Smurtui artimoje aplinkoje nėra kur slėptis: nukentėjusiųjų elgesys keičiasi

Per pastaruosius ketverius metus policijos registre užregistruotų iškvietimų dėl smurto šeimoje padaugėjo daugiau nei dvigubai. Ekspertų teigimu, tai nereiškia, jog pastaruoju metu sužvėrėjome ir ėmėme daugiau smurtauti – tai reiškia, jog smurto aukos vis dažniau ryžtasi netylėti ir kreiptis pagalbos, kurios gauti galima vis greičiau ir paprasčiau. Apie tai kalba Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šeimos politikos skyriaus vyr. specialistė Daiva Junevičienė ir Vilniaus miesto krizių centro direktorė Nijolė Dirsienė.

- Kokių papildomų priemonių reikėtų, kad aplinkiniai žmonės neliktų abejingi pamatę smurto artimoje aplinkoje atvejį?

N. D.: - Pagrindinė ir vienintelė priemonė yra bausmė smurtautojui. Kai įsisąmoninsime, kad smurtas yra nusikaltimas, už kurį turi būti bausmė ir nė vienas neliks nenubaustas. Tikėjimas teisėtvarka teisinėj valstybėj nepaliks abejingų pamačius smurtą. Smurtautojas turi įrodinėti, kad nevartojo smurto, stengiasi keisti savo elgesį. Jo „sunki“ vaikystė, nepatirta meilė nėra pagrindas skriausti kitą.

Svarbu, kad žiniasklaidoje būtų formuojamas nepakantumas smurtiniam elgesiui, siekiama nulinės tolerancijos smurtui. Būtų daug laidų radijuje ir televizijoje, mokančių konstruktyviai spręsti tarpusavio ginčus, mokančių šeimas ekonominės abėcėlės, supažindinančios su naujomis galimybės ir naujomis savitarpio pagalbos praktikomis bendruomenėse. Tam turi būti skirtos lėšos, kurios atsipirktų ir padėtų pasiekti naujosios XVII Vyriausybės siekį sukurti saugią Lietuvą, kurioje būtų gera gyventi.

2006 metais kartu su Moterų informacijos centru vykdėme ES projektą „Forward: šeima ir darbas suderinami“. Buvo sukurtas pagalbos šeimai modelis, vykdoma ir smurto ankstyvoji prevencija. Jaunos šeimos lopšeliuose - darželiuose gaudavo informaciją apie smurtą, jo pasireiškimą ir formas, pagalbos galimybes nukentėjus. Ikimokyklinio ugdymo institucijų darbuotojai buvo apmokyti pažinti nukentėjusius nuo smurto artimoje aplinkoje, galėjo suteikti informaciją apie pagalbą bendruomenėje. Ikimokyklinio ugdymo institucijoje buvo sukurta atpažįstanti smurtą ir nepakanti jam bendruomenė.

D. J.: - Prieš penkerius metus Lietuvoje buvo priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, kurio paskirtis – ginti asmenis nuo smurto artimoje aplinkoje. Įstatyme įtvirtinta, kad smurtas artimoje aplinkoje yra žmogaus teisių ir laisvių pažeidimas ir laikomas valstybės reikalu. Pagal šį įstatymą policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą, gali veikti (pradėti ikiteisminį tyrimą, taikyti apsaugos priemones) be jokio oficialaus nukentėjusiojo pareiškimo, kuris buvo būtinas anksčiau, kol nebuvo priimtas minėtas įstatymas.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, įgyvendindama minėtą įstatymą, prisideda prie visuomenės švietimo bei nepakantumo smurtui ugdymo, vykdomos informacinės kampanijos, skirtos smurto artimoje aplinkoje prevencijai.

Ministerija kasmet organizuoja švietėjišką akciją „16 aktyvumo dienų prieš smurtą“ kurios tikslas yra pakviesti visą visuomenę įsitraukti sprendžiant smurto problemas, parodyti visuomenei smurto pasekmes ir pasakyti, kad smurtas nesirenka aukos nei pagal amžių, profesiją ar užimamas pareigas. Smurtas labiausiai bijo viešumo, todėl šios problemos sprendimas ir prasideda nuo jos pripažinimo – sau ir kitiems. Tik pripažinus, kad tai problema, kurios neverta toleruoti, galima pradėti ją spręsti.

Labai svarbu aktualizuoti smurto artimoje aplinkoje apraiškas ir rizikas, ugdyti vertybes, skatinančias socialinę atsakomybę ir pakantumą šeimoje, užtikrinti tinkamą visuomenės informavimą apie pagalbos ir prevencijos formas.

„Būk protingesnis, pakentėk, nusileisk, visi pykstasi“ – tokius ir panašius „patarimus“ psichologinį smurtą patiriančioms aukoms dažniausiai dalija artimieji. Tačiau, pasak psichologų, bet koks smurtas šeimoje dažniausiai prasideda psichologiniu ir užsibaigia fiziniu smurtu. Smurtas dažniausiai kyla dėl to, kad smurtautojas nori dominuoti ir patirti galią.

- O ko reikia, kad žmonės, patiriantys artimųjų smurtą, nebijotų ieškoti pagalbos?

N. D.: - Tikėjimas ir pasitikėjimas teisėtvarka padrąsins aukas kreiptis pagalbos. Kai dėl smurto veikos smurtautojas yra išvežamas tarkim 24 val. iš namų į areštinę, o jam grįžus nutraukiamas ikiteisminis dėl įrodymų stokos ar per menkų sužalojimų, tikėtina, kad auka daugiau nesikreips arba pati įvykdys teisingumą, yra tikimybė jai tapti Panevėžio pataisos namų gyventoja, o valstybė tuo metu rūpinsis vaikais. Svarbus visuomenės neigiamas požiūris į smurtautoją, nepakantumas smurtiniams santykiams.

Moteriai svarbu, kad smurto atvejais būtų ginama ne tik ji, bet ir kartu gyvenantys vaikai. Teisėsauga, VTAS, socialiniai darbuotojai turi padėti moteriai, apginti ją ir vaikus nuo smurtaujančio asmens. Jo tėvystė vaiko gimimo liudijime neužtikrina saugių santykių su vaiku. Visuomenės jautrumas nuskriaustam gyvūnui dažnai yra didesnis nei kenčiančiai moteriai ir vaikams.

Pagalbos aukai procesas yra ilgas, reikalaujantis laiko, lėšų, įvairių sričių specialistų pagalbos. Įveikusi konkretų smurto prieš ją proveržį, ji turi mokytis gyventi naujai, pati priimti sprendimus, siekti darbinių pajamų šeimos biudžete, tinkamai rūpintis vaikais. Nereta jų siekia baigti vidurinę mokyklą, įsigyti profesiją. Kartu su Vilniaus krašto verslininkėmis dalyvaujame Prezidentės globojamame projekte „Už saugią Lietuvą“, kurios tikslas – pagalba nukentėjusioms nuo smurto artimoje aplinkoje moterims, vaikų institucinės globos mažinimas.

Su Vilniaus policijos asociacija ir Vilniaus 2 policijos komisariatu vykdėme projektą „Šeima šeimai“, kurio metu siekėme, kad šeimos įsijungtų į savipagalbą, padėtų viena kitai spręsti problemas, užtikrintų tinkamą vaikų priežiūrą. Projekto veiklos stiprino projekto dalyvių gebėjimus atpažinti smurtą ir rasti pagalbos šaltinius.

D. J.: - Tam, kad žmonės, patiriantys artimųjų smurtą, nebijotų ieškoti pagalbos, smurtą artimoje aplinkoje patiriantis asmuo turi būti įsitikinęs, kad jis ginamas valstybės ir jis gali gauti veiksmingą pagalbą, o smurtaujantis asmuo neišvengia atsakomybės. Nustatyta, jog smurtą artimoje aplinkoje patyrusiam žmogui pareiškimo rašyti nereikia, atitinkamų veiksmų imamasi nustačius smurto artimoje aplinkoje faktą.

- Kokią pagalbą šiandien gali gauti tokio pobūdžio aukos?

N. D.: - Šalyje nuolat vyksta pagalbos tinklo aukoms kūrimas – nuo krizių centrų, socialinių paslaugų įstaigų iki specializuotų pagalbos centrų (SPC). Šios institucijos sprendžia aukų problemas, vykdo prevenciją visuomenėje. Aukos gali gauti jos poreikius labiausiai atitinkančias kompleksines paslaugas.

Smurto atveju, kai pranešama policijos pareigūnams, su jomis susisiekia SPC specialistai. Aptaria susidariusią situaciją ir veiksmus bei resursus sprendžiant problemą. Savivaldybės atsakingos už socialinių paslaugų organizavimą ir teikimą teritorijoje. Auka gali kreiptis į socialinius darbuotojus ir gaus jos poreikius atitinkančias paslaugas. Svarbiausia netylėti, kuo anksčiau kreiptis pagalbos.

Pagalba galima nuo konsultavimo gyvai ar telefonu (ir anonimiškai), esant poreikiui gali būti suteiktas laikinas saugaus prieglobstis iki 3 parų ar iki 6 mėnesių. Pagal poreikį paslaugas teikia socialiniai darbuotojai, psichologai, teisininkai.

D. J.: - Smurtą artimoje aplinkoje patyrusiam asmeniui pagalbą teikia Specializuotos pagalbos centrai, kurie savo veiklą vykdo visoje Lietuvoje.

Pagalba prasideda jau policijos pareigūnui atvykus į smurto artimoje aplinkoje įvykio vietą. Policijos pareigūnas informuoja nukentėjusį asmenį, kad su juo susisieks specializuotos pagalbos centro darbuotojai ir suteiks jam pagalbą. Policija perduoda specializuotos pagalbos centrui būtiniausius susisiekti smurtą patyrusio asmens duomenis.

Specializuotos pagalbos centras, gavęs iš policijos informaciją apie smurto artimoje aplinkoje atvejį ir smurtą artimoje aplinkoje patyrusio asmens duomenis, pagal galimybes nedelsdamas, ne vėliau kaip kitą specializuotos pagalbos centro darbo dieną po informacijos gavimo, telefonu ar kitomis priemonėmis susisiekia su smurtą artimoje aplinkoje patyrusiu asmeniu ir jam pasiūlo specializuotą kompleksinę pagalbą. Specializuota kompleksinė pagalba teikiama ir tuomet, jei smurtą artimoje aplinkoje patyręs asmuo pats savarankiškai kreipiasi į specializuotos pagalbos centrą.

Specializuotos pagalbos centras suteikia pagalbą, kad būtų įveikta kritinė būklė, informuoja nukentėjusį asmenį visais smurto atveju reikalingais klausimais ir konsultuoja. Esant poreikiui, Specializuotos pagalbos centrai bendradarbiauja su policija, socialinių paslaugų centrais, vaiko teisių apsaugos tarnybomis ir kitomis įstaigomis.

- Kaip keičiasi Lietuvoje smurto artimoje aplinkoje statistika? Į kurią pusę situacija krypsta?

N. D.: - Teikiama statistika neatspindi tikrų smurto mastų. Bandome įveikti fizinį smurtą, kuris matomas, gali būti įrodomas kūno sužalojimo laipsniu. Pasitaiko atvejų, kuomet auka kreipiasi į medikus dėl patirtų sužalojimų, bet bijo įvardinti, kad sužalojimai yra dėl patirto smurto.

Turime nepamiršti apie kartotinį smurtą, kuomet policijos pareigūnai kviečiami į tą pačią šeimą ne vieną kartą. Smurtautojas nesurandamas arba grįžta į namus ir vėl smurtauja. Pagalbos besikreipiančios moterys dažnai kalba apie socialinę izoliaciją, kuomet smurtautojas draudžia bendrauti su giminėmis, artimaisiais, užrakina ją ir neišleidžia į darbą ir pan. Statistika pasikeistų, jeigu aukomis būtų pripažįstami ir vaikai, kurie tuo metu yra namuose arba gyvena toje aplinkoje...

D. J.: - Visuotinai pripažįstama, kad smurtas artimoje aplinkoje yra dažnai užslėptas reiškinys, nors iš atliekamų viešosios nuomonės tyrimų galima daryti atsargias prielaidas, kad padėtis labai pamažu, tačiau gali gerėti.

Vieni iš teigiamų dalykų, kuriuos galima įvardyti kalbant apie pokyčius priėmus įstatymą – tai naujas požiūris į smurtą. Didėja visuomenės sąmoningumas smurto artimoje aplinkoje atžvilgiu, daugėja besikreipiančiųjų pagalbos.

Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo įgyvendinimas įnešė svarių permainų ir suteikė esminį postūmį sprendžiant šią jautrią ir skaudžią problemą. Per pirmuosius ketverius įstatymo galiojimo metus (2012–2015 m.) policijos registre užregistruotų iškvietimų dėl smurto artimoje aplinkoje pranešimų kiekis išaugo nuo 18 tūkst. iki 38 tūkst. Iš jų 80 proc. sudaro moterys. Tai rodo, kad vis dažniau smurto artimoje aplinkoje faktai tampa žinomi, o asmenys, nukentėję nuo smurto artimoje aplinkoje, gauna kvalifikuotą pagalbą.

Nuo 2013–2015 m. daugiau nei du kartus padidėjo skaičius asmenų, kuriems specializuotos pagalbos centruose buvo suteikta pagalba (nuo 4,6 iki 10,5 tūkst.). 2016 m. per 9 mėn. Tokių asmenų jau buvo 7,8 tūkst. Mažėja asmenų, kurie atsisako priimti siūlomą pagalbą.

Paminėti faktai ir skaičiai, parodantys išaugusį iškvietimų skaičių ir asmenų, gavusių pagalbą skaičių, rodo ne didėjantį smurto mastą, o didėjantį visuomenės sąmoningumą ir atvirumą bei didėjantį ryžtą kreiptis pagalbos.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu atliktų viešosios nuomonės tyrimų metu, respondentų, kurie nurodė, kad yra patyrę smurtą artimoje aplinkoje, buvo klausiama, kur jie kreipėsi pagalbos, kai patyrė smurtą.

2014 m. atlikto tyrimo duomenimis, 69,9 proc. respondentų, patyrusių smurtą artimoje aplinkoje nurodė, kad jie pagalbos nesikreipė. Lyginant su 2016 m. atlikto analogiško tyrimo rezultatais, pastebimas teigiamas pokytis, t.y. respondentų, teigiančių, kad nesikreipė pagalbos, procentas sumažėjo iki 53,1 proc., tačiau būtina pastebėti, kad išlieka didelė dalis žmonių, kurie nesikreipia jokios pagalbos dėl patirto smurto artimoje aplinkoje.

2016 m. apklausos duomenimis, asmenys, patyrę smurtą artimoje aplinkoje, dažniausiai pagalbos kreipėsi į policiją ar į kitas teisėsaugos įstaigas (24,1 proc.), į giminaičius (19,7 proc.), į medikus (11,6 proc.). Tai dar kartą rodo, kad turime dirbti, kad smurtą artimoje aplinkoje patiriantys žmonės būtų padrąsinti kreiptis specializuotos pagalbos, o smurtautojai žinotų apie neišvengiamą atsakomybę už savo poelgius.

- Kokiu keliu Lietuva eis toliau? Ko reikia, kad smurtas artimoje aplinkoje būtų tik išimtinis atvejis?

N. D.: - Naujoji vyriausybė įsipareigojo mažinti smurtą ir kovoti su patyčiomis, kurti šeimai palankią aplinką. Programoje pažymi ir skurdo bei regioninės atskirties įveikimą. Būtų tikslinga įsivertinti turimus pagalbos išteklius savivaldos ir NVO lygmeniu, inicijuoti jų bendradarbiavimo projektus savivaldybių lygmeniu, racionaliai išnaudoti turimus žmogiškuosius resursus. Turime parengti smurto mažinimo prevencijos strategiją su numatytomis tam lėšomis. Ištisus metus šalyje turi vyrauti nepakantumo smurtui atmosfera. Smurto problema sietina su skurdo, socialinės atskirties mažinimu, švietimo ir sveikatos apsaugos sistemomis.

D. J.: - Lietuvoje įvyko nemažai pokyčių įgyvendinant Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, tačiau dar nemažai reikia nuveikti, ypač stiprinant bendradarbiavimą tarp skirtingų institucijų, dirbančių smurto prevencijos ir pagalbos srityje bei savivaldybių lygmenyje. Taigi, kartu suvieniję jėgas ir bendradarbiavimą tiek valstybės, savivaldos, tiek ir nevyriausybinių organizacijų, galime daug ką nuveikti stiprinant visuomenės sąmoningumą bei pagalbos teikimo sistemą.