Į Maroką persikėlė prasidėjus pandemijai
Paklausus, kodėl jis savo gyvenimą nusprendė susieti su lietuvaite, Edita juokiasi: „Kai susipažinome, jis neskyrė lietuvių nuo lenkių ar rusių. Bet jam visada patiko aukštos ir lieknos blondinės. Tai – jo silpnybė, tad pirmas žingsnis nebuvo toks sunkus. Bet, iš tiesų, mes nuo pat pradžių labai gerai sutarėme, visada rasdavome bendrą kalbą, niekada dviese nebuvo nuobodu, viskas buvo ir yra lengva, paprasta.“
„Kai pirmą kartą atvykau į Maroką, man, aišku, patiko, kad čia visada šilta, ne taip, kaip Lietuvoje ar Čikagoje. Maroke labai graži architektūra, patinka, kad tai saugi šalis, paprasti, nuoširdūs žmonės. Iki kol atvykau, Maroką įsivaizdavau visai kitaip. Pakeliavusi daugiau pamačiau, kaip čia gražu, švaru, kiek turistų. Už Ameriką ši šalis tikrai ir saugesnė, ir pigesnė“, – pastebi Edita.
Vyras turi degalinių tinklą, abu vysto NT verslą
Kalbėdama apie kainas, Edita sako, kad čia, Maroke, pragyvenimas nėra brangus, – turguje daržovės, vaisiai ir kita labai pigu, daug pigiau negu Lietuvoje ir Amerikoje. Čia yra įvairių restoranų – nuo pigių iki prabangiausių, kur sumokėsi gerokai daugiau nei Amerikoje ar Europoje. Kas čia tikrai brangu, tai alkoholis – arba jis dvigubai daugiau kainuoja, arba jo išvis nėra.
Paklausus, kaip ją priėmė Nizaro šeima, Edita sako, kad tiek vyro šeima, tiek jos pačios reagavo labai gerai. Kokių nors didelių skirtumų ji nematanti, ypatingų tradicijų bendraujant su vyro šeima laikytis nereikia. Vyro šeima, pasak Editos, didelė, dauguma šeimos narių ir giminių dirba valdiškuose darbuose advokatais, teisėjais.
„Mes abu su vyru Maroke vystome nekilnojamojo turto verslą – nuomojame butus, vyras turi degalinių tinklą, bet visada galvojame, kokia dar veikla galime užsiimti, jos niekad nebus per daug“, – sako Edita. Ji pastebi, kad Maroke yra nemažai gerą finansinę padėtį turinčių žmonių, ir ne tik marokiečių, bet ir europiečių ar iš Amerikos, kurie čia investuoja savo pinigus: perka NT, restoranus, kavines, likerines. Nemažai jų gyvena Pietų Maroke, bet, kaip pati sako, jiems labiau patinka Šiaurės Marokas: čia – švariau, jaukiau, nuoširdesni žmonės.
Vyrui patinka, kad jo žmona graži ir puošiasi
Į klausimą, kiek marokietis vyras tolerantiškas jos išvaizdai, ar leidžia vienai išeiti, kokios šeimoje taisyklės, Edita sako, kad Nizaras toleruoja daug, bet ko netoleruoja, tai nepagarbos.
Kalbėdama apie grožio salonus, Edita pastebėjo, kad Maroke profesionaliausias paslaugas teikia slavės, lietuvės: „Esu kelis kartus užsukusi į marokiečių saloną, to užteko, kad ten daugiau neičiau [juokiasi – aut. pastaba]. Grožio paslaugos čia išties gerokai pigesnės negu Amerikoje, žinoma, ne visos, be to, nelygu, kokiam mieste ir pas kokį meistrą eisi, bet pastebėjau, kad kainos po pandemijos čia kiek pakilo. Aplink mus gyvena nemažai ukrainiečių, lietuvių, amerikiečių, kartais atrodo, kad vis dar gyvenu Amerikoj [juokiasi – aut. pastaba].“
Pavydžios moterys, jų bijantys vyrai, finansinis užtikrinimas ir juodoji magija
Lietuvė pastebėjo, kad Maroke moterys mėgsta puoštis, galima pamatyti daug moterų restoranuose, klubuose, grožio salonuose, kur gali ateiti tik moterys, vyrams čia būti uždrausta. Retai pamatysi, kad moterys su vyrais eitų kartu. Dažniau pramogauti einama atskirai: moterys – su moterimis, vyrai – su vyrais.
„Kiek pastebėjau, Maroke vyrai bijo savo žmonų [juokiasi – aut. pastaba]. Gal skamba juokingai, bet žmona yra šeimos galva ir viskas bus taip, kaip ji nori. Na, beveik viskas. Be to, Maroke jos yra apsaugotos teisiškai. Kai susituokia, vyro pinigai tampa jų abiejų, vyras turi mokėti už viską, žmona gali nedirbti, jeigu nenori, o jeigu nutaria dirbti ar turėti savo verslą, tai jos pinigai yra tik jos – vyras net neturi teisės klausti, kiek ji uždirba, kiek turi sąskaitoje ar kur išleidžia“, – pasakoja Edita.
Vyras dievina vaikus, šeimos laisvalaikis bėga namuose ir keliaujant
„Mano vyras labai myli visus vaikus, užsiima su jais, žaidžia, eina į lauką, parkus, miestą, bet kur. Nemažai keliaujame, kartu imame ir auklę, ji visada su mumis. Tokių vyrų kaip mano tikrai reikia paieškoti – vaikai jam yra viskas. Skirtumas nuo lietuviško auklėjimo toks, kad Nizaras niekada nekelia balso ant vaikų, yra kantrus, be proto rūpestingas, moka labai gražiai su jais susišnekėti, paguosti, suprasti. Jam nėra gyvenime nieko svarbesnio už šeimą, tokie dalykai kaip rankos kėlimas prieš vaikus – ne tik tabu, bet ir protu nesuvokiama“, – sako Edita.
Paklausus, kaip leidžia laisvą laiką, Edita sako, kad dažniausiai būna namuose su vaikais arba keliauja su vyru po apylinkes, kitas šalis, štai neseniai grįžo iš Romos Italijoje.
Namuose – tik lietuviškas maistas, šnekama trimis kalbomis
„Namuose mes kalbame 3 kalbomis: angliškai, arabiškai ir lietuviškai. Visi 3 vaikai supranta visomis kalbomis, bet namuose pagrindinė kalba – anglų. Net ir auklė, kuri gyvena pas mus, šnekėjusi tik marokietiškai, per dvejus metus jau ir angliškai baigia išmokti. Su vyru siekiame, kad vaikai mokėtų kuo daugiau kalbų“, – sako Edita.
Edita sako, kad nors Maroke nelabai švenčiamos Kūčios ar Kalėdos, yra restoranų, kurie būna pasipuošę, o jų šeima visuomet švenčia Kalėdas, puošia eglutę, namuose ir aplink juos sužiba lemputės, šeima keičiasi dovanomis.
„Į Lietuvą per beveik 23 metus nuo to laiko, kai išvykome su tėvais, esu grįžusi tik 3 kartus. Žinoma, gražu vasarą Lietuvoje, bet kol kas dar netraukia manęs ten. Tėvai Čikagoje, juos aplankome du kartus per metus, šeima čia, Maroke, Lietuvoje nedaug kas belikę, bet tikiu, kad kada nors ir vėl aplankysime mano gimtąją šalį. O šiandien mūsų planai – nusipirkti arba pasistatyti vilą su daug žemės aplink, kad ji būtų toliau nuo didesnių miestų, bet ne per toli nuo vaikų mokyklos, tada dar, aišku, pakeliauti po pasaulį. Jis yra nuostabus ir mums dar daug kur nepažįstamas“, – šypsosi Edita.