Prekybos žmonėmis grimasos: žvilgsnis krypsta į vieną Lietuvos rajoną

Ne tik Lietuvos, tačiau ir kitų pasaulio valstybių problemų sąraše, šalia ekonominių, socialinių, kultūrinių, vis dar svarbią vietą užima ir prekyba žmonėmis. Mūsų šalyje bandant gerinti situaciją šioje srityje jėgas vienija viešasis sektorius ir Nevyriausybinės organizacijos, kartu kuriant ir įgyvendinant prevencinius projektus. Tačiau nukentėjusiųjų skaičius vis dar išlieka didelis. DELFI aiškinasi, kokios gali būti to priežastys ir kaip atpažinti galimą prekybos žmonėmis atvejį.

Dažniausiai įtikinami neturtingi žmonės

Prekybos žmonėmis aukomis dažniausiai tampa labiausiai pažeidžiamas visuomenės sluoksnis. Nevyriausybinės organizacijos Lietuvos Caritas Pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms programos vadovė Kristina Mišinienė pasakoja, kad jai dažniausiai tenka susidurti su nukentėjusiaisiais iš vaikų namų, socialinės rizikos ir alkoholio problemų turinčių šeimų, asocialiais ar iš mažų miestelių asmenimis.

„Mūsų uždavinys yra teikti pagalbą nukentėjusiems nuo įvairių formų prekyba žmonėmis, ne tik nuo prostitucijos“, – sako K. Mišinienė.

Anot jos, organizacija teikia socialinę, psichologinę, kai kuriais atvejais ir finansinę paramą nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis. Pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms programos vadovė vardija sritis, į kurias sritis dažniausiai būna įtraukiami socialinės rizikos asmenys: prostitucija, fiktyvių santuokų sudarymas įvairiose Europos Sąjungos šalyse, nusikalstama veika, daroma užsienyje. K. Mišinienė pastebi, kad įkalbintų užsiimti šiomis veiklomis amžius yra labai įvairus.

„Ne tik jauni žmonės būna užverbuojami, gali būti ir vyresnio amžiaus asmuo, kuris prastai gyvena ir jį kažkaip įtikina, įtraukia į neteisėtą veiką“, – aiškina K. Mišinienė.

Įtraukiami tiek vyrai, tiek moterys

Paklausta, kodėl žmonės ryžtasi įsivelti į neteisėtas veikas, su prekybos žmonėmis aukomis dirbanti specialistė sako, kad kai kurių gyventojų finansinė ir socialinė padėtis yra tokia prasta, jog jiems tai atrodo vienintelė išeitis.

„Žmonės nepragyvendami sutinka griebtis tokio paskutinio šiaudo“, – mano K. Mišinienė.

Tiesa, ji pabrėžia, kad tarp nukentėjusiųjų dėl prekybos žmonėmis nemažą dalį sudaro vyrai. Anot Lietuvos Carito atstovės, ypač lengva įtikinti jaunus, entuziastingus, tačiau darbo neturinčius ir greitai praturtėti norinčius vaikinus. Jiems pasiūlomas nesunkus darbas, pažadami dideli pinigai, tačiau, kaip vėliau paaiškėja, jie tampa nusikalstamos grupuotės aukomis: patikėjusieji gera ateitimi, išvežami į užsienį, prieš jų valią ten laikomi ir verčiami atlikti greitas vagystes ar sunkesnius nusikaltimus.

Tuo tarpu merginos ir moterys įtraukiamos į visą pasaulį suraizgiusį prostitucijos tinklą. K. Mišinienė sako, kad dažniausiai jaunos moterys išvežamos į Vokietiją. Tačiau ji taip pat priduria, kad moterys turi būti labai atsargios ir dėl santuokos pasiūlymų. Šiuo metu ypač daugėja fiktyvios santuokos pasiūlymų įvairiose Europos Sąjungos šalyse. Moterys už pinigus viliojamos į užsienį, sudaroma oficiali santuoka, vėliau jos laikomos nelaisvėje, o kartais ir verčiamos užsiimti prostitucija.

Daugiausiai atvejų pasienio savivaldybėse

Tačiau Pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms programos vadovė K. Mišinienė sako jau prieš keletą metų pastebėjusi, kad nors mūsų valstybėje nuolat kalbama apie šią problemą ir vykdoma nemažai prevencijos programų, paskaitų, seminarų, nė viena iš šių priemonių taip ir nepasiekia tikrojo adresato – auka galimai tapsiančio vargingai gyvenančio žmogaus.

„Mes jau keli metai atgal pamatėme, kad mes čia dirbame su pasekmėmis. Ir mes metų metais galime dirbti su pasekmėmis, teikti pagalbą, diskutuoti dėl prieglobsčio, socialinių paslaugų, psichologų. Ir tai reikia daryti, nes ko gero nebus visuomenės, kurioje gali būti pažaboti šie nusikaltimai. Bet supratome, kad pirmiausia reikia užsiimti prevencija. Ji turi būti labai konkreti. Orientuota į grupes, kurios būtų rizikos zonoje. Tai būtų vaikų namų auklėtiniai, vienišos mamos, žmonės su įvairiomis priklausomybėmis“, – aiškina K. Mišinienė.

Lietuvos Caritas, matydamas, jo teigimu, pakankamai pažeidžiamą Tauragės regioną, kaip pasienio ribą, važiuoja tiesiai į rizikingas vietas.

„Mes, gavę Lietuvos ambasados Amerikoje finansavimą, važiuojame į tas pasienio savivaldybes ir rengiame ten diskusijas bei turime mobilią ekspoziciją ant ratų. Važiuojame į miestus, miestelius, statom tą namuką ant ratų viduryje aikštės, o ten yra parodomos sąlygos, kaip atrodo išnaudojamos vietos prostitucijai, nusikalstamumui“, – pasakoja K. Mišinienė.

Trūksta jaunimo švietimo

Negana to, organizacija rengia paskaitas ir seminarus, kuriuose kalbama apie prekybą žmonėmis ir kaip to išvengti. K. Mišinienė sako, kad Vidaus reikalų, Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo ministerijos kalba apie prekybos žmonėmis problemą ir kuria prevencines priemones.

Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorės Nataljos Kurčinskajos teigimu, Lietuvoje didelis dėmesys skiriamas asmenų, kovojančių su prekybos žmonėmis reiškiniu, ugdymui. Tačiau ji mano, kad reiktų dar daugiau prevencinių priemonių, nukreiptų į potencialias rizikos grupes.

„Yra pagalba prekybos žmonėmis, yra integracija. Ir yra mokymai, prevencija mūsų valstybės įstaigoms, prokurorams", - teigia pašnekovė.

Anot jos, Lietuvoje reikėtų skirti daugiau dėmesio vaikų švietimui, kad jie sužinotų, kas yra prekyba žmonėmis.

Specialistė siūlo, kad vaiko ugdymas prekybos žmonėmis tema prasidėtų jau darželyje. Be to, patys tėvai turėtų kalbėti su atžalomis, kaip apsisaugoti nuo prekybos žmonėmis atvejų, nes nors valstybės institucijos rengia prevencines programas, šiuo atveju informacijos nebus per daug.