Santykis su valstybe keičiasi: vyresnių žmonių klaidos brangiai kainuoja

Akivaizdu, kad skirtingo amžiaus žmonių santykis su valstybe skiriasi. Kai kas pastebi, jog tie, kuriems teko susidurti su šalies nepriklausomybei iškilusiomis grėsmėmis, valstybę vertina kur kas labiau nei tie, kurie gimė nepriklausomoje šalyje. Apie tai, kaip keičiasi skirtingų kartų santykis su valstybe, kalba Pilietinės visuomenės instituto atstovė Rūta Žiliukaitė ir VDU sociologas prof. Vylius Leonavičius.

- Kuo šiomis dienomis jaunesniosios kartos santykis su valstybe
skiriasi nuo vyresniosios?

R. Ž.: - Jauni žmonės turi silpnesnį ryšį su valstybe nei vyresni Lietuvos gyventojai. Viena vertus, tai yra susiję su amžiumi. Jauni žmonės, siekiantys tapti savarankiškais ir nepriklausomais nuo tėvų, įsitvirtinti darbo srityje, yra labai susitelkę į save, labiau egocentriški. Tampant vyresniais, ryšys su valstybe ir bendruomene paprastai stiprėja todėl, nes didesnė socialinio gyvenimo patirtis padeda suprasti, kad ne tik šeima, t.y. patys brangiausi ir artimiausi žmonės, yra svarbūs užtikrinant žmogaus gerovę, bet itin svarbus vaidmuo šioje srityje tenka valstybei ir kitiems žmonėms, su kuriais sieja ne giminystės ryšiai.

Socialinės atskirties, izoliacijos, vienatvės rizika yra didelė ne tik tuomet, kai žmonės neturi šeimos ar artimų žmonių, bet ir tada, kai savo gyvenime jie gali pasiremti tik tokiais artimais ryšiais. Vyresni žmonės tai geriau supranta.

Kita vertus, jauni žmonės turi silpnesnį ryšį su valstybe ne tik dėl amžiaus, bet ir dėl kultūrinių kartų skirtumų. Vyresni Lietuvos gyventojai augo socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje, kur daug daugiau dėmesio buvo skiriama patriotizmo, pareigos bendruomenei ir valstybei, ugdymui. Dėl globalizacijos procesų, populiariosios kultūros įtakos, jaunesnės gyventojų kartos yra daug mažiau prisirišusios prie valstybės, kurioje auga, daug mažiau saistomos kokių nors artimus ryšius peržengiančių įsipareigojimų bendruomenei ar visai visuomenei.

Taip pat svarbu atsižvelgti ir į tai, kad mūsų visuomenėje jaunų žmonių ryšį su valstybe silpnina ne tik bendri skirtingoms visuomenėms modernizacijos ir globalizacijos procesai, bet ir mūsų visuomenėje vyraujantis politinis susvetimėjimas: paplitęs nepasitenkinimas tuo, kaip veikia naujoji politinė ir ekonominė sistemos, nepasitikėjimas valdžios institucijomis, politinis pasyvumas yra vyresniųjų perduodamas jaunesniems. Tad bent iš dalies jaunų žmonių ryšio su valstybe silpnumas yra nulemtas vyresnių gyventojų nuostatų ir elgsenos savo valstybės atžvilgiu.

V. L.: - Šiandien ketvirtoji karta, jaunimas, ypač stipriai skiriasi nuo vyresnių kartų, lyginant su sovietinio laikotarpio kartų tarpusavio skirtumais. Pagal savo požiūrį į valstybę jauniausia karta netgi yra artimesnė pačiai vyriausiajai kartai, kuri turi stipriausią valstybės pojūtį ir tapatybę – ji buvo socializuota nacionalinės valstybės idėja nuspalvintoje tarpukario Europoje ir tragiškai patyrė valstybės praradimą.

Sovietinio laikotarpio socialinė raida buvo labai lėta, sistema tarsi „užšaldė“ visuomenę, todėl tuo laikotarpiu socializuotos antroji ir trečioji karta turi nedidelius tarpusavio vertybinius skirtumus, sistemiškai turi daugiau panašumų ir tuo jos skiriasi tiek nuo jauniausios, tiek nuo vyriausios kartos.

Šiandien jauniausioji, ketvirtoji karta yra užaugusi ir socializuota nepriklausomoje Lietuvoje ir nepriklausomybę priima kaip savaime duotą realybę. Ši karta yra labiausiai atvira globalizacijai, o šį atvirumą ypač sustiprina įvaldyta migracija. Vaizdžiai tariant, šiandien be jokių kitų papildomų veiksnių migracija pati save palaiko, nes išplėtoti migraciją lengvinantys socialiniai tinklai, daug formalios ir neformalios informacijos apie migracijos vietas bei, o tai svarbiausia, ypač patraukli individualios tapatybės paieškų alternatyva.

Jei visų anksčiau minėtų kartų atstovams būdingas stiprus materialinio saugumo poreikio jausmas ir jiems labiau būdingos materialistinės vertybės, tai nemažai šiuolaikinės jauniausios kartos atstovų daliai būdingos saviraiškos vertybės, kurios lemia ir savitus asmens individualios tapatybės konstravimo būdus. Jaunimui politinė tapatybė yra duota savaime, jie save laiko Lietuvos piliečiais, bet jiems nereikėjo dėl jos pergyventi kognityvinio disonanso ir apsimesti lojaliais piliečiais, kaip kitoms kartoms sovietiniu laikotarpiu. Jie turi politinę tapatybę, todėl ji nėra aktuali.

Tam tikra prasme, bet labai bendra, jie yra panašūs į senąją kartą – abi buvo socializuotos nepriklausomoje Lietuvoje. Skirtumas tik tas, kad tarpukaryje visoje Europoje nacionalinės valstybės idėja buvo ypač svarbi ir stipriai formavo asmens tapatybę. Šiandieninės vėlyvosios modernybės sąlygomis, į kurias mes papuolėme iš karto po sovietijos žlugimo, nacionalinės valstybės idėja išgyvena krizę, nacionalinės ideologijos jau nėra ypač paveikios formuojant asmens tapatybę. Jauni žmonės siekia konstruoti ypač individualias tapatybes

- Kaip vertinate šiuos skirtumus? Ar laikui bėgant jie ryškėja?

R. Ž.: - Neabejoju, kad tie, kurie šiuo metu yra jauni, pradės labiau rūpintis bendruomeniniais, o ne tik savo reikalais, kai taps vyresni. Žinoma, skirtumai tarp vyresnių ir jaunesnių šalies gyventojų tikrai liks, nes yra, be kita ko, susiję su minėtais vertybiniais skirtumais tarp kartų.

Kita vertus, jaunesnioji karta yra labiau išsimokslinusi nei vyresni gyventojai, ji yra labiau nepriklausoma nuo tradicinių autoritetų, yra labiau autonomiška renkantis gyvenimo būdą ir turi kritiškesnį ir labiau instrumentinį, o ne vertybinį, santykį su politika. Taigi, laikui bėgant, jaunajai kartai tampant brandesne, ją nebūtinai apibūdins palyginus su vyresnėmis kartomis tik silpnesnis ryšys su valstybe ar politinis pasyvumas. Šiai kartai taip pat gali būti būdingos naujos ir kitokios politinio įsitraukimo ir dalyvavimo formos.

V. L.: - Bet kokie politiniai įvykiai, gresiantys nepriklausomai valstybei, turėtų suaktualinti jaunimo politinę tapatybę, nes ji yra jų asmens dalis. Šiuo atveju teigiu apibendrintai, nes esant nepriklausomybei grėsmingai situacijai asmens pasirinkimas priklausytų nuo asmens vertybinių prioritetų ir psichologinių savybių. Kitaip tariant, skirtingai nuo gana unifikuotų sovietinio laikotarpio kartų, šiandieninis jaunimas yra labiau tarpusavyje susiskaidęs. Šiandieninis jaunimas nėra vientisa ir homogeniška grupė, tad ir jos santykis su valstybe nėra vienodas.

- Kaip keičiasi naujų kartų požiūris į valstybines šventes, ar šiuo atveju įžvelgiate kokią nors grėsmę?

R. Ž.: - Jaunimas yra ta žmonių grupė, kuri yra atliepiausia nemokamų pramogų pasiūlai. Įtraukti jaunus žmones į valstybinių švenčių šventimą, atrodo, neturėtų būti sudėtinga: geras koncertas ar gera kitokio pobūdžio pramoga, gerai atliepianti jaunų žmonių poreikius, gali garantuoti, kad jie „švęs“. Tačiau tai nereiškia, kad toks dalyvavimas bus svarbus jų tapatybei.

Valstybinių švenčių šventimas yra susijęs su tautine žmonių tapatybe. O jauni Lietuvos gyventojai pasižymi itin silpna tautine tapatybe lyginant kitų Europos šalių kontekste. Jeigu žmogus nesitapatina su valstybe, kurioje gyvena, mažai tikėtina, kad jam bus svarbu švęsti valstybines šventes.

Pats švenčių šventimas ar nešventimas nekelia grėsmės, nes jis tėra daug gilesnių valstybės ir visuomenės gyvenime dalykų rodiklis. Valstybinių švenčių šventimas padeda žmonėms pasijusti politinės bendrijos nariais, jis padeda stiprinti žmonių tapatinimąsi su valstybe ir tauta.

- Ko reikėtų imtis, kad jaunesniųjų kartų pilietiškumas stiprėtų?

R. Ž.: - Gero formalaus ir neformalaus pilietinio švietimo bendrojo ugdymo mokyklose. Politinio susvetimėjimo kamuojamoje visuomenėje mokyklos vaidmuo yra išskirtinai svarbus.

Taip pat pilietiškumo stiprėjimui svarbūs yra pilietinės visuomenės lyderiai. Kuo daugiau atsiras jaunų politinių ir pilietinės visuomenės lyderių, pasitelkiančių šiuolaikines technologijas masiniam bendraamžių telkimui pilietinėms veikloms ar akcijoms, tuo labiau tikėtina, kad teigiamos dalyvavimo patirties įgiję jauni žmonės ir vėliau nebus visiškai pilietiškai ar politiškai pasyvūs.

- Kokias ateities žmogaus santykio su valstybe prognozes galima numatyti?

R. Ž.: - Žmogus, kuris valstybėje jaučiasi gerai, paprastai turi stiprų ryšį su valstybe. Artimiausiu metu tas tikrai nesikeis, nors ir jaunoji karta daugelyje pasaulio visuomenių yra šiek tiek labiau kosmopolitiška nei vyresnės kartos. Manau, kad šiandien aktualesnis yra ne klausimas apie santykį su valstybe, o klausimas apie santykį su demokratija: kiek iš tiesų yra svarbu jaunajai kartai gyventi šalyse, kurios yra valdomos demokratiškai, kiek svarbios jiems yra demokratinės vertybės.

V. L.: - Lietuvoje 2-oji ir 3-oji karta per ilgai užsibuvo galios pozicijose, todėl iš dalies neigiamai paveikė jauniausios kartos pozityvų ir optimistinį požiūrį į valstybę, netgi skatina skepticizmą. Manau, kad nepriklausomos Lietuvos antras dešimtmetis turėjo prasidėti labiau įtraukiant jaunąją kartą į galios poziciją, ypač tuos, kurie pabuvo užsienyje.

Manau, nuo to priklausys ir tolesnė valstybės raida. Vyresniųjų kartų, kurioms būdinga stipri hipokrizija, interesas, neužleisdamas vietos jaunimui laimi prieš valstybės interesą.

- Kas pastaruoju metu labiausiai stiprina skirtingų kartų santykį su valstybe?

R. Ž.: - Ir anksčiau, ir dabar visų kartų santykį su valstybe stiprino subjektyvus pasitenkinimas savo gyvenimu joje. Ir anksčiau, ir dabar visų kartų santykiui su valstybe įtaką turi tai, kiek skiriama dėmesio šeimoje, bendruomenėje, valstybėje pilietiškumo ugdymui.