Išskirtinė kelionė po Aukštaitiją
Pasak „Novaturo“ kelionių vadovo, istoriko bei keliautojo Vlado Liepuoniaus, į Lietuvą kelionių su gidu kultūra ateina lėtai, nors užsienyje tai jau įprastas reiškinys. Pasak jo, pažintinės ekskursijos po gimtąjį kraštą plečia bei keičia kelionių kultūrą, nes primena žmonėms apie laisvalaikio leidimo būdų įvairovę. Kelionės su gidu taip pat tampa puikia pramoga, teikia pažinimo džiaugsmą, dovanoja daug įspūdžių.
„Aukštaitija yra didžiausias Lietuvos etnografinis regionas, istorijos bei kultūros lobynas, kuriame puikiai dera gamta, istorija ir kultūra. Per vieną dieną šio nuostabaus regiono galbūt ir nepažinsime, tačiau galima pasigėrėti Dusyno ir Rubikių ežerų panorama, kuri atsiveria nuo Rubikių apžvalgos bokšto, paragauti baltų šaltibarščių, apžiūrėti įspūdingais vitražais puoštą aukščiausią dvinavę bažnyčią Lietuvoje – Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčią ir užkopti į jos apžvalgos aikštelę. Taip pat aplankyti Antano Baranausko apdainuotąjį Anykščių šilelį bei lankomiausią, antrą pagal dydį akmenį Lietuvoje, – Puntuką“, – pranešime žiniasklaidai sako V. Liepuonius.
Ekskursijos po Aukštaitiją metu taip pat aplankomas vienas interaktyviausių muziejų Lietuvoje – Arklio muziejus, įsikūręs rašytojo Jono Biliūno gimtajame Niūronių kaime. Čia eksponuojami ne tik žemės ūkio įrankiai bei transporto priemonės, bet ir unikalūs filatelijos, karo bei medžio drožinių eksponatai. Tai vienintelis toks muziejus ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse, primenantis, kad arkliai lietuvių kultūroje visada užėmė svarbią vietą.
Unikali galimybė patiems išsikepti duoną
Pasak V. Liepuoniaus, viena iš ryškiausių interakcijų, kurią galima patirti lankantis Arklio muziejuje, yra duonos kepimas. Autentiškoje XX a. pradžią menančioje troboje iš arčiau susipažįstama su lietuvių etninės kultūros simbolio – duonos – keliu. Šeimininkės ne tik parodo senovinius buities rakandus, bet ir papasakoja apie rugių sėjimą, kūlimą, malimą, duonos raugimą bei užmaišymą.
„Ši ekskursijos dalis visada būna labai įdomi vaikams, nes jos metu ne tik sužinoma apie senolių duonos kepimo papročius ir pagerbimo ritualus, šeimos tradicijas, tuometinio jaunuolio kasdienybę, palyginama, kuo ji skiriasi nuo šių dienų, bet ir suteikiama unikali galimybė patiems išsikepti duonos. Kartu minkome tešlą, matome receptūrą, aiškinamės, kaip viskas daroma ir galiausiai į krosnį šauname pačių suformuotus duonos kepaliukus. Kai jie iškepa, kiekvienas gauna po savo duonos kepaliuką ir tokią šiltą, kvepiančią duoną vežamės namo“, – pasakoja ekskursijų vadovas.
Anot V. Liepuoniaus, ši duona ypatinga ne tik tuo, kad maišyta ir formuota savomis rankomis, bet ir senovine receptūra: „Nors duonoje nėra mielių ir cukraus, ji yra sunkesnė, bet ypač gero skonio. Ši duona beveik nepelija, tik džiūsta, o iš padžiūvusios naminės duonos galima gaminti nuostabią sriubą arba girą.“
Aukštaitijos apžvalgos bokštai ir Burbiškio dvaras
Ekskursijos po Aukštaitiją metu taip pat aplankomi Anykščiai ir Aukštaitijos apžvalgos bokštai bei aikštelės. „Kai dirbu su keliautojais iš užsienio, jie dažnai manęs paklausia, kodėl Lietuvoje turime tiek daug apžvalgos bokštų. Aš visada atsakau, kad tikriausiai dėl to, jog beveik neturime kalnų, o taip norisi iš aukštai pasižiūrėti į horizontą, gražią mūsų šalies panoramą. Lietuvos apžvalgos bokštai ir vienintelis Rytų Europoje po Anykščių šilelį vinguriuojantis medžių lajų takas, vedantis į 21 metro aukštį, suteikia šią galimybę“, – pranešime spaudai pažymi ekskursijų vadovas.
Pasak V. Liepuoniaus, Lietuvoje turime daug ne tik apžvalgos bokštų, bet ir dvarų – vieno iš svarbiausių paveldo elementų. Burbiškio rūmai, į kuriuos taip pat užsukama ekskursijos metu, pastatyti dar 1853 metais vaizdingame Anykštos upės kairiajame krante ir tebėra vieni gražiausių bei elegantiškiausių Anykščių krašte: „Burbiškio dvaras jau iš pirmo žvilgsnio įtraukia savo elegancija. Dabar jame įkurtas viešbutis, kuriame galima praleisti savaitgalį, bet kartu pastatas paliktas ir kaip lankytinas objektas, tad tuo pačiu metu keliautojai čia taip pat gali pasijusti dvarininkais.“