Už netipinio marokiečio ištekėjusi Edita: tokio gero vyro kaip mano reiktų dar labai gerai paieškoti

„Nizaras – be galo gražus beveik 2 metrų ūgio juodaplaukis, visiškai netipinis morokietis, turintis aukštąjį išsilavinimą, kilęs iš geros šeimos, visuomet žinojęs, ko nori iš gyvenimo ir to siekiantis. Visi jį pažinojo, gerbė, spėju, kad gal net ir prisibijojo. Nenuostabu, kad buvo labai populiarus tarp merginų: tokie vyrai traukia akį. Aš buvau ne išimtis, bet tapau išimtimi – jo žmona“, – juokiasi Edita Rink Jebrouni, prisiminusi draugystės pradžią su Nizaru Amerikoje prieš devynerius metus. Šiandien Edita trečius metus gyvena vyro gimtinėje Maroke su dviem judviejų vaikais – 7 mėnesių sūnumi Yuzaru, dvejų metų dukryte Almas bei septyniolikmete dukra Ema iš pirmosios santuokos – bei dalinasi savo patirtimis šioje šalyje. O ji pasirodė visai kitokia, nei moteris įsivaizdavo iš pradžių.

Į Maroką persikėlė prasidėjus pandemijai

Pora susipažino Čikagoje (JAV), kur abu gyveno. Edita į Ameriką atvyko su tėvais prieš 23 metus, tėvai ten gyvena iki šiol. Nizaras čia atvyko studijuoti. Pirmas jų susitikimas įvyko naktiniame klube – juos supažindino bendri pažįstami. Po pirmos pažinties jiedu net neapsikeitė kontaktais, viskas nutrūko, iki kol netyčia susitiko antrą kartą tame pačiame klube po 3 mėnesių, tuomet Nizaras paprašė Editos telefono numerio. Iš pradžių lietuvė ir marokietis pradėjo bendrauti kaip draugai. Kadangi Nizaras gyveno daug toliau, Edita sako, kad nė vienas nenorėjo skubėti draugauti, viskas vystėsi palengva, kol tapo pora, paskui – šeima.

Paklausus, kodėl jis savo gyvenimą nusprendė susieti su lietuvaite, Edita juokiasi: „Kai susipažinome, jis neskyrė lietuvių nuo lenkių ar rusių. Bet jam visada patiko aukštos ir lieknos blondinės. Tai – jo silpnybė, tad pirmas žingsnis nebuvo toks sunkus. Bet, iš tiesų, mes nuo pat pradžių labai gerai sutarėme, visada rasdavome bendrą kalbą, niekada dviese nebuvo nuobodu, viskas buvo ir yra lengva, paprasta.“

Pora beveik 5 metus kartu gyveno Čikagoje ir vieną dieną nusprendė, kad turi turėti planą B, – jeigu kas nutiktų Amerikoje, privalo turėti ką nors savo. Tada pirmą kartą Edita apsilankė Maroke, kartu su vyru išsirinko patinkantį miestelį, nusipirko ten žemės sklypą ir pradėjo statyti tris 3 aukštų kotedžus su mintimi parduoti arba gyventi, jeigu kada prireiks. Po beveik ketverių metų prasidėjo pandemija, Amerikoje porai gyvenimas ėmė nebepatikti, todėl nusprendė išsikraustyti į Maroką.

„Kai pirmą kartą atvykau į Maroką, man, aišku, patiko, kad čia visada šilta, ne taip, kaip Lietuvoje ar Čikagoje. Maroke labai graži architektūra, patinka, kad tai saugi šalis, paprasti, nuoširdūs žmonės. Iki kol atvykau, Maroką įsivaizdavau visai kitaip. Pakeliavusi daugiau pamačiau, kaip čia gražu, švaru, kiek turistų. Už Ameriką ši šalis tikrai ir saugesnė, ir pigesnė“, – pastebi Edita.

Vyras turi degalinių tinklą, abu vysto NT verslą

Kalbėdama apie kainas, Edita sako, kad čia, Maroke, pragyvenimas nėra brangus, – turguje daržovės, vaisiai ir kita labai pigu, daug pigiau negu Lietuvoje ir Amerikoje. Čia yra įvairių restoranų – nuo pigių iki prabangiausių, kur sumokėsi gerokai daugiau nei Amerikoje ar Europoje. Kas čia tikrai brangu, tai alkoholis – arba jis dvigubai daugiau kainuoja, arba jo išvis nėra.

Pirmą karą viešint Maroke Edita kviečia aplankyti ne tik žinomiausius miestus Marakešą, Agadyrą ar dykumas, bet ir mažesnius miestelius, kuriuose galima rasti daug įspūdingų istorinių pastatų, pilių, kalnų, nuostabiai gražių laukinių paplūdimių.

Paklausus, kaip ją priėmė Nizaro šeima, Edita sako, kad tiek vyro šeima, tiek jos pačios reagavo labai gerai. Kokių nors didelių skirtumų ji nematanti, ypatingų tradicijų bendraujant su vyro šeima laikytis nereikia. Vyro šeima, pasak Editos, didelė, dauguma šeimos narių ir giminių dirba valdiškuose darbuose advokatais, teisėjais.

„Mes abu su vyru Maroke vystome nekilnojamojo turto verslą – nuomojame butus, vyras turi degalinių tinklą, bet visada galvojame, kokia dar veikla galime užsiimti, jos niekad nebus per daug“, – sako Edita. Ji pastebi, kad Maroke yra nemažai gerą finansinę padėtį turinčių žmonių, ir ne tik marokiečių, bet ir europiečių ar iš Amerikos, kurie čia investuoja savo pinigus: perka NT, restoranus, kavines, likerines. Nemažai jų gyvena Pietų Maroke, bet, kaip pati sako, jiems labiau patinka Šiaurės Marokas: čia – švariau, jaukiau, nuoširdesni žmonės.

Vyrui patinka, kad jo žmona graži ir puošiasi

Į klausimą, kiek marokietis vyras tolerantiškas jos išvaizdai, ar leidžia vienai išeiti, kokios šeimoje taisyklės, Edita sako, kad Nizaras toleruoja daug, bet ko netoleruoja, tai nepagarbos.

„Jis ne tik leidžia dažytis ar gražiai rengtis, bet ir nori, kad visada gražiai atrodyčiau, nesvarbu, kur esu, – ar einu su juo, ar be jo. Jam patinka, kai esu graži. Tad aš galiu čia sau leisti viską: tiek gražiai rengtis, tiek dažytis ir prižiūrėti save, kaip ir bet kurioje kitoje šalyje. Aš keliauju su savo vyru, bet galiu keliauti ir be jo, mes vienas kitu pasitikime, esame geriausi draugai. Esu tikra, kad be pasitikėjimo nebus jokių gerų santykių ir bendro kokybiško gyvenimo“, – sako Edita.

Kalbėdama apie grožio salonus, Edita pastebėjo, kad Maroke profesionaliausias paslaugas teikia slavės, lietuvės: „Esu kelis kartus užsukusi į marokiečių saloną, to užteko, kad ten daugiau neičiau [juokiasi – aut. pastaba]. Grožio paslaugos čia išties gerokai pigesnės negu Amerikoje, žinoma, ne visos, be to, nelygu, kokiam mieste ir pas kokį meistrą eisi, bet pastebėjau, kad kainos po pandemijos čia kiek pakilo. Aplink mus gyvena nemažai ukrainiečių, lietuvių, amerikiečių, kartais atrodo, kad vis dar gyvenu Amerikoj [juokiasi – aut. pastaba].“

Pavydžios moterys, jų bijantys vyrai, finansinis užtikrinimas ir juodoji magija

„Marokietės moterys labai pasitikinčios savimi, labai garsios, mėgsta viską kontroliuoti: tiek vyrus, tiek visus aplink save. Ir dar jos labai pavydžios, žinoma, ne visos, yra išimčių, bet dauguma tikrai taip! Galėčiau pasakyti, kad šiuo požiūriu su lietuvaitėmis yra panašumų, nors, aišku, absoliutinti negalima. Dar Maroke labai populiari juodoji magija. Marokietės moterys tuo užsiima nuo senų laikų“, – sako Edita.

Lietuvė pastebėjo, kad Maroke moterys mėgsta puoštis, galima pamatyti daug moterų restoranuose, klubuose, grožio salonuose, kur gali ateiti tik moterys, vyrams čia būti uždrausta. Retai pamatysi, kad moterys su vyrais eitų kartu. Dažniau pramogauti einama atskirai: moterys – su moterimis, vyrai – su vyrais.

„Kiek pastebėjau, Maroke vyrai bijo savo žmonų [juokiasi – aut. pastaba]. Gal skamba juokingai, bet žmona yra šeimos galva ir viskas bus taip, kaip ji nori. Na, beveik viskas. Be to, Maroke jos yra apsaugotos teisiškai. Kai susituokia, vyro pinigai tampa jų abiejų, vyras turi mokėti už viską, žmona gali nedirbti, jeigu nenori, o jeigu nutaria dirbti ar turėti savo verslą, tai jos pinigai yra tik jos – vyras net neturi teisės klausti, kiek ji uždirba, kiek turi sąskaitoje ar kur išleidžia“, – pasakoja Edita.

Paklausus, kiek susiduria su istorijomis, kai skyrybų metu iš mamų atimami vaikai, kad moterys uždaromos namuose be teisės išeiti, Edita atsako: „Žinoma, esu girdėjusi tokių istorijų ne tik Maroke, bet ir kitose arabų šalyse, bet man pačiai neteko to matyti ar patirti. Kiek žinau, moterys Maroke turi gana daug teisių, aišku, priklauso dar nuo to, kur gyveni – mieste ar kaime, kokios šeimos tradicijos, kiek giliai žmonės tikintys, išpažįstantys religiją, kiek laikosi senųjų dogmų. Bet iš esmės valdžia labai palaiko tiek moterų, tiek vaikų teises. Būtų labai sunku čia atimti vaiką ar vaikus iš mamos, jei yra santuoka ir reikiami dokumentai, įrodantys, kad vaikai jos. Kad laikytų žmoną per prievartą namuose, irgi sunkiai tikėtina, nes žmonės čia labai mėgsta šnekėti, apkalbėti, gandai gan greitai sklinda. Tad jei būtų tokių situacijų, jas greitai išaiškintų, ir tam, kuris taip elgiasi, iškart grėstų kalėjimas.“

Vyras dievina vaikus, šeimos laisvalaikis bėga namuose ir keliaujant

„Mano vyras labai myli visus vaikus, užsiima su jais, žaidžia, eina į lauką, parkus, miestą, bet kur. Nemažai keliaujame, kartu imame ir auklę, ji visada su mumis. Tokių vyrų kaip mano tikrai reikia paieškoti – vaikai jam yra viskas. Skirtumas nuo lietuviško auklėjimo toks, kad Nizaras niekada nekelia balso ant vaikų, yra kantrus, be proto rūpestingas, moka labai gražiai su jais susišnekėti, paguosti, suprasti. Jam nėra gyvenime nieko svarbesnio už šeimą, tokie dalykai kaip rankos kėlimas prieš vaikus – ne tik tabu, bet ir protu nesuvokiama“, – sako Edita.

Paklausus, kaip leidžia laisvą laiką, Edita sako, kad dažniausiai būna namuose su vaikais arba keliauja su vyru po apylinkes, kitas šalis, štai neseniai grįžo iš Romos Italijoje.

Pora turi keturratį, tad dviese su vyru mėgsta juo važinėtis po nuostabius paplūdimius, kalnus, kur labai graži gamta ir kur su mašina neprivažiuosi.

Namuose – tik lietuviškas maistas, šnekama trimis kalbomis

„Namuose mes kalbame 3 kalbomis: angliškai, arabiškai ir lietuviškai. Visi 3 vaikai supranta visomis kalbomis, bet namuose pagrindinė kalba – anglų. Net ir auklė, kuri gyvena pas mus, šnekėjusi tik marokietiškai, per dvejus metus jau ir angliškai baigia išmokti. Su vyru siekiame, kad vaikai mokėtų kuo daugiau kalbų“, – sako Edita.

Šeimos namuose gaminamas tik lietuviškas maistas: „Lietuviški patiekalai pas mus – patys pagrindiniai, žinoma, skanus ir marokietiškas maistas, bet jis kartais atsibosta, be to, yra labai riebus. Visada smagu turėti pasirinkimą valgyti kuo skirtingesnį maistą, mėgstame ir paįvairinti – patinka italų, meksikiečių virtuvė.“

Edita sako, kad nors Maroke nelabai švenčiamos Kūčios ar Kalėdos, yra restoranų, kurie būna pasipuošę, o jų šeima visuomet švenčia Kalėdas, puošia eglutę, namuose ir aplink juos sužiba lemputės, šeima keičiasi dovanomis.

„Į Lietuvą per beveik 23 metus nuo to laiko, kai išvykome su tėvais, esu grįžusi tik 3 kartus. Žinoma, gražu vasarą Lietuvoje, bet kol kas dar netraukia manęs ten. Tėvai Čikagoje, juos aplankome du kartus per metus, šeima čia, Maroke, Lietuvoje nedaug kas belikę, bet tikiu, kad kada nors ir vėl aplankysime mano gimtąją šalį. O šiandien mūsų planai – nusipirkti arba pasistatyti vilą su daug žemės aplink, kad ji būtų toliau nuo didesnių miestų, bet ne per toli nuo vaikų mokyklos, tada dar, aišku, pakeliauti po pasaulį. Jis yra nuostabus ir mums dar daug kur nepažįstamas“, – šypsosi Edita.