Pasaulyje yra daugybė neatsakingų žmonių. Piktavalių arba paprasčiausiai naivių. Net sakyčiau tokių labai savotiškų: jie beprotiškai siutina, tačiau jų ir gaila vienu metu. Sunku suprasti žmogų, su kuriuo ilgą laiką tvarkai reikalus, o jis, pasirodo, juos tvarko visai kitaip, nei tu supranti. Žodžiu - tai nauja mūsų automobilinė istorija. Ir apie tai iš eilės. Jūs turite ją sužinoti, tuomet keliausime toliau ir šį reikalą uždarysime. Pirma bloga žinia, paskui - gera. Juk savaitgalis artėja.
Australijoje jau prieš pusmetį pradėjome ieškoti transporto. Ir tikrinome visokius variantus, bendravome su daugybę žmonių, australais, kiviais, kinu, privačiais pardavėjais ir visokiomis naujų ir vos važiuojančių automobilių nuomos kompanijomis.
Susirašėme net su keliais lietuviais, geranoriškai pasisiūliusiais padėti. Kadangi niekas iš jų neprašė pinigų į priekį - baimės nebuvo. Gali sėdėti namuose, jei netikėsi visais iš eilės, o paranoja taps nuolatine būsena. Bet stengėmės būti atsargūs. Taigi, ilgainiui dalis kontaktų nutrūko - dėl kainos, netinkamo modelio, kitų dalykų. Nors labiausiai dėl to, kad atsirado vienas - labiausiai suviliojęs, beveik privertęs įsimylėti per atstumą, tarytum meilė internetinių pažinčių puslapiuose.
Vienas mūsiškis, kuris jau gyvena Australijoje, atsiuntė gražuolio seno „Land Rover'io“ nuotrauką. Tokio stilingo, su palapine, pavargusio, tikra keliautojų svajonė. Toli gražu ne idealios būklės, bet nesunkiai pataisomo. Jis atrodytų jau seniai vienoje iš fermų mūsų laukė. Suderėjome. Veikėjas X, tas, kuris tapo mūsų partneriu, siuntė nuotraukas, kad jį parsivežė, pradėjo tvarkyti, suderėjome kainą, priėmimo - pridavimo detales. Džiaugėmės ir dėkojome likimui, kad radome tai, ko ieškojome ir dar su gero žmogaus iš Lietuvos pagalba.
Tačiau čia geri reikalai ir baigėsi: nors laiškuose atkakliai klausdavau, ar spės paruošti mašiną laikų, kiek nerimavau, nes viskas per daug gerai, kad būtų tiesa, gaudavau ramius ir užtikrintus atsakymus, kad darbai vyksta, ne taip viskas paprasta, bet tikrai spės viską padaryti laiku. Toliau jau žinote. Nuvykus, mašinos neradome. Todėl jau neberizikavome laukti "meistriuko" pasiūlytų dar kelių dienų, akimirksniu užvaldė stiprus įtarimas.
Ėmėmės ieškoti patys. Radome. Už 2 tūkstančių kilometrų. Gerai, kad pakeliui. Tačiau radinys teikė mažai paguodos. Šiai mašinai reikia dar ne vienos dienos ir bent kelių porų gerai nusimanančių, ką daro, rankų, kad galėtume tęsti kelionę su ja. Plius kažkiek laiko bandymams, nes su šviežiai surinkta į kelią leistis yra tiesiog kvaila.
Priežastys, kodėl taip nutiko, yra. Ir labai rimtos: sirgau, ne tą detalę atvežė, keliavau po šalį ir pan.
Tačiau mums tai reiškia, kad rizika pasitikėti nepažįstamu žmogumi žiauriai nepasiteisino. Kategoriškai nemanau, kad tai turėtų būti taisyklė. Mums tiesiog nepasisekė. Jaukas buvo per daug geras, mes jį prarijome. Ir nusivylėme.
Bet juk svarbiausia - keliaujame toliau. Ir ne tokia bloga ta vakarykštė diena buvo. Melburne pylė (lietus) be sustojimo, tačiau nutiko ir gera istorija. Mes radome ir šiame mieste tos kontoros, iš kurios išvažiavome, dabartinę, buvusia laikina mašina Brisbane filialą. Tačiau vos įžengus, sužinojome, kad mūsiškė „Toyota“ jau užsakyta. Velykų atostogos, sunkiai ką gausi. Nieko nekur nėra, visi kaip išprotėję lekia iš miestų į kelią.
Galima buvo bandyti prisiminti ir blogesnę dieną, tačiau tai būtų nelengvas užsiėmimas. Nutarėme dar kiek pabandyti, ar visai jau mūsų reikalai beviltiški. Jaunuoliui su daugybe auskarų veide paaiškinau, į kokią istoriją pakliuvome. Sudomino.
- Ok, bičiuliai, tuoj pasuksiu vadovui, jis pasakys, ar dar kuo nors gali padėti. Nemanau, kad vilčių yra, bet gal... Nes kitur šiomis dienomis irgi ne kažką pešit. - Taip taręs vaikinukas pasišalino.
Niekam greičiausiai neskambins, bet vis vien malonu, kad varo lauk ne iš karto. Sėdėjome ir stebėjome, kaip viena po kitos iš garažo dingsta mašinos su prieškelioninio jaudulio apimtais visokio amžiaus žmonėmis. Net vokiečiai gavo ratus. O mes štai sėdime ir iš mūsų tuoj juos atims.
- Įdomus reikalas išėjo, - tarė grįžęs pankas. Nutilęs padarė pauzę, lyg bandydamas dar kartą apgalvoti, ką ruošiasi pasakyti ir tarė:
- Kaip ir žadėjau, aš pasukau mūsų bosui. Iš pradžių jis aprėkė mane, kad skambinėju kvailais klausimais, nes mašinų nėra. Tačiau jis dėl visa ko paklausė, kas čia tokie prašo. Papasakojau, kad čia tokie tipai su ūsais iš kažkokios kitos šalies. Tuomet jis netikėtai pranešė, kad jus pažįsta, tarė "f**k it" ir liepė palikti šitą mašiną jums. Sakė, kad tie lietuviai iš Suomijos gali važiuoti iki pat Perto. Jam tas pats.
Panašu, kad tas keistas menininkas, rašęs mums keiksmažodžius ant mašinos Brisbene, yra kiek daugiau, nei pagiringas tepliotojas. Ir jau aišku, kad lemtis mūsų pagailėjo prisiminusi, kad šiandien Vytaro gimtadienis.
- O kas bus tiems, kurie šitą mašiną jau rezervavo, - atsisveikindamas dar bandžiau pasidomėti tais, kas perėmė mūsų nesėkmę. Bet dėl visa ko jau sėdėjau prie vairo su įjungtu varikliu.
- Nežinau. Ką nors sugalvosim. No worry's mate (Nesijaudink, bičiuli - liet.).
Jau nesijaudinu. Judėjimas užmuša liūdesį.