Žmonės su negalia aktyviai dalyvauja pilietinėje, visuomeninėje, kultūrinėje veikloje, įkuria verslus ir imasi kitų svarbių iniciatyvų.
„Manau, žmonės su negalia yra aktyvesniais visuomenės nariais tuomet, kai yra, kas juos paskatina, ar tai yra būtų šeima, ar bendraminčių organizacija. Pavyzdžiui, kai Lietuvoje vyko rinkimai, mūsų iniciatyva buvo užtikrinti galimybę žmonėms su negalia patekti į rinkimų apylinkes. Ne paslaptis, kad yra sudarytos kitos sąlygos balsuoti, kad žmonės neva nevargtų, bet tai skatina būti aktyvesniais“, - dėstė Lietuvos žmonių su negalia sąjungos vadovė Rasa Kavaliauskaitė.
Ji sako, kad nors vyksta įvairių organizacijų, atstovaujančių žmonėms su negalia, susitikimai su miestų valdžia, daug spręstinų problemų pamato ir įvardija būtent pavieniai žmonės.
„Pavyzdžiui, pirmiausiai apie Pilaitės perėjos problemas pradėjo kalbėti šiame sostinės rajone gyvenančios kolegės, kurios sužinusios apie perėjos atidarymą, nuvažiavo pasižiūrėti, kaip ji veiks. Tuo metu visi garantavo, kad perėja bus puiki. O, pasirodo, ji yra bloga, ir Vilniaus miesto valdžia suprato, kad padarė nesąmonę ir ją reikės perdarinėti. Tačiau jeigu mes tylėtume, tai išvis niekas nesikeistų, visi pasidžiaugtų nauja perėja ir tiek“, - kalbėjo R. Kavaliauskaitė.
Pašnekovė dėsto, kad yra ir daugiau pavyzdžių, kaip žmonės ne tik imasi kartu spręsti bendruomenei aktualias problemas, bet iniciatyvos imasi ir patys.
„Pažįstu jauną vyrą Robertą Šimonį, kuris Vilniuje baigė filosofijos mokslus, bet grįžo į gimtuosius Druskininkus ir sunkiai rado darbo. Jis ieškojo sau veiklos ir atsitiktinai namie pamatė siuvimo mašiną, tad ėmėsi siūti vienetines lėles ir dabar įkūrė savo verslą“, - sėkmės istoriją pasakojo R. Kavaliauskaitė.
Ji sako, kad iniciatyvių žmonių yra ir daugiau, ypač meno srityje.
Pašnekovė dėsto, kad yra ir daugiau organizacijai priklausančių žmonių, kurie save labai aktyviai realizuoja per menus, į užsiėmimus ateina kaip į darbą.
„Yra Naujasis teatras, kuriame profesionaliai vaidina silpnaregiai arba visiškai regėjimą praradę žmonės. Tačiau žmogui su negalia reikia palaikymo, nes kitą kartą negalia jį ne tik fiziškai suvaržo, bet ir morališkai sukausto. Ir mes kalbame, kad mus neįgaliaisiais padaro ne pati negalia, o aplink supančios kliūtys. Jeigu jų nebūtų ir neįgalųjį vertintų kaip tiesiog kitokį, be patyčių, tuomet ir galimybės yra kitokios“, - argumentavo R. Kavaliauskaitė.
Svarbu būti tarp žmonių
Anot sąjungos vadovės, skaudžiausia, kai žmonės su negalia yra izoliuojami nuo vaikystės: jei nėra sąlygų lankyti bendrojo lavinimo mokyklų ir mokomasi namie, pamažu auga ir vis uždaresnis žmogus.
„Mes daug kovojame, kad vaikai lankytų mokyklas ir nebūtų uždaryti. Tačiau čia ne tik nepritaikytų mokyklų problema, svarbus ir tėvų požiūris, nes dažnai jie nori vaiką apsaugoti nuo užgauliojimų ar nepatogumų“, - sakė ji.
Pašnekovė viliasi, kad vieną dieną pavyks pasiekti, kad Lietuvoje, kaip Švedijoje, statant ar atliekant remontą iškart būtų pagalvojama apie infrastruktūros pritaikymą žmonėms su negalia, tėvams su vežimėliais ar senjorams, kuriems sunku kopti laiptais.
„Kitą kartą padaryti iškart gerai yra pigiau, nei paskui perdarinėti, kad infrastruktūra tiktų visiems. Kartais girdžiu priekaištų, kad neįgaliųjų yra nedaug ir kodėl dėl jų viskas turi būti pritaikyta, bet yra ir žmonių su mažais vaikais, o visuomenė sensta, tad kalba eina apie kur kas didesnį žmonių skaičių“, - sakė R. Kavaliauskaitė.
Pašnekovė apgailestauja, kad dažnu atveju žmonėms su negalia norisi pasiekti daugiau ir būti aktyvesniems, bet net kelionę į miesto centrą riboja tokie žmogiški dalykai kaip netinkami keliai ar specialių tualetų nebuvimas.
Apie kiek kitokią situaciją kalba asociacijos „Viltis“ vadovė Dana Migaliova. Ji apgailestauja, kad pastaruoju metu yra mažai iniciatyvų, kurios padėtų protinę negalią turintiems žmonėms.
„Atrodo, kad teikiama pagalba turėtų tarnauti žmogui, bet ji tarnauja pastatams ir tyrimams, o žmogus kaip gyveno, taip gyvena. Iki šiol eilėje į socialinės globos įstaigas laukia 190 žmonių, o savivaldybėse nedidelių grupinio gyvenimo namų trūksta“, - apgailestavo ji.
Tačiau pašnekovė viliasi, kad vieną dieną ir Lietuvoje žmonės su negalia bus integruojami į visuomenę, kaip tai yra daroma Šiaurės šalyse.
„Islandijoje visi žmonės, ne tik su fizine, bet ir su protine negalia, kurie yra pajėgūs komunikuoti be didelės pagalbos, gali mokytis aukštosiose mokyklose ir įgyti profesiją. Vienas išmoksta būti durininku, kitas – knygų dulkių valytojų bibliotekoje, kaip bibliotekininko padėjėjas, dar kitas – gėlininku, - kalbėjo D. Migaliova. - Vaikai su labai giliais sutrikimais yra integruoti ir klasėse, per pertraukas jie būna kartu su sveikais bičiuliais, kurie juos globoja pertraukų metu ir laisvalaikiu.“
Anot pašnekovės, kai vaikai užauga kartu, tarp suaugusiųjų nelieka patyčių, baimės ar susvetimėjimo.
„Tada didžiausia bėda lieka apniukusios dienos ir mažai saulės“, - apibendrino pašnekovė.
Menai padeda atsiskleisti
Viešosios įstaigos „Vilties Akimirka“ Dienos užimtumo centro programos vadovas Andrius Šleivys DELFI papasakojo, ko pavyko pasiekti per organizuojamas kūrybines veiklas. Iš viso dienos centrą lanko 25 jaunuoliai.
„Vaikinas, kuriam 25 metai, nors ir sunkiai koordinuoja judesius, visų nuostabai ypač mėgstą sportą. Pats mina stacionarų dviratį, bėga bėgimo takeliu, stengiasi savarankiškai atlikti mankštą ir judesius koreguojančius pratimus. Jis pats aktyviausias sportinių renginių dalyvis. Jis ne tik mėgsta sportuoti, bet ir stebėti bei patarti kitiems sportuojantiems centro kolegoms. Džiaugiamės, kad sportas šiam vaikinui tapo ne tik pomėgiu, bet ir gyvenimo būdu“, - kalbėjo A. Šleivys.
Pasak jo, centre siekiama per kūrybines ir darbines veiklas skatinti neįgaliųjų asmenybės tobulėjimą bei socialinę integraciją.
„Nesenai pradėjusi lankyti centrą, bet vyriausia amžiumi lankytoja visus nustebino savo lankstumu, plastiškumu ir pomėgiu šokiams. Ji yra diskotekų iniciatorė ir aktyviausia šokėja, visus stebina gimnastiniais judesiais, iš jos trykštanti energija išjudina ir vangesnius centro kolegas. Mūsų dienos užimtumo centras, yra pirmoji lankyta įstaiga jos gyvenime ir mes džiaugiamės, kad be didelio vargo ji atsiskleidė ir atrado pati save. Ji taip įsijaučia, kad net jos eisena primena šokį“, - kitą pavyzdį įvardijo A. Šleivys.
Anot jo, artėjant Kalėdoms, visi dienos centro lankytojai pajunta šventinį šurmulį.
„Gaminame suvenyrus, atvirukus. Nuo kitų neatsilieka ir mergina, kuri nevaldo nei apatinių nei viršutinių galūnių, tačiau sėkmingai tapo, piešia specialiu įtaisu tvirtinamu prie galvos. Centre savo pačios pagamintais suvenyrais džiugina ne tik artimuosius bei draugus, bet ir įvairių šventinių mugių lankytojus, pirkėjus“, - kalbėjo pašnekovas.
Žmonės su negalia laukia socialinių paslaugų
Visgi, socialinių paslaugų žmonėms su negalia Lietuvoje labai stinga. Vien eilėje į socialines globos įstaigas eilėje laukia apie 200 žmonių, trūksta ir kitų iniciatyvų, pavyzdžiui, laikinojo atokvėpio paslaugų šeimoms, gyvenančioms drauge su negalia turinčiu žmogumi.
Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė Asta Kandratavičienė sako, kad departamentas yra atsakingas už finansavimą žmones su negalią vienijančioms nevyriausybinėms organizacijoms, jei jos parengia atitinkamus projektus.
„Papildomai mes organizuojame būsto pritaikymą žmonėms su negalia, bet tai darome kartu su savivaldybėmis, t. y. parengiame aprašą ir skiriame lėšų pagal laukiančių eilėje skaičių ir finansuojame savivaldybes, o jos individualiai organizuoja būsto pritaikymą“, - apie savo darbą kalbėjo ji.
Pašnekovė dėstė, kad departamentas negali prisidėti prie žmonių su negalia pavienių iniciatyvų, nes jų veikla yra griežtai reglamentuota.
„Yra žmonių nuostata, kad Neįgaliųjų reikalų departamentas visus reikalus sprendžia ir kreipiasi į mus įvairiais klausimais. Mes tikrai tarpininkaujame“, - teigė ji.
Anot A. Kandratavičienės, departamentas keletą kartų yra kreipęsis ir į Lygių galimybių kontrolierių ir Seimo kontrolierių.