaip ji keičiasi, kaip keičiasi dienos ilgumas. Aišku, saulėlydžiai vis tiek patys geriausi mano namuose Balyje.
