Vešliame atogrąžų perle Indijos vandenyne, esančiame prie rytinės Afrikos pakrantės, galima mėgautis įspūdingais akinančio baltumo paplūdimiais bei rifais, safyro mėlynumo lagūnomis. Štai 2011 m. Pasaulio kelionių apdovanojimuose Mauricijuje esantis paplūdimys „Trou aux Biches“ buvo net paskelbtas geriausiu pasaulio paplūdimiu. Neišdildomą įspūdį palieka ne tik gamta ar ryškūs cukranendrių laukai, bet ir persipynusių skirtingų tautybių kultūra, vietinių sventingumas.
Tris savaites po Mauricijų keliavę ir ten Kalėdas sutikę Sigitas ir Amelija Maldakiai sako, kad čia išties galima pasijausti lyg pačiame tikriausiame rojuje. Visgi, ši šalis gali pasirodyti ne tokia jau ir įspūdinga ar net pernelyg brangoka, jeigu nepadarysite namų darbų dar prieš į ją atvykstant.
Neskubėkite pirkti ir nebijokite naujų patirčių
Ne pirmą kartą Mauricijuje viešintis Sigitas sako, kad prieš atvykstant į bet kurią šalį reiktų geriau pasidomėti, kur vyksti, nes gali tekti nusivilti net ir būnant tokiame gražiame kampelyje kaip Mauricijus. Koks gražus bebūtų atvirukuose, jis irgi ne išimtis, nes ne visur pasitinka švarūs balti paplūdimiai, o miestuose gali atbaidyti skurdas ir kvapai.
„Svarbu būti pasiruošus tam, kad turėtumėte atitinkamus lūkesčius. Labai svarbus patarimas – kiek įmanoma tik patiems planuotis ekskursijas. Daugiau keliaujantys žino, kad tikrai neverta užsisakinėti kelionių iš viešbučių ar kelionių organizatoriaus. Mes visuomet paieškome kelių variantų, užsisakome tik gavę padorias kainas. Viešbutyje galima sumokėti net ir penkis kartus brangiau, nei reali ekskursijos kaina. Tad neskubėkite ir paieškokite alternatyvių pardavėjų.
Taip pat tikrai patariame atostogų metu keisti viešbučius tam, kad pagyventumėte skirtingose salos pusėse. Prieš renkantis pasidomėkite, ar viešbučiai turi nemokamas vandens pramogas, čia jų apstu ir tai yra unikalu Mauricijuje, nes kituose pasaulio kraštuose tokios pramogos kaip vandens slidinėjimas tikrai nėra pigios. Dar svarbu neišsigąsti lauko kavinių estetikos ir nebijoti paragauti gatvės maisto, drąsiai tyrinėti gamtą ir pasiryžti naujiems potyriams, tokiems kaip pasiplaukiojimas su keliasdešimt delfinų ar žmogaus dydžio vėžliais. Tai būtų esminiai patarimai. Na, ir dar vienas patarimas – nepamiršti pasiimti dar vienos kreditinės kortelės“, – juokauja pora.
Brangiausiai kainavo skrydžiai ir viešbučiai
„Pačiame Mauricijuje neišleidome daug. Daugiausiai sumokėjome už skrydžius ir viešbučius. Skrydžiai iš Europos į Mauricijų kainuoja apie 700 eurų. Viešbučiai kainuoja mažiausiai dviem kartais brangiau nei apsistojant kur nors Pietryčių Azijoje. Mes apsistojome 4-5 žvaigždučių viešbučiuose, vidutiniškai viena naktis mums kainavo apie 200 eurų nakčiai. Jei priskaičiuosime pramogas, ekskursijas, maistą, tai čia išties viskas dvigubai brangiau“, – teigia Sigitas.
Mažiausiai dvigubai kainos sukyla šventiniu kalėdiniu laikotarpiu, o kai kur net ir keturgubai ar ne penkiagubai.
Paklausus, ar vietiniai į atvykėlius vis dar žiūri kaip į pinigų maišus, Sigitas sako, kad labai priklauso nuo vietos, kur esi: „Lyginant su Azija, kur visiems atrodo, kad jeigu turistas, tai esi turtingas, tai čia taip nėra. Žinoma, yra kas kviečia suvenyrų pažiūrėti, bet ne taip įkyriai, kaip kitose šalyse, lyginant kad su Egiptu ar ta pačia Turkija. Įdomu tai, kad nors ir nieko neperki, pardavėjai už nugaros neapkalba, pavymui nešūkauja ir nuoširdžiai laukia sugrįžtant. Nepasitaikė nei karto, kad pardavėjas neišliktų malonus, nors ir nieko neperki. Jis vis tiek šypsosi, galvoja, kad galbūt ryt nupirksi, kai bus kita nuotaika“.
Kaimai priminė Indijos lušnynus
Sigitas su Amelija po Mauricijų keliavo nuomotu automobiliu. Keliauti po salą, pasak poros, visiškai saugu.
„Apie užpuolimus ar vagystes nesame girdėję nei iš vietinių, nei iš viešbučių, kur apsistojome. Prie viešbučių paplūdimių, kurie jiems priklauso, būna apsauga, kuri užtikrina ramybę, jeigu kam nors būtų neramu. Galbūt ir yra vietų ar atokesnių kaimų, kur nepatartina vaikščioti, bet nors ir daug keliavome, tokiose vietose neatsidūrėme. Važiuojant per kaimus galima pastebėti nesutvarkytas gatves ar namus, mums tai kiek priminė Indijos lūšnynus, bet žmonės neatrodė nei ligoti, nei vagys ar norintys kaip nors pakenkti“, – patikina Sigitas.
Pasak pašnekovo, po šalį įdomu buvo keliauti ir dėl to, kad čia yra daug skirtingų religijų, kurios tarpusavyje savotiškai netgi dera: „Važiuoji, vienoje pusėje stovi krikščionių bažnyčia, kitoje – mečetė. Dar kažkiek pavažiuoji – indų šventyklos. Įspūdinga“.
Lietuvos nežinojo nei vienas sutiktas
„Kai vietiniai išgirsdavo, kad mes iš Lietuvos, dar nebuvo nei vieno, kuris žinotų, kur ši šalis. Aišku, yra apsimetančių, kad kažką girdėjo, yra kalbančių apie futbolą, kad mūsų šalys žaidė tarpusavyje, bet spėju, kad čia daugiau kalbos iš mandagumo“, – juokiasi Sigitas.
Pora sako šia tema daugiau bendravo su vienu daugiausiai ekskursijų pardavinėjančiu vietiniu, kuris veda detalius užrašus apie atvykstančius turistus, fiksuoja netgi tos šalies kalbos frazes. Bet net ir jis apie Lietuvą pas save jokių įrašų nerado. „Iš pradžių bandė mus priskirti slovėnams, bet vėliau konstatavo, kad mes tikrai iš labai retos šalies, kurių piliečių čia itin nedaug. Daugiausiai į Mauricijų atvyksta vokiečių, prancūzų, italų, britų“, – pastebi keliautojas.
Vietiniai mėgsta nakvoti palapinėse paplūdimiuose
„Žmonės čia išties šilti, maloniai priima, kur benueitume. Jų požiūris, bent kiek mes sutikome, yra europietiškas į daugelį dalykų. Labai stiprios šeimos tradicijos, vietiniai mėgsta leisti laiką paplūdimyje su artimaisiais, šeima“, – pastebi Sigitas.
Sigitas pasakoja, kad dėl pandemijos Mauricijuje uždrausta paplūdimyje daryti piknikus, apsistoti palapinėse, kas vietiniams anksčiau buvo įprasta: „Jie mėgsta likti prie jūros per naktį, dega laužus, daro barbekiu, bendrauja ir tik kitą rytą važiuoja namo. Būna po darbo atvyksta į paplūdimį, ten susitinka su draugais, susineša maistą ar perka iš paplūdimio vietinės gamybos. Dabar paplūdimyje galima tik sportuoti arba maudytis, tiesiog būti ar valgyti draudžiama. Policija budi prie šalia paplūdimių įsikūrusių kavinių ir neleidžia maisto nusinešti į paplūdimį. Iš pradžių nežinodami, kad negalima, bandėme pasakyti, kad mes tik užkąsime ir nėra ko drausti. Tai gan griežtai sakė, kad negalima, bet paskui atlyžo sakydami, kad jeigu maistą nusinešite pakankamai toli, kad nematytų, tada galima“.
Vietiniai už maistą ir paslaugas moka pigiau
„Vidutinė vietinių alga yra apie 220-240 eurų per mėnesį. Reikia nepamiršti, kad čia nekainuoja šildymas. Bet iš esmės gyvenant turistiniame kaimelyje būtų labai sunku išgyventi su tokiais pinigais. Net ir dirbantys turistiniuose miesteliuose vyksta pirkti maisto į atokesnes vietas, nes čia jiems per brangu, nors vietiniai gauna nuolaidas labai daug kam – pastebi Sigitas, – Vietinis nemoka tokios kainos, kaip užsienietis, pradedant nuo gatvės maisto, baigiant gido paslaugomis. Ekskursijų, įėjimo į turistinius objektus kainos surašytos rezidentams ir ne. Jos gali skirtis per pusę. Bet net ir su rezidento nuolaida, Mauricijus vietiniams yra brangi šalis gyventi“.
Keliaudama po salą, pora sakė nemačiusi pilių, apjuostų didžiausiomis tvoromis, kad matytųsi, kad tai yra turtingųjų rajonas: „Mūsų mauricijiečiai draugai, kurie dirba tarptautinėse kompanijose ir gyvena Mauricijuje, yra įsigiję namą, panašų į mūsų prie didžiųjų miestų įsikūrusius kotedžus. Jis yra apie 100 kv. m., su nedideliu kiemu, nuosavu baseinu. Tai galima būtų vadinti aukštesne klase, bet žmonės čia taip pat paprasti: eina į tuos pačius paplūdimius, perka tą patį gatvės maistą. Nėra tokios didelės atskirties“.
Būtinai paragaukite gatvės maisto ir paklausykite tradicinės muzikos
Mauricijaus kultūra susiformavo iš skirtingų salą palietusių kultūrų. Salos virtuvė yra kreolų, indų, kinų, prancūzų virtuvių mišinys.
„Maistas Mauricijuje išties labai skanus. Vietinė virtuvė daugiausiai primena indišką, kurioje daug kario. Jeigu turėsite galimybę, paragaukite vietinės žuvies, kuri vadinasi Kapitono žuvis. Jūros maistas čia tikrai fantastiškas, tik prieš tai reikia pasidomėti, kur einate, nes gali tekti ir nusivilti. Mums teko, kai atėjome iš pažiūros į normalų restoraną, bet kuriame virtuvė buvo siaubinga, nepaisant to, kad buvo dar ir nepigu. Negalvojome, kad galima šitaip sugadinti šviežią žuvį. Tad tikrai rekomenduojame prieš einant vakarienės pasiklausti vietinių, pasiskaityti Tripadviser ar kitose programėlėse atsiliepimus apie čia gaminamą maistą“, – pataria Sigitas.
Apie Mauricijaus gatvės maistą Sigitas su Amelija yra labai geros nuomonės: „Aišku, tuos kurie nėra buvę tokiuose kraštuose, gali suerzinti sanitarinės sąlygos, kurios tikrai neatrodo pačios geriausios. Ypatingai stebint, kaip gaminamas gatvės maistas. Nors jis neatrodo labai viliojančiai, bet yra išties labai skanus ir nebrangus. Štai į mūsų vakar vakarienę, kuri buvo išties soti, įėjo dvi stiklinės šviežiai spaustų ananasų sulčių, švieži kepti kalmarai su bulvytėmis ir keturi lietiniai su vištiena ir sūriu, kurie šiek tiek panašūs į lietuviškus, čia jie vadinasi roti. Visa tai mums abiem kainavo apie dešimt eurų“.
Be vietinio maisto, verta paklausyti ir tradicinės Mauricijaus muzikos, kuri yra afrikietiškų šaknų. Pagrindiniai naudojami instrumentai – mušamieji, aptraukti ožio oda, taip pat barškalai. Dainų žodžiai dažniausiai apibūdina vergovės kančias, rasinę nelygybę. Groja dažniausiai vyrai, tuo tarpu moterys šoka.
Pasiplaukiojimas su delfinais – įspūdingas, neverta vykti į buvusią ir dabartinę sostines
„Norint gerai ir įdomiai praleisti laiką, reiktų pasidomėti apie ekskursijas ne iš viešbučių, o iš vietinių. Kas unikalaus pačiuose Mauricijaus viešbučiuose, o ypač Flic En Flac regione, tai kad dauguma jų turi vandens sporto pramogas, kurios nemokamos čia apsistojusiems. Galima plaukioti burlentėmis, supais, vandens dviračiais, valtimis, čiuožti vandens slidėmis, nardyti. Vandens slidžių sportas yra brangus visame pasaulyje, ypatingai, jei esi pradedantysis, tai reikia nemažai pinigų išleisti, kad išmokti. Geresniuose viešbučiuose būna įskaičiuotos visos vandens pramogos, o kai kuriuose tik tos kurioms nereikia motoro. Tokios nelimituotos pramogos yra labai geras paskatinimas ne tik rinktis tokius viešbučius, bet ir atostogas praleisti aktyviai. Pirmąją savaitę neišlindome iš vandens, praktiškai užsiiminėjome tik vandens sportu“, – sako Sigitas, pastebėjęs, kad tai viena iš paslaugų, dėl kurių pasirinkimo kiekio ir kokybės viešbučiai gan stipriai konkuruoja.
Renkantis ekskursijas, pasak Sigito, svarbu rasti gerą gidą, kuris galės parodyti ne pačias populiariausias vietas, o pačias įdomiausias, žinos laikus, kada geriausia vykti, kad nesutikti kitų turistų ir panašiai.
Porai labiausiai patiko salos gamta, kriokliai. Viena iš pramogų, kurią rekomenduotų kiekvienam, tai yra plaukiojimas su didžiuliu būriu delfinu ar milžiniškais vėžliais.
„Kas mėgsta jūrinę žvejybą, tai tikrai verta išvykti pažvejoti. Kaina yra apie 30-40 eurų visai dienai. Beje, įdomu tai, kad ekskursijų pardavėjai visuomet sako, kad jeigu nepagausi žuvies, neims pinigų. Jie įsitikinę, kad jos bus, nes jos ten yra. Dar ką pastebėjome, kad už paslaugas daug kur prašoma mokėti jau po jos. Pardavėjai pasitiki, gauna ir daugiau arbatpinigių, nes žmonės išties lieka patenkinti“, – sako Sigitas.
Paklausus kur neverta vykti, Sigitas sako, kad tai senoji Mahebourg, ir dabartinė sostinė Port Louis: „Jos nevertos nei dėmesio, nei laiko, nei pinigų. Jose ne tik nieko ypatingo nėra, bet dar ir karšta, ir kvapai ne patys maloniausi, tad nieko neprarasite, jei ten nenuvažiuosite“.
Didžiuojasi tekstile ir romu
Sigitas sako, kad vietiniai labai didžiuojasi savo romu, išgaunamu iš čia auginamų cukranendrių. Jos čia yra pagrindinės žemės ūkio produktas ir auginamas 90 proc. Mauricijaus ariamų žemių. Taip pat čia auginama arbata.
Mauricijaus tekstilės produktai ir cukrus yra pagrindiniai eksporto produktai. Pagrindiniai šalies mainų partneriai yra JAV ir ES. Europai panaikinus prekybos lengvatas, šalis sėkmingai išplėtė savo pramonės ir paslaugų įvairovę: pradėjo plėtoti tekstilės pramonę, prabangųjį turizmą, bankininkystę ir kitas verslo paslaugas užsienio valstybėms.
Už marihuanos laikymą – keliolika metų kalėjimo, policija tiekia metadoną
„Siūlančių narkotikų, kaip pavyzdžiui, Tailande, kur tiesiog gatvėje galima jų nusipirkti nuo lengvesnių iki sunkesnių, čia nematėme. Mauricijuje šiuo klausimu yra labai griežtos baudos bei sankcijos. Už žolės laikymą galima gauti keliolika metų kalėjimo, nereikia net prekiauti, užtenka turėti. Tuo tarpu žmogžudys, nužudęs savo artimuosius gali gauti vos šešerius metus kalėjimo. Tai taip pat parodo, koks šalyje yra požiūris į narkotikus“, – sako Sigitas.
Pasak pašnekovo, kuris kalbėjosi apie šią problemą su ten gyvenančiais vietiniais, kad jeigu jaunimas Mauricijuje turi problemų su narkotikais, vietinė policija jam tiekia opioidų grupei priklausančio vaisto, kitaip vadinamo metadonu.
„Rytais galima pamatyti jaunimo, išsirikiavusio prie policijos laukiančio savo metadono. Taip daroma todėl, kad jie nepirktų, nevogtų, neieškotų narkotikų kažkur kitur. Bet yra ir neplanuotos to pasekmės: čia ateina ir ne narkomanai, kurie gavę metadono, padeda jį po liežuviu, nenuryja, vėliau išspjauna ir pardavinėja. Taip sukuriama nauja problema, nes ir jie patys, tikėtina, kad kažkada patys pripras ir pradės vartoti. Vietiniai pasakojo, kad jau geriau leistų rūkyti marihuaną, bet ne tokius dalykus. Būna pamatai atrodytų keturiasdešimtmetį, o iš tikrųjų jam vos aštuoniolika. Jeigu ši problema ir egzistuoja, ji nėra vieša, mes ją išgirdome iš čia gyvenančių“, – pasakoja Sigitas.
Įdomūs faktai
1. Portugalų jūrininkai salą aplankė 1505 m., tačiau paliko ją neapgyvendintą. 1598 metais aplankė olandai, kurie ją pavadino Olandijos princo Mauricijaus garbei. 1705 metais šalį užgrobė Prancūzija ir pervadino Île de France ir po trisdešimties metų įkūrė Port Luiso uostą, pavadintą Prancūzijos karaliaus Liudviko XV garbei. Prancūzų valdymo metais sala išvystė sėkmingą ekonomiką, paremtą cukraus gamyba.
Dėl nuolatinių karinių konfliktų su Didžiąja Britanija prancūzai priglaudė nusikaltėliais laikomus korsarus, kurie dažnai puldinėdavo britų laivus, gabenančius prekes tarp Indijos ir Britanijos. Napaleono karų metu britai per tris mėnesius užgrobė salą, kuriai vėl gražino Mauricijaus vardą. Gyventojams buvo palikta jų žemė ir nuosavybė, leista naudoti prancūzų kalbą bei prancūziškus civilinį ir baudžiamąjį kodeksus.
1968 m. Mauricijus gavo nepriklausomybę nuo Britanijos ir 1992 metais tapo respublika.
2. Mauricijus yra daugiau nei viena sala. Mauricijaus šalį iš tikrųjų sudaro Mauricijaus salos, tai Rodrigesas ir išorinės Cargados Carajos Shoals (arba Saint Brandon) ir Agalegos salos. Nors Didžioji Britanija dėl to karštai ginčijasi, mauritiečiai taip pat pretenduoja į Chagoso salyną, esantį maždaug 2 000 km į šiaurės rytus.
3. Mauricijus buvo vienintelė žinoma dodo buveinė. Atradę Mauricijų, portugalai saloje aptiko nežinomą paukštį, kurį pavadino dodo. Šie paukščiai nebuvo baikštūs, negalėjo skraidyti, taigi buvo lengvai prieinama auka ne tik naujakuriams, bet ir jų atvežtiems gyvūnams: šunims, katėms, todėl iki 1681 m. visi dodo išnyko. Dodo vis dar laikomas nacionaliniu Mauricijaus paukščiu, jis taip pat vaizduojamas nacionaliniame herbe.
4. Ikoninis Le Morne Brabant kalnas atliko stebinantį ir reikšmingą vaidmenį šalies praeityje. 18 ir 19 a. kalnas iš tikrųjų buvo prieglobstis pabėgusiems vergams, kurie kalno urvus naudojo gyvenviečių formavimui. Vergai čia gyveno ilgus metus, kol atvyko kareiviai, kurie iš tikrųjų atvyko jiems pasakyti apie jų išsivadavimą, bet vergai manė, kad juos nori sugrąžino į plantacijas, iš kurių jie pabėgo. Daugelis vergų nusižudė, nes mintis sugrįžti į vergiją buvo blogiau nei nutraukti savo gyvenimą.
5. Britai 1835 m. panaikino vergiją Mauricijuje, bet suprato, kad jiems vis dar reikia žmonių, kurie dirbtų jų cukraus plantacijose. Taigi jie atvežė darbininkus daugiausiai iš Indijos dirbti savo laukuose. 1834–1920 m. į Mauricijų buvo atvežta beveik pusė milijono žmonių iš Indijos.
6. Nors anglų kalba laikoma pagrindine vyriausybės kalba ir naudojama oficialiais administraciniais tikslais, didžioji salos dalis taip pat kalba prancūziškai. Tačiau dar produktyvesnė yra kreolų kalba – prancūzų įkvėptas dialektas, kuriuo kalba 85,6 proc. gyventojų. Nepaisant to, kad kreoliškai kalba dauguma gyventojų, Mauricijuje nėra oficialios kalbos.
7. Žmonės Mauricijuje gali laisvai praktikuoti bet kurią religiją. Dauguma gyventojų (48,5 proc.) laikosi hinduistų (tai vienintelė Afrikos šalis, kurioje daugumą sudaro induistai), tačiau yra daug Romos katalikų (apie 26,3 proc. gyventojų) ir musulmonų (17,3 proc.), taip pat yra daug kitų religijų.
9. Mažoje salų valstybėje gyvena daugiau nei 1,2 milijono žmonių, o tai reiškia, kad jos gyventojų tankis ne tik didžiausias Afrikoje, bet ir vienas didžiausių pasaulyje. Mauricijaus visuomenė susideda iš labai įvairių etninių grupių. Didžiąją respublikos gyventojų dalį sudaro Indijos subkontinento, žemyninės Afrikos, Madagaskaro, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Kinijos tautų palikuonys.
10. Mauricijaus valdymo forma yra parlamentinė respublika, savo struktūra panaši į Jungtinės Karalystės. Valstybės vadovas yra prezidentas, penkeriems metams renkamas Nacionalinės Asamblėjos (Mauricijaus parlamento). Parlamentas susideda iš 62 visuotinai renkamų narių. Vykdomajai valdžiai vadovauja ministras pirmininkas ir ministrų taryba. Istoriškai pastebima dviejų didelių partijų koalicijų susidarymo tendencija. Mauricijus neturi reguliariosios kariuomenės, tačiau turi karinę struktūrą: pakrančių apsaugos tarnybą, policijos pajėgas.