Vaizdai čia vietomis užgožia visus nepatogumus ar kartais atrodytų per ilgai, šimtus kilometrų besikeičiantį ir skurdų landšaftą. Sako, kad Holivudo režisieriai, norėdami nufilmuoti kiną apie apokalipsę ar kitą planetą, ilgai nesukdami sau galvos, atvyksta būtent čia. Ir visiškai aišku, kodėl.
Pirmą kartą per ne vienerius kelionių metus tokį ilgą kelio gabalą atgal važiavome tuo pačiu keliu. Dėl Matildos kiek labiau išpuoselėto grakštumo, jautrumo ir pažeidžiamumo, negalėjome keliauti per dykumą, kaip buvome numatę ankščiau. Tad kampo nukirsti nepavyko. Reiškia, mūsų kelias Australijoje taps ilgesniu visais dviem tūkstančiais kilometrų. Kitos išeities nėra. Tačiau pagal laiką kol kas esame visai neblogoje situacijoje. Jei staiga nenutiks kokia nors didelė blogybė ir mūsų mašina važiuos taip, kaip iki šiol - viskas bus gerai.
Grįžtant tuo pačiu keliu yra ir vienas privalumas. Su tavimi jau pažįstamų degalinių, o būtent jos yra šalia kelio išsidėsčiusių mažyčių gyvenviečių centras, darbuotojai jau sveikinasi lyg su senais prieteliais. Apie reikalus klausinėja, tų pačių, budinčių juokų nepasakoja. Štai Vytarui pasiėmus dietinės kolos, už jį dvigubai didesnis vyras prie prekystalio sunerimo:
- Atsargiai, čia dietinė! - lyg gyvą taipaną pamatęs draugo rankose sušuko.
- Matau, aš metu svorį, - atsakė šis.
- Kam? - išplėtęs akis net sustingo nuo tokio siaubo.
- Na, kartais labai sveika, žinai… - bet nespėjo žmogus išdėstyti savo šio ryto teorijos, kai pardavėjas, neapsikentęs tokio akiplėšiškumo, paėmė iš šaldytuvo pagerintą limonado variantą su cukrumi ir kitais privalumais, ištraukė iš rankų ginčų objektą ir viską pamiršęs atsisuko į degalinėje sustojusio, kinų turistus vežusio autobuso triukšmingą klientūrą:
- Sveiki atvykę į mūsų nuostabų miestą. Jus sveikina jo meras Keitas, visi penkiasdešimt keturi gyventojai, du šimtai avių ir milijardas musių! - ištarė metų metus kartojamą vietinį bajerį, mirktelėjo mums, lyg jau saviems draugeliams, tipo "supraskit, čia aš taip turiu daryti". Nieko tokio, kad būtų įtaigiau, puolėme juoktis ir tapšnoti Keitui per petį. Tuo metu kinai žiūrėjo iš po savo skrybėlių su tinkleliais ir tylėjo. Pirmą kartą mačiau, kad ten, kur jų yra daugiau nei vienas, būtų tokia tyla. Ir tai nėra jokia blogybė tas jų garsumas. Tiesiog jie tokie, kaip čia pasakius, labai bendraujantys. O kadangi jų daug, kaip sakė mano draugas iš Šanchajaus Šynas, jie turi stengtis būti pastebėtais.
Tai va, tyla truko visas trisdešimt sekundžių. Tada juos kažkas įjungė ir vėl viskas buvo gerai. Žmonės nelabai ir suprato, koks čia minispektaklis prieš jų akis įvyko. Nelabai ir aktoriams tai rūpėjo. Dykuma liko už nugaros.
Australijoje Velykos. Gatvės tuščios. Parduotuvės uždarytos. Po trijų savaičių kelyje atsiranda ir nostalgijos užuomazgos. Tiesa, šiuolaikinės ryšio priemonės neleidžia jai išsikeroti.
Po pietų patekome į mažą miestelį prie jūros. Ir kempingą ant jos kranto su čia jau besilinksminančiais gyventojais. Didžioji jų dalis amžiumi prilygsta mano tėvams, keliauja jie ir visiškai dėl nieko nesuka sau galvos. Kai kurie jau puse metų namuose nebuvo.
- O ko ten? Sėdėti vienoje vietoje ir žiūrėti pro langą, kol kas ateis aplankyt, mums nepatinka, - pasakojo septyniasdešimtmečiai sutuoktiniai iš sostinės. - Namuose praleidžiame tik keletą mėnesių per metus. Štai tikrasis mūsų namas, - ištaria ir glosto prieš dešimtmetį nusipirktą namelį ant ratų.
Iš kitos pusės – panašus aparatas. Tik nuotraukos ant jo šono leidžia suprasti, kad juo keliauja Vietnamo karo veteranas. Jau pradėjau įsivaizduoti ten esant kokį vis dar tais laikais gyvenantį ir su automatu nesiskiriantį vaiduoklį. Tačiau tą pačią akimirką pro duris išvirto mielas, besijuokiantis senukas, su alaus buteliu rankoje. Viduje girdėjosi rafinuotas vyresnių damų juokas.
- Nori užeiti? - pamerkė man akį praeidamas.
- Oi ne, ačiū, aš su draugais, mes čia taip trumpam, atleiskite, - pradėjau kažką gėdingai ir nerišliai mikčioti.
- Kaip nori, draugus irgi priimtume, - atsakė šis, o pro pravertas duris jau pasigirdo Franko Sinatros dainos. Pats Frankas girdėjosi mažiau.
Ramios Velykos. Vakare ant tilto sutikau krabus gaudančią šeimyną. Vaikai į tinklo dugną sumetę žuvų galvas leido jį ir baisiai nekantraudami laukdavo tėvo signalo, kada jau galima ištraukti. Laimikiai mažiukai ir tai reti. Tačiau kiek džiaugsmo suteikia pats procesas!!!
- Gera pramoga vaikams, - leptelėjau praeidamas.
- Ne. Geras poilsis mums. Kurį laiką niekas nelips ant sprando. - Nusijuokė vyras. Tada apkabino savo žmoną ir ištarė mums nutolstant:
- Laimingų Velykų. Kad ir iš kur jūs būtumėt!
M. Starkaus ir V. Radzevičiaus kelionės „Visos Australijos dulkės“ akimirkos – DELFI nuotraukų galerijoje: