Daugiau nei 25 metus Lietuvos pramogų versle besisukanti žinoma scenaristė, gausybę šalies garsenybių pažįstanti ir didžiausius renginius organizuojanti dviejų dukrų mama, vokiečio Dirko Rieblingo žmona Jurga sugeba viskam diriguoti, gyvendama Vokietijoje. Nors tai nėra jos svajonių šalis, o pasakų miestu vadina savo gimtąjį Vilnių, šįkart su Jurga kalbamės būtent apie Vokietijos subtilybes, kaip ji mato šią šalį, kokie yra tikrieji vokiečiai, koks jų gyvenimo būdas, kaip auklėjami vaikai, kaip verda vietinis šou verslas, ką vokiečiai kalba apie mus ir ko gali iš mūsų, lietuvių, pasimokyti.
Jurga, kiek jau laiko gyveni Vokietijoje?
Į Vokietiją reguliariai pradėjau skraidyti prieš 20 metų. Sunku atsakyti, kada čia esančius namus ėmiau laikyti savais. Bet sėsliau Šiaurės Reino Vestfalijoje apsigyvenau, kai vaikai pradėjo lankyti darželį. O iš vokiško darželio keliai veda į vokišką mokyklą. Taip visiškai savaime, natūraliai, tapo aišku, kur gyvens mūsų šeima. Ir visgi nededame taško: gali būti, kad vieną dieną išsikraustysime gyventi į Maljorką.
Jeigu vyras nebūtų vokietis, galėtumei čia gyventi?
Vokietija niekada nebuvo sąraše tų šalių, kuriose norėčiau gyventi. Italija, Ispanija – kas kita, tuos kraštus romantizavau. Dabar nebežinau, kokiomis akimis būčiau pamačiusi Vokietiją, jei jos nebūtų įsimylėjusios vokiečio. Jis apvertė aukštyn kojomis viską.
Kokią prisimeni save ir jus abu prieš tuos 20 metų, kai tik susipažinote?
Prisimindama mūsų pradžią su šypsena žvelgiu į tą laukinę Jurgą, kuri staiga atsidūrė Vakarų Vokietijoje, – tuo metu stipriai labiau prakutusioje nei gimtoji Lietuvėlė.
Vyras mane vedėsi apsipirkti, be progų dovanojo gana brangias dovanas, o aš vis kartojau: „Ačiū, nereikia, turiu.“ Man atrodė, kad aukštakulnių pakanka vienų, žiemai reikia funkcionalaus šilto palto, o kvepalų galima tikėtis iš vaikino nebent per gimtadienį.
Kai vokietės merginos užsisakinėdavo brangių kokteilių, aš rinkausi alų. Iš valgiaraščio užsisakydavau gerai žinomus paprastus patiekalus, kad neapsikvailinčiau. Su vaikišku naivumu žavėjausi visomis mūsų kelionėmis, nes iki pažinties su Dirku išvis neskraidžiau lėktuvais.
Visgi tai nebuvo Pelenės istorija: tuo metu jau dirbau žiniasklaidoje, televizijoje, sukausi Lietuvos pramogų versle. Buvau linksma, mokanti daryti staigmenas, visada randanti išeitį, pažinojau daugybę įdomių žmonių, ir Dirkui su manimi buvo įdomu – kažkoks retas egzempliorius, „ufonautė“.
Esu vilnietė, didmiesčio vaikas. Domėjausi viskuo, kas vyko sostinėje, gyvenau intensyviai, nenuobodžiai. Kai Dirkas atskrisdavo į Lietuvą, savaitė tapdavo vienu nesibaigiančiu vakarėliu, kuriame turėjai galimybę spausti ranką prezidentui, filmuotis televizijos projektuose, gerti vyną su pasaulyje pripažintais menininkais ar su rūbais šokti į baseiną ir ištraukti iš ten galvą susitrenkusį žinomą didžėjų, kol šis nepriburbuliavo.
Aš buvau Dirko nuotykis gerąja šio žodžio prasme. Įsimylėję iš trečio žvilgsnio, mes vienas kitą lukštenome, pažindinome su savais gyvenimais, žmonėmis iš tų gyvenimų. Ir turbūt labiau telkėme dėmesį į tai, kas sieja, kas traukia, o ne tai, kas skiria.
Turėdama šitiek pažįstamų, draugų, bičiulių lietuvaičių, vyrą pasirinkai vokietį. Negaliu nepaklausti, kodėl būtent jis?
Ko gero, meilė nesirenka tautybės. Be to, mes nesame iš kardinaliai skirtingų pasaulių – man neteko keisti tikėjimo, aš neištekėjau į Indiją ar Arabų šalis. Gal santykių pradžioje net šiek tiek gelbėjo, kad buvau lietuvė, o Dirkas – vokietis. Norėdami kokybiškai, aistringai susibarti, aiškintis, kas, kaip ir kodėl, būtume pritrūkę anglų kalbos žodžių. Iki šiol kalbamės angliškai, tiksliau, savitu trijų kalbų mišiniu. Anksčiau, būdavo, įsijaučiame, užkaista smegenys, pradeda stigti ne paviršutiniško, o šimtu procentų tikslaus žodyno jausmams išlieti, ir numoji, sustabdai. Neturėjome labai didelių skandalų.
Kita vertus, už tai galiu padėkoti Dirkui – jis nėra karštakošis, nėra aklai pavydus, nekelia ultimatumų. Jo laisva siela, platūs horizontai, jis nelinkęs uždaryti partnerės tarp keturių sienų. Netgi, atvirkščiai – nežinotų, ką daryti su žmogumi, kuris niekur iš savo mažos dėžutės neišlenda.
Prisimenant pačią pradžią, buvo dalykų, kurie Dirkui atrodė neįprasti, nematyti: itin sūrus lietuviškas mineralinis vanduo, lauko tualetai Lietuvos kaimuose, vyrų įprotis gerti degtinę iš vienos taurelės, ją perduodant ratu... Bet jis elgėsi mandagiai ir nė karto nieko neatsisakė. [Juokiasi.]
Kaip manai, kiek su Dirku esate panašūs ir kiek – skirtingi?
Sakyčiau, mes ir skirtingi, ir panašūs po lygiai. Aš – spontaniškesnė. Dirkas labiau linkęs devynis kartus pamatuoti. Prieš bet kokį rimtesnį pirkinį jam reikia bent nakties, kad apgalvotų. Aš nueičiau ir nusipirkčiau. Arba pasigaminčiau pati. [Juokiasi.]
Pasaulis kalba, kad vokiečiai – tvarką mėgstantys žmonės, laikosi žodžio, punktualūs. Jie iš tikrųjų tokie ar tai daugiau mitas?
O! Vokiškas ordnungas tikrai nėra mitas. Žodžio laikymasis – tai jau asmeninė savybė. Bet tvarka, taisyklės, tas neperkalbamas „taip ir ne kitaip“ tikrai lydi kiekviename žingsnyje. Ten niekas niekada su niekuo nebando „tartis“. Net į galvą jiems neateitų siūlyti kyšį gydytojui ar policininkui. Yra sistema, taisyklės ir jokių diskusijų.
Prieš keletą metų skridome į JAV. Per rytines greitkelių spūstis teko brautis link Briuselio (jis – už 200 km). Klaikiai vėlavome, bet tai nebuvo pakankama priežastis mano vyrui pažeisti kelių eismo taisyklių, tarkime, lenkti automobilius dešine juosta. Kai jau atrodė – viskas, išmesime bilietus, šaukiau: „Važiuok kaip lietuvis!“ Ir jis tai darė, pusbalsiu kartodamas sau po nosimi „Scheisse, Scheisse, Scheisse...“ [Vokiškas keiksmažodis, aut. past.] Į lėktuvą spėjome! [Juokiasi.]
Arba – per pirmąjį karantiną sudaužiau savo akinius. Vokietijoje juos turėjau vienintelius, o į Lietuvą keliai buvo uždaryti. Prie optikos tiesiog maldavau, kad mane priimtų. Ne, ir taškas! Vokiečiai buvo nepalenkiami: „Užsisakykite vizitą internetu.“ Bet juk negalėjau laukti mėnesio! Susiskambinau su optika Vilniuje – išprašiau, kad man pagamintų naujus akinius pagal pastarąjį kartą užfiksuotus duomenis. Pagamino, atsiuntė.
Kaip apibūdintumei tipinę moterį vokietę?
Neįmanoma suabsoliutinti, kalbant apie dešimtis milijonų žmonių. Bet jei pasiremtume primityviomis klišėmis, moteris čia – karjeristė, gimdanti daugiausiai vieną vaiką. Ji nėra labai lipšni. Griežta, žemoko balso, linkusi vadovauti, mėgstanti kelnes ir patogius batus, prenumeruojanti žurnalus. Ji nesiekia patikti vyrui, tai vyras turi patikti jai.
Nėra grožio ir jaunystės kulto. Netgi, atvirkščiai – vyresnė moteris daug simpatiškesnė, jos šukuosena visuomet tvarkinga, vilki stilingą švarkelį, avi elegantiškus batelius.
Yra dar ir kita moteris vokietė, tai – menko išsilavinimo, tinginė, gyvenanti iš pašalpų kaip ir jos tėvai, auginanti keletą vaikų, žargonu vadinama „ALDI mama“. Ji – daug piktesnė, nes iš gyvenimo norėtų daugiau, tik pati nepasiruošusi mainais ką nors gražaus duoti.
O tipinis vokietis?
Tipinis vyras vokietis skaičiuoja, pernelyg neišlaidauja (nebent tai – kepsninė). Jis veikiausiai vėlai vedęs, jei išvis vedęs, nes tai – kainuoja, daug keliaujantis ir gal net turintis automobilinį namelį. Jis mėgsta aiškios formos praktiškus ir kokybiškus daiktus, taip pat – alų, futbolą, lenktynes „Formulė 1“ ir filmus suaugusiems.
Ar vokiečiams svarbus tavo socialinis sluoksnis: iš kokios šeimos kilusi, kur mokeisi, kuo užsiimi ar kokį automobilį vairuoji? Ir ar „kukli“ lietuvaitė galėtų prasimušti į turtingą vokiečių šeimą?
Vokietijoje tebėra daug aristokratų šeimų. Karališkoji linija, mėlynasis kraujas, paveldėtos pilys, dvarai ir visa kita. Kita šaka – ypač turtingos šeimos, neretai sujungusios verslus per vaikų santuokas. Ir vieni, ir kiti – sunkiai pasiekiami.
Ko gero, lietuvaitei, besitaikančiai pričiupti kokį nors tikrai turtingą vokietį, labiau vertėtų dairytis kriptovaliutų kasėjo nei princo. [Juokiasi.] O ištaigingi automobiliai šiais laikais – labiau Vokietijos turkų, libaniečių žaisliukai. Jų suvokimu, automobilis yra aiškiausias statuso rodiklis. 99 proc. tai turi būti „MercedessBenz“.
Kiek vokiečiai mėgsta bendrauti, vaikščioti vieni pas kitus į svečius? Ar gali, tarkime, užsukti pas draugus kavos, važiuodami pro šalį?
Nesakyčiau, kad vokiečiai labai bendraujantys ar kad jų durys visada atviros svečiams. Šeimos nariams – taip, bet kad tiesiog lėkdamas pro šalį kas nors užsuktų – retas atvejis. Viskas planuojama net savaitėmis į priekį. Arba yra nusistovėję, tarkim, tradiciniai trečiadieniai, kai kompanija renkasi po darbo į barą. Gimtadieniai taip pat dažniausiai, bent mano bičiulių rate, švenčiami ne namuose, o restoranuose. Namai – itin privati erdvė.
Jeigu jau vokiečiai pakvietė į svečius, kaip reiktų elgtis? Galbūt atsinešti pyragą ar nusiauti batus vos užėjus, kaip pas mus priimtina? Ir kada susiprasti, kad vakarėlis jau baigtas?
Niekas su savo puodais čia į svečius nevažiuoja. Taip pat nenusiauna batų. Neabejoju, kad svečias, paprašytas nusiauti, nustebtų. Mes, pakviesti pas draugus be rimtos progos, nusineštume butelį vyno.
O jau kada išeiti po vakarėlio – svečio valia, tačiau mano pažįstami vokiečiai nepiktnaudžiauja svetingumu ir jau prieš vidurnaktį atsisveikina, nebent tai itin artimi draugai.
Sunkiai įsivaizduoju situaciją, kad šeimininkai kviestų nakvoti, bet taip pat nepasakytų „eikite jau“. [Juokiasi.] Beje, apie svetingumą – yra ne kartą buvę, kad man, rūkančiai, svečiuose pasiūlė peleninę, net jei tuose namuose nerūkoma. Suprantama, atsisakiau.
Kokių temų, bendraujant su vokiečiais, geriau neliesti? Religija, politika, vaikų auklėjimas – įprasta. Bet galbūt pastebėjai šioms dienoms aktualių aštresnių temų?
Vokiečiai apie savo šalį pasako tiek, kiek nori, – jie neriboja savęs, gali išsijuosę keiksnoti valdžią. Pažįstu dailininką, kuris buvo visiškai apolitiškas 50 savo gyvenimo metų, bet Angelos Merkel [buvusi Vokietijos kanclerė – aut. past.] atidarytos sienos imigrantams jį tiesiog prismeigė – nuo to laiko visuomet susitikę pirmiausia turėdavome išklausyti pasipiktinimo apie tai.
Kadangi imigrantai yra tikrai didelė ir opi Vokietijos problema, veikiausiai dėl to ir galėtų išsiskirti nuomonės. Antras slenkstis – vakcinacija. Pastebėjau, kad tie, kurie buvo prieš skiepus, vėliau svarstė, kad gal NATO neturėtų spręsti Ukrainos problemų. Štai šiuo klausimu niekada nenutylėsiu – jei prasideda pokalbiai šia tema ir požiūriai išsiskiria, imu kalbėti pakeltu balsu.
Laimei, mūsų draugų rate visi vienminčiai. Vasarą su vokiečių kompanija leidome atostogas Prancūzijoje. Ir tikrai nebuvo dienos, kad nekalbėtume apie Ukrainą. Mes visi sergame už Ukrainą, aukojame Ukrainai, o kas prieš – tegul eina paskui gerai žinomą laivą.
Kas tave pažįsta, žino, kad gamini nuostabiai. Įdomu, kaip prisijaukinai vokiečių virtuvę? Ir kiek patiems vokiečiams svarbi maisto kultūra?
Vokiečių virtuvėje daug mėsos ir bulvių – tai man labai tinka ir patinka. Mitas, kad vokiečiai valgo tik dešras su kopūstais ir karkas. Jų bravoruose, žinoma, gausu ir šito, kaip ir kepeninės ar kraujinės dešros. Tačiau kasdieniame racione – gerokai platesnis pasirinkimas. Ir restoranų čia – kokių tik nori pasaulio virtuvių. Diuseldorfe mėgstame nueiti į mongolų restoraną: ten gali rinktis atskirai mėsą (yra daug egzotiškų gyvūnų) ar jūrų gėrybes, garnyrus, padažus, prie akių tau viską iškepa. Dar nė sykio nenuvylė.
Per Kūčias ar Kalėdas vokiečiai valgo paukštieną – kalakutą, žąsį, antį. Arba ruošia fondiu. Gali būti ir lašiša. Būtini meduoliai, marcipaniniai pyragai. Per Velykas vokiečiai, kaip ir mes, dažo kiaušinius. Beje, jų, dažytų, parduotuvėse gali nusipirkti kiaurus metus.
Mano anyta nuostabiai gamino, kol leido sveikata. Iš jos perėmiau paslaptį: į troškintus kopūstus, be kita ko, reikia įdėti marinuoto ananaso. Skamba kaip nesąmonė, tačiau rezultatas – tobulas. Iš jos išmokau kepti ir bulvių gratiną. Taip pat – gaminti bulvių salotas. Jos kiekviename vokiečių regione ruošiamos skirtingai. Mūsų žemėje egzistuojanti versija yra artimiausia baltajai mišrainei, tik vietoj morkų ir žirnelių įpjaustoma obuolių.
Kiek vokiečiai griežti savo vaikams ir ar spaudžia prie mokslų?
Ir taip, ir ne. Viena vertus, tebėra svarbu baigti gimnaziją, vėliau – universitetą. Bet gimnazija gali vaiko ir nepriimti, jei pradinės mokyklos pedagogai charakteristikoje bus įrašę „netinkamas“. Kita vertus, ten visiškai nieko gėdingo likti kartoti kurso antrus metus arba pakeisti mokymo įstaigą į mažiau reiklią. Pažįstu vaikiną, kuris buvo paliktas antriems metams. Pernai jis baigė universitetą, įgijo satelitų programavimo specialybę ir šiuo metu užverstas įspūdingais darbo pasiūlymais iš JAV. Taigi, NASA nėra pernelyg didelis iššūkis.
Mūsų šeimoje už namų darbus atsakingas tėtis, juk pamokos vyksta vokiečių kalba. Šiuo atveju man pasisekė, džiaugiuosi būdama užsienietė. Nors kartais man vyras primena, kad matematika, menai ir muzika yra tarptautinė kalba, o ir anglų namų darbų tema galėčiau sublizgėti... [Juokiasi.]
Kaip manai, ar jūsų dukros Nikita Evangelina Ruth (11) ir Aurelie Paloma Rose (9) būtų kitokios, jei augtų, mokytųsi Lietuvoje?
Kartais pagalvoju apie tai, kokie mes visi būtume šiandien, jei prieš 6 metus mergaitėms būtume gavę vietas vaikų darželyje Vilniuje. Faktas, kad mano dukros geriau kalbėtų lietuviškai. Žinau, kas jas mokytų dainavimo, į kokius šokių būrelius eitų. Tačiau vargu ar tai būtų turėję įtakos jų charakteriams. Nikita ir Aurelie – labai skirtingos, bet jos šauniai sutaria tarpusavyje, yra komanda. Pastaruoju metu net užsimanė vienodai rengtis.
O mes su dukromis bendraujame kaip su lygiaverčiais šeimos nariais. Jos visur su mumis keliauja, nėra tokių temų, kurios būtų tabu. Tariamės, rinkdamiesi atostogų apartamentus, skaičiuojame, kiek galime išleisti pirkiniams, mokomės taupyti, kalbamės apie karą.
Jos už viską kasdien dėkoja – ir už pietus, ir už sušukuotus plaukus, nors niekuomet nebuvo auklėjamos tuo tetulišku „ką reikia pasakyti? Aaaačiū“. Žinoma, visko būna – kartais susierzinusi išbaru, bet vėliau atsiprašau, paaiškinu, kodėl taip pasielgiau. Jos puikiai jaučia nuotaikas, yra gudrios – žino, kada paploninti liežuvį, labiau pagirti, meiliau pasiglaustyti. Bet mes jų nelepiname. Tai nėra augantys monstrai, už kuriuos tėvai viską padarys ir dar nusilenks. Mylime savo mergaites labiau už viską ir visada padėsime, bet jau dabar matau, kad gyvenime jos neturėtų prapulti [beldžia į medį – aut. past.].
Kalbant apie mokyklas, – ar Vokietijoje egzistuoja tėvų komitetai, ar yra pinigų rinkliavų?
Tėvų komitetų vengiu iš tolo. Savo veiklumu tikrai galėčiau būti naudinga, bet jau ko ko, o veiklos man nė kiek netrūksta, kaip tik norėtųsi kuo daugiau išpešti laiko šeimai. Laikas – brangiausias mūsų dienų pinigas.
Į tėvų susirinkimus neretai einame kartu su vyru. Ir pinigų rinkliavų ten būna, tačiau tie pinigai labiau skirti ekskursijoms, teatrams, sportui – užklasinei veiklai. Neteko susimesti tam, kad klasėje būtų pakeisti langai ar perdažytos sienos. Auros mokykloje pastarąjį kartą tėvai rinko pinigus vieno naujo klasioko šeimai: jie atvyko iš Ukrainos kaip stovi, neturėdami nieko.
Beje, Vokietijos mokyklos – lietuviui dar sunkiai suvokiamas kultūrų katilas. Mūsų gimnazistės Nikitos klasėje mokosi vaikai, kurių tėvai – ne tik vokiečiai: dalis jų – iš Argentinos, Italijos, Moldovos, Turkijos, Armėnijos, Vietnamo, Bosnijos, Irako, Lietuvos. Ir tai nėra diplomatų vaikų klasė! Tai – Vokietijos naujoji realybė.
Kaip mergaitėms sekasi augti daugiakultūrėje aplinkoje? Ar pati matai, kad jos auga jau kitokios? Kaip prisitaiko prie skirtingų šalių, mentaliteto?
Aš pati nepastebiu, kad jos „kitokios“, tiesiog kartais juokais pasakau „mano importinės mergaitės“. Viskas, ko noriu, – kad jos mylėtų abi savo šalis ir jaustųsi namuose tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje. Kad augtų tolerantiškos, kad norėtų pažinti pasaulį. Kuo daugiau kultūrų pažįsti, kuo daugiau pasaulio pamatai, tuo turtingesnis ir laisvesnis esi. O jei tu – grybas, toliau tvoros nebuvęs, tai ir niršti ant visų, kurių nesupranti.
Ar bendrauji su lietuviais Vokietijoje? Kiek pačiai svarbu išlaikyti lietuvybę?
Buvau viename regiono lietuvių susirinkime. Pajutau, kad ten yra žmonių, su kuriais greitai užmegztume ryšį. Tačiau kaip tik megzti, tiesiogine prasme, aš nemoku ir jau turbūt neišmoksiu, o tąkart susirinkime buvo pasiūlymų būtent per tokius užsiėmimus, kaip mezgimas, suvienyti bendruomenę. Manau, tai atgyvenę, bet kas aš tokia, kad ginčyčiausi – tegul mezga! [Juokiasi.]
Mano šeima dažnai būna Lietuvoje, tad vaikai tikrai nerizikuoja prarasti ryšio su mamos gimtine. Vykti į Vilnių mums – didžiausia šventė, ir ašaros, kai ta šventė baigiasi. Na, Lietuvoje visada yra ką veikti: renginiai, draugų susitikimai, smagios vakarienės, festivaliai, televizijos, arenų užkulisiai... Aš pati į Vilnių skraidau kas porą savaičių. Vaikai – kai tik nereikia į mokyklą.
Lietuvoje dirbi rimtose renginių organizatorių komandose, daugybę tų renginių pati režisuoji, rašai scenarijus didiesiems televizijų šou. Įdomu, kaip palygintumei vokiečių šou verslą su lietuvišku? Pavyzdžiui, jų renginių kokybę su mūsiške? Kas iš ko galėtų pasimokyti?
Kartais Lietuvos šou verslo koridoriuose mes juokaujame: „Už pinigus bet kas gali, o tu padaryk be pinigų.“ Tai turbūt geriausiai atspindėtų esminį Lietuvos ir Vokietijos didžiųjų renginių, televizinių šou skirtumą: jau ko ko, o pinigų jie turi, todėl viską daro brangiai, plačiu mostu.
Vokietijoje esu ne tik televizijos žiūrovė – teko dirbti su vokiečių televizininkais, iki šiol palaikome ryšius, kartais aš jiems būnu naudinga, kartais – jie man. Žinau vokiečių biudžetus – mes Lietuvoje niekada tokių neturėsime. Ir tą „niekada“ sakau labai užtikrintai, nes per artimiausią tūkstantį metų Lietuvoje negyvens 80 milijonų žmonių, ir mes neturėsime tokio pinigų krepšelio, kokį turi jie. Ir neskraidys į lietuvių pokalbių šou pasaulinio lygio žvaigždės, nes joms neaktualu reklamuoti savo koncertinį turą nykštukinės valstybės auditorijai.
Kita vertus, kartais pinigai ir lieka tik vėjyje iššaudyti konfeti. Kai Berlyne veržiausi pamatyti vieną didžiausių pramoginių šou, bičiulis choreografas iš Lietuvos perspėjo, kad galiu nusivilti. Sakė: „Žiūri ir matai, kaip ištaškyti pinigai, o šou padaryti vokiečiai juk nemoka.“ Vėliau sėdėdama salėje kartkartėmis šyptelėdavau – žinojau, ką jis turi omeny.
Be jokio maivymosi, ranką prie širdies pridėjusi galiu pasakyti, kad Lietuvos muzikos apdovanojimai M.A.M.A gerokai lenkia vokiškus muzikos apdovanojimus. Ir „Eurovizijos“ atrankose jiems yra ko iš mūsų pasimokyti. Beje, neseniai žiūrėjau vokiškai dubliuotą režisieriaus Emilio Vėlyvio kino filmą „Redirected“, – čia visiškai tiktų apibūdinimas „vokiška kokybė“.
O kaip šiandien vokiečiai žiūri į mus, lietuvius? Baigėsi tie laikai, kai atrodėme nepatikimi? Kokį klausimą apie Lietuvą dažniausiai girdi?
Mane varydavo iš proto klausimas, ar mes, lietuviai, kalbame rusiškai. Laimei, to niekas nebeklausia. Kurioziška, bet Lietuvą geriausiai išreklamavo Lukašenka [Baltarusijos diktatorius – aut. past.], – kai jis viešai aiškino, kad mūsų šalis susidėjusi su Vakarų Europa ir Amerika (o tuo metu Baltarusijos protestus ir kaimyninių valstybių reakciją į tai nuolat rodė per žinias), iškart visa galva pakilome vokiečių akyse. Taip pat ir dabar karo Ukrainoje akivaizdoje visiems aišku, kur ir su kuo yra Lietuva. Tai vertinama. Beje, vokiečiai savo kancleriui yra tokie pat griežti, reiklūs ir kandūs, kai kalbama apie tai, kaip Vokietija galėtų padėti Ukrainai ir kiek realiai padeda.
O ar lietuviai patikimi, priklauso nuo verslo sferos. Galiu pasakyti, kas tikrai deramai reprezentuoja Lietuvą, tai – klasikinės muzikos žvaigždės, menininkai, sportininkai ir tokie politikai, kaip Vytautas Landsbergis, Dalia Grybauskaitė, Gitanas Nausėda, Ingrida Šimonytė.
Mes, lietuviai, neretai nesąmoningai lyginamės su kitais, atrodo, kad vis esame nepakankamai geri, nepakankamai kompetentingi, tarsi šiek tiek užribyje, kai sutinkame kitos šalies piliečių. Kaip nustoti save nuvertinti? Ir kaip tau atrodo, kur yra ta mūsų, lietuvių, neginčijama stiprybė, kuri kitoms šalims gali būti pavyzdys?
Manau, kad ilgainiui pasaulyje vis mažiau turės įtakos tai, kas esi pagal pasą – švedas, danas, lietuvis. Svarbu, ko būsi vertas. Daugybė mano draugų vaikų mokosi Anglijoje, kiti, baigę studijas, liko Nyderlanduose, dar kiti sėkmingai kuria karjerą Šveicarijoje, Italijoje. Yra daug jaunų ir talentingų lietuvių, jau dabar žinomų ir gerbiamų JAV.
Prieš 11 metų organizuodami Lietuvos kino apdovanojimus „Sidabrinė gervė“, pusiau juokais susigalvojome akiplėšišką šūkį – „Jei ne lietuviai, nebūtų Holivudo!“ Gal iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti lyg koks Napoleono kompleksas, bet mums užteko entuziazmo susukti filmuką apie garsiausius aktorius, režisierius, įtakingiausius prodiuserius, turinčius lietuviškas šaknis, ir jį žiūrint ne vienam sukirbėjo: velnias, nagi tikrai lietuviai Holivude buvo nepamainomi! Aišku, galima sakyti, kad pusė jų – žydai, kad ten tik seneliai kažkur prie Kauno gyveno, o patys „holivudiniai lietuviai“ tų savo šaknų viešai net nemini. Tačiau kilmės faktas lieka faktu.
Vėliau Los Andžele teko bendrauti su dipukais [pabėgėliai, atvykę čia dėl mūsų šalyje vykusių karo veiksmų – aut. past.], kurie pasakojo, kaip Bushų (buvęs JAV prezidentas George'as W. Bushas – aut. past.) šeima eidavo sekmadieniais į bažnyčią, kur mišias laikydavo lietuvis kunigas. Vardino, kur koks kitas įtakingas lietuvis gyveno, ką naudingo nuveikė. Klausiausi ir atrodė, kad taip net būti negali, viskas lyg išgalvota. Iš kurgi tiek svarbių lietuvių Amerikoje, kai tos Lietuvos pasaulio žemėlapyje veik nematyti?
Bet kai susimąstai, tai juk buvo apsiskaitę, išsilavinę, vertybių turėję žmonės, vėliau – jų palikuonys. Kodėl jie negalėjo prasimušti į aukščiausius sluoksnius? Galėjo! Ir apie tai galvodama Lietuva šiandien turi maksimaliai investuoti į švietimą.
O aš mielai pasikartosiu – be Lietuvos ne tik Holivudas, bet visas pasaulis būtų kitoks. Visada verta prisiminti, kas iš Sovietų Sąjungos sienos išdaužė pirmąsias plytas. Esame visiškai neįtikėtina, didžiausiose audrose išlikusi tauta, kuri tiesiog neįveikiama, kai susikimba už rankų. Ir liaukimės save menkinti, nes bet kuris psichologas pasakys: kol kartosi sau, kad esi nevykėlis, tol toks ir būsi.
