Pasitikėjimas valstybiniu sektoriumi keičiasi: į korupciją ir skandalus žiūrima kitaip

Visuomenės pasitikėjimą gali pelnyti tik efektyvus, atviras ir skaidrus valstybinio sektoriaus valdymas. Kaip tik tokio valdymo norima pasiekti ir šiandien – apie tai, kaip sekasi tai padaryti, kalba politologai Ramūnas Vilpišauskas, Vitalis Nakrošis ir vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas.

- Kaip vertinate šiandieninį valstybinio sektoriaus valdymo efektyvumą?

R. V.: - Bet kokie valstybinio sektoriaus valdymo efektyvumo vertinimai yra fragmentiški, nes nėra atlikta tokio pobūdžio tyrimų, kurie galėtų pateikti bendrą vaizdą ir palyginimus su kitomis šalimis. Galima teigti, kad bendrai situacija yra geresnė nei buvo prieš dvidešimt metų, bet valdymo efektyvumas ir paslaugų Lietuvos gyventojams kokybė gana smarkiai skiriasi priklausomai nuo konkrečių organizacijų.

Tokios institucijos kaip Valstybinė mokesčių inspekcija jau senokai pateikiama kaip geros praktikos pavyzdys administravimo požiūriu. Taip pat žinome ir tokias prieštaringai vertinamas organizacijas kaip urėdijos ar kai kurios transporto sektoriaus organizacijos, kur erdvės efektyvumo didinimui, atrodo, yra nemažai. Taip pat efektyviau išteklius naudoti, juos tikslingiau sutelkiant, būtų galima ir švietimo bei sveikatos apsaugos srityse. Bet ir šiose srityse yra organizacijų, kurių veiklos valdymo praktika ir efektyvumas skiriasi.

Beje, reikia nepamiršti, kad kai kalbame ir apie viešąjį sektorių, jis apima daug daugiau nei valstybės tarnybą, nors žmonės paprastai viešąjį sektorių sieja su Vyriausybe ir jos biurokratinėmis institucijomis. Tačiau mokesčių mokėtojų lėšų naudojimo ir paslaugų gyventojams kokybės požiūriu svarbu ne tik valstybės tarnybos veiklą vertinti ir siekti didesnio jos efektyvumo, bet ir matyti visą viešąjį sektorių – švietimą, sveikatos apsaugą, vidaus tvarką ir krašto apsaugą bei kitas sritis.

E. M.: - Įvertinti vienareikšmiškai valstybinio sektoriaus valdymo efektyvumo negalima. Yra ir puikių pavyzdžių, yra ir didelio neefektyvumo, o gal ir aplaidumo pavyzdžių. Jau dabar matome, kad dalis funkcijų įvairiose tarnybose, ypač kontroliuojančiose, dubliuojasi. Ketiname artimiausiu metu pradėti platų valstybės valdymo funkcijų peržiūrėjimą, veikiausiai bus atliekamas auditas. Įvertinus tokio audito rezultatus bus galima tiksliai pasakyti, kaip geriausia efektyvinti viešąjį sektorių.

V. N.: - Kalbant apie viešojo sektoriaus efektyvumą, jis yra vidutiniškas, su skirtumais tarp įvairių sektorių/ valdymo sričių. Dėl skirtingų valstybės tarnybos apimčių Europos šalyse palyginimas beveik neįmanomas dalykas, bet egzistuoja įrodymų, kad viešasis sektorius Lietuvoje yra gana didelis pagal darbuotojų skaičių (bet ne pagal išlaidas nuo BVP). Pvz., bendras užimtumas viešajame sektoriuje yra santykiai didelis ir viršijantis ES darbo jėgos, dirbančios viešajame sektoriuje, vidurkį. Tai ypač būdinga švietimo sektoriui.

Tačiau neigiamas santykinai aukšto užimtumo viešajame sektoriuje padarinys yra gana žemi viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai, kurie mažina darbuotojų motyvaciją ir viešojo sektoriaus darbdavių galimybes pritraukti ir išlaikyti kompetetingus darbuotojus. Todėl struktūrinės reformos Lietuvos viešajame sektoriuje yra anksčiau ar vėliau neišvengiamos, derinant aukštesnio darbo užmokesčio galimybes su mažesniu darbuotojų skaičiumi, efektyvesniu darbu ir geresniais rezultatais.

- Kaip užtikrinamas valstybinio sektoriaus atvirumas ir skaidrumas?

R. V.: - Šiuo požiūriu svarbios tiek galiojančios taisyklės, pavyzdžiui, prievolė teikti informaciją, atsiskaityti parlamentui, jei kalbame apie vyriausybines institucijas, visuomenei. Taip pat audito ir Valstybės kontrolės vertinimai, tiek ir praktinis šių procedūrų laikymasis, jo kokybė. Manau, kad galiojančių taisyklių požiūriu sistema yra gana gera, tačiau klausimas, kaip kai kurios procedūros realizuojamos praktiškai.

Pavyzdžiui, nors seniai siekiama taikyti naujų teisės aktų, ypač svarbių sprendimų, poveikio vertinimą, tačiau ši priemonė iki šiol tinkamai nėra taikoma Lietuvoje. O ji yra labai svarbi ir skaidrumo bei atvirumo požiūriu, nes poveikio vertinimo metu renkant informaciją apie tikėtinas naujų įstatymų ar kitų sprendimų pasekmes turi vykti ir konsultacijos su visuomene, tomis jos grupėmis, kurios gali patirti teigiamą ar neigiamą rengiamų sprendimų poveikį.

Tai, jog vis dar sistemingai neatliekamas bent didžiausią poveikį galinčių turėti įstatymų ir kitų teisės aktų poveikio vertinimas yra vienas iš rimčiausių Vyriausybės ir Seimo veiklos trūkumų. Įdomu, ar naujai Vyriausybei ir valdančiai daugumai pavyks šioje srityje pasiekti rezultatų, nes jų programoje minima kaštų ir naudos analizė yra tas pats poveikio vertinimas.

Be to, gal ir paradoksaliai skamba, bet skaidrumui apie viešojo sektoriaus finansus trukdo ir politikų noras įsiteikti rinkėjams, apsimetinėjant, kad viešajame sektoriuje dirbantys žmonės uždirba mažiau nei gauname sudėjus visas lėšų kategorijas. Nemažai dirbančiųjų dalį atlyginimo gauna per priedus ir priemokas, bet jos nenurodomos kaip oficialus atlyginimus. Tad yra nemažai apsimetinėjimo.

Nors apskritai viešajame sektoriuje dirbantys žmonės turėtų uždirbti daugiau, bet dirbančiųjų skaičius galėtų būti mažesnis ir tai nėra vien skaidrumo klausimas. Beje, Lietuvos narystė EPBO galėtų prisidėti prie sistemingesnės informacijos apie viešojo sektoriaus veiklos efektyvumą ir skaidrumą pateikimo, ypač lyginantis su kitomis šios organizacijos narėmis. Tai suteiktų tvirtesnį pagrindą ir gaires Lietuvos viešojo sektoriaus reformai.

E. M.: - Viešasis sektorius turi įvairių įpareigojimų, kurie prisideda prie veiklos skaidrumo. Kaip pavyzdys – viešas įstaigos darbuotojų atlyginimų dydžių skelbimas. Viešumas yra pagrindinė priemonė užtikrinant skaidrumą. Manau, ateityje galime svarstyti apie platesnį atvirųjų duomenų naudojimą. (tarnybos, įstaigos sudarytų platesnes galimybes visuomenei prieiti prie ne slaptų duomenų).

- Kaip keičiasi visuomenės pasitikėjimas valstybiniu sektoriumi?

R. V.: - Mes dažniau matome visuomenės apklausas apie pasitikėjimą atskiromis institucijomis. Jis svyruoja, tačiau bendra tendencija yra tokia, kad tokiomis politinėmis institucijomis kaip Vyriausybė ir Seimas pasitikima mažiausiai. Daugiau pasitikima tokiomis institucijomis, kurios yra nepriklausomos nuo politikų – Lietuvos banku, policija, kariuomene, Konstituciniu teismu. Tačiau norint kažką konkretesnio pasakyti apie visuomenės pasitikėjimą viešuoju sektoriumi, reikėtų specialių tyrimų.

E. M.: - Žmonių pasitikėjimą lemia keli veiksniai – jų asmeninė patirtis, jų artimųjų patirtis ir viešoji informacija, pateikiama žiniasklaidoje. Norint, kad žmonės pasitikėtų viešuoju sektoriumi ir pasitikėjimas augtų, reikia dirbti visomis kryptimis – atviriau bendrauti su žiniasklaida, didinti paslaugų kokybę. Tą labai gerai iliustruoja Policijos pavyzdys – pasitikėjimas pareigūnais nuolat auga.

V. N.: - Bendras pasitikėjimas Lietuvos valstybės ir savivaldybių institucijomis yra vidutinio lygmens. Žemiausias pasitikėjimas šiomis institucijomis buvo užfiksuotas 2011 m. (39 proc.), o aukščiausias pasitikėjimas buvo pasiektas 2015 m. (64 proc.). 2016 m. atskirai buvo įvertintas gyventojų pasitikėjimas Lietuvos valstybės tarnyba pagal klausimą „savo pasitikėjimą valstybės tarnyba įvertinkite 10 balų skalėje” – iš viso 792 apklausos dalyviai pasitikėjimą valstybės tarnautojais įvertino tik 6 balais (vidurkis = 5,86).

Pasitikėjimas yra kompleksinis reiškinys. Iš esmės mūsų tyrimai patvirtina hipotezę, kad kuo aukštesnis socialinis pasitikėjimas, geresnė ūkio būklė ir palankesnis valdančiosios daugumos sudėties vertinimas, tuo labiau pasitikima ir valstybės institucijomis.

- Dėl kokių priežasčių kartais visuomenė yra linkusi nepasitikėti valstybiniu sektoriumi?

R. V.: - Turbūt pagrindinės priežastys yra susijusios su nepasitikėjimu politikais, kuris savo ruožtu susijęs su pernelyg dideliais lūkesčiais ir nusivylimu, kai jie yra nepateisinami. Politikai patys didele dalimi yra už tokią padėtį atsakingi, nes dažniausiai vietoje to, kad siektų savo pavyzdžiu rodyti tinkamą elgesį ir diskutuoti su rinkėjais dėl nemalonių, bet reikalingų viešojo intereso požiūriu sprendimų, jie pasirenka lengviausią kelią – sakyti rinkėjams tai, ką jie nori girdėti.

O kartais ir priima sprendimus vedini savanaudiškų motyvų, o ne viešojo intereso. Bet, žinoma, ne tik politikų elgesys ir skandalai kelia visuomenės nepasitikėjimą. Juos visuomenė mato žiniasklaidoje, bet savo gyvenime dažniau susiduria su įvairių viešojo sektoriaus organizacijų veikla – nuo Registrų centro iki ligoninės ar universiteto. Ir neretai dėl eilių, nepagarbaus elgesio, perteklinių reikalavimų ir panašių dalykų susiformuoja neigiama visuomenės nuomonė ir jai pakeisti reikia didelio įdirbio bei gerų pavyzdžių.

E. M.: - Praktika rodo, kad žmones labiausiai atstumia korupcijos apraiškos viešajame sektoriuje. Ypač jei tai skambios ir rezonansą sukeliančios istorijos, tokios kaip ,,auksinių šaukštų“ skandalas.

V. N.: - Kaip rodo sociologinės gyventojų apklausos, pagrindinės nepasitikėjimo valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis priežastys yra jų neveiklumas, korupcija ir skandalai, dėmesio trūkumas žmonėms, nepalanki ekonominė politika ir įgaliojimų viršijimas. Kalbant apie valstybės tarnybą, vidutiniškas valstybės tarnautojų vertinimas yra susijęs su tuo, kad jie yra neretai asocijuojami su valdžioje karaliaujančiais valdininkais, o ne visuomenei tarnaujančiais asmenimis – tai riboja gyventojų galimybes labiau pasikliauti valstybės tarnautojais.

- Kokiomis priemonėmis siekiama, kad visuomenę tenkintų valstybinio sektoriaus darbas?

R. V.: - Pagrindinės priemonės yra susijusios su šiuo metu gerąja praktika pasaulyje laikomais darbo principais – aiškių organizacijos tikslų ir jų siekimo priemonių formulavimu, paslaugų kokybės standartų nustatymu, veiklos vertinimais ir atskaitomybe, grįžtamojo ryšio su visuomene įtvirtinimu. Svarbu suvokti, kad mokesčių mokėtojų pinigai turi būti naudojami kuo efektyviau, nes suvokimas, kad su jais reikia elgtis kaip su savo lėšomis, dar nėra įsitvirtinęs viešajame sektoriuje.

Kartu reikia ir tinkamai atsilyginti dirbantiems viešajame sektoriuje už jų darbą, kad nebūtų galima sakyti, jog imituojamas ir darbas. Rinkoje atlyginimus nustato konkurencija, o viešajame sektoriuje tam reikia parodyti darbo rezultatus, atsiskaityti visuomenei, mokesčių mokėtojams per nustatytas atskaitomybės procedūras, atsižvelgiant, žinoma, į organizacijų veiklos specifiką.

Kalbant apie rimtesnius metodus – dar yra erdvės ir funkcijų peržiūrai, ieškant, kad skirtingos organizacijos nedubliuotų viena kitos ar nekeltų perteklinių reikalavimų piliečiams ar verslui, o kai kuriose srityse dar būtų galima ir privatizuoti kai kurias veiklas, jei jose galima sukurti sąlygas konkurencijai ir tokiu būdu pasiekti didesnio efektyvumo.

E. M.: - Būtina gerinti paslaugų kokybę ir komunikaciją, efektyvinti valdymą ir parodyti aiškų norą keistis – būti ne valdininkais, o tarnautojais.