Jos nevalingai, visiškai net to tau pačiam nenorint, nuveda savo šeimininką į kitą, paslaptingą, viliojančią, bet labai klastingą aplinka, kurioje tas patiklus sutvėrimas visiškai pasikeičia: bebalsis dainuoja, tylenis kalba be sustojimo, o drovusis, žiūrėk, jau apsikabinęs tris gražuoles. Ir tik pirmieji sekmadienio saulės spinduliai vėl viską sugrąžina į savo įprastas vietas. Belieka tik skaudanti galva ir prisiminimų trupiniai.
Australijoje irgi būna sekmadieniai. Labai panašūs į mūsiškius. Ir, žiūrėdamas į šalia vagonėlyje dar garsiai miegantį draugą galiu įtarti, kad su atitinkamom prieš tai buvusio vakaro pasekmėm. Paklausykit, kokia mums istorija nutiko šį kartą.
Palikę nuostabiais vaizdais nusėtą Didįjį Vandenyno kelią, šiek tiek pasitraukėm nuo pakrantės. Skyrę dėmesio savo jau iki pat Perto mus turinčiam nuvežti automobiliui ir pirmą kartą pasidomėję, kas ten pas jį po kapotu, nusprendėme pakrikštyti. Kaip visada mašinai buvo parinktas moteriškas vardas - Matilda. Gražus, ar ne? Priežastis - žavinga ir itin australietiška daina "Waltzing Matilda", kuri pakerėjo mus nuo tada, kai pirmą kartą ją dainuojant išgirdome Tomą Waitsą.
Tad Matilda ta proga gavo tepalų, visokių papuošimų, vėliavą ir taip pasidabinusi prieš savaitgalį buvo labai pakiliai nusiteikusi. Skirtingai nei mes. Nes visos dienos kelyje ilgainiui tampa panašios, tas pats rėžimas, ritmas, rutina. Tik vaizdai ir įvykiai keičiasi. Todėl šeštadienį planavome kur nors viename iš pakelėse pasirodančių barų pažiūrėti futbolo rungtynes. Sidnėjaus komanda prieš Perto "Glory" vyrus, kurių gretose žaidžia ir mūsiškis - Darvydas Šernas.
Jau antroje dienos pusėje, ištuštėjus keliui, pradėjome dairytis, kur čia tykiai nusėst. Štai vienas iš gausybės mažų miestelių, kurių dydis yra lygiai toks, kiek trunka maždaug panašaus pobūdžio pokalbis pro jį važiuojant: "Gal stojam pasižvalgyt? Kad neverta, ką čia veikt?". Viskas, jau už nugaros palieki lentelę su užrašu "Ačiū, kad apsilankėte garsiajame "X", Australijos mieste numeris vienas".
Tačiau kartą Matildos stabdžiai suveikė laiku. Sustojome prie gražaus namo "Macclesfield Hotel" užrašu. Šalia buriavosi žmonės, tad nusprendėme, kad vieta gyva, gal ir mus priims, pavakarieniausim, rungtynes pažiūrėsime, nakvynę rasime. Po senelių namų istorijos į tokius reikalus žiūriu atsargiau, tad ėjau pasiruošęs, susikaupęs.
Vos žengęs į vidų pirmą klausimą apie televizorių automatiškai išmečiau. Jų čia buvo ne vienas ir visi rodė sportą. Net ne vien čia iki beprotybės populiarų australietišką futbolą (labiau panašų į regbį, negu į europietišką futbolą. Kaip ir Amerikietiškas futbolas. Ko jiems taip knieti pasisavinti normalaus žaidimo pavadinimą?). Pro žmonių minią broviausi link baro pabendrauti su alų ten pilstančiu jaunuoliu.
- Sveiki, gal turite kambarių vienai nakčiai keturiems padoriems džentelmenams? - bandžiau perrėkti baro triukšmą. Pavyko.
- Vargu, bičiuli, bet aš čia tau nelabai galiu padėti. Va ten matai, yra Mary, ji šios įstaigos bosas, paklausk jos.
Gerai. Moteris, matosi, maloni, virš penkiasdešimties, vaikšto tarp svečių, kalbina juos, juokiasi. Prisigretinau ir aš, užvedžiau mandagų pokalbį apie nakvynės galimybę. Įsikalbėjome.
Po kelių minučių jau ėjau link savo mašinoje laukiančių draugų. Matyt mano veidas atrodė ypatingai keistai, visai pasikeitęs, nes Vytaras jau iš tolo, greičiausiai pasilikdamas sau laiko pabėgti, jei įtartų, kad man kažkas negerai, paklausė:
- Kas nutiko? Ko išsišiepęs?
Tačiau aš artėjau toliau, visiškai nesiruošdamas pradėti be reikalo rėkauti. Į tai buvo atsakyta užvedamos Matildos garsu. Tačiau tuomet aš jau galėjau ištarti tai, ką ruošiausi:
- Džentelmenai, esame pakviesti į vestuves.
Ir tai, palyginus, menkniekis. Pasirodo, viešbučio savininkė Mary yra Marytė. Ji gimė Australijoje, tačiau abu jos tėvai buvo lietuviai. Ji mūsų šalyje irgi kažkada lankėsi, kalba puikiai lietuviškai ir moka gaminti cepelinus! Mes pataikėme tiesiai į jos santuokos sutvirtinimo ceremoniją su kokiomis šešiomis dešimtimis jau įsilinksminusių svečių. Ir čia prasidėjo: kas nutinka, kai į balių atvyksta pavėlavę svečiai? Taip. Visi kažkodėl dega nenumaldomu noru, kad jie, tie vėluojantys, kaip galima greičiau savo nuotaika pasivytų čia jau siaučiančius. Tam reikalui prie mūsų pristatė keturis Marytės sūnus.
Iki šiol aš maniau, kad Vytaras yra didelis žmogus. Šalia naujųjų mūsų draugų supratau, kad klystu dažniau, nei man atrodo. Vyrai pasitaikė paklusnūs savo mamos vaikai ir ėmėsi darbo net atsakingiau, nei iš jų buvo tikimasi. Todėl jau labai greitai tapau geidžiamu pagyvenusių damų pokalbių apie vaikų auginimą partneriu, o Vytaras buvo apspistas būrelio džentelmenų prie ant iešmo besisukančio didelio paršo. Iš garsaus juoko galima buvo įtarti, kad prasidėjo nepadorių anekdotų čempionatas.
Atsibudau vagonėlyje, viešbučio kieme. Toks nedidelis, juos dažnai matome keliuose, velkamus didelių automobilių su keliautojais viduje. Šalia draugai, daiktai. Viskas lyg ir gerai. Dar brėkšta, todėl kokį pusvalandį numigsiu. Kas čia žino, kokios tos vietinės sekmadienio ryto tradicijos. Nesinori sugadint.
Tiesa, pasirodo, kad vakar eilinį kartą supainiojom dienas. Todėl futbolą su Darvydu bandysim žiūrėti šiandien. Net nebežinau, kaip čia reikės naujos vietos peržiūrai ieškoti. Bijau aš jau tų švenčių. Nors Vytaras turi kitą nuomonę šiuo klausimu. Žiūrėsime.