Oficialiame informacijos centre buvo pranešta, kad tas ruožas dykumoje dėl neseniai prasiautusių liūčių uždarytas visiems. Užrakintas. Spyna ir neįveikiamas kodas.
- Be variantų, vaikinai, - atsakė šviežiai nusiskutęs ir ryškiai per daug kvepiantis ekspertas.
- O gal tuomet turite kokį džipą išnuomuoti? - bandžiau suktis, bet šalia sėdėjusi jo kolegė, kurios per tą ryškų kvapą pradžioje net nepastebėjau, pradėjo klaikiai žvygauti iš džiaugsmo.
- Kas jai? - paklausiau kvepalų fabriko.
- Nieko tokio, nekreipkit dėmesio, - irgi kriuksėdamas į kumštį atsakė gražuolis, - čia toks mūsų velykinis juokas.- Šiomis dienomis tai populiariausias klausimas, tad pamačius jus mano kolegė spėjo, kad jūs irgi netrukus apie tai prabilsite.
Supratau, kad šiose apylinkėse užėjus į maisto prekių parduotuvę geriau neklausti, ar prekiauja jie čia pienu. Nes tuomet jau tikrai akimirksniu pasklis gandas apie į miestą atvykusius komikus, kurie juokina žmones užduodami keisčiausius klausimus visiškai tam netinkamose vietose. Todėl taip pat, tiesa, gan dirbtinai, pakikenau, ištariau "geras bajeris, bičiuliai" ir atsisveikinęs pasitraukiau. Bent jau neblogų šių apylinkių žemėlapių ir bukletų prisirinkau. Nežinau, kam, bet juk nemokamai.
Kitos versijos apie kelio būklę buvo mums kiek palankesnės. Svarbiausia, kad didžioji dalis jų buvo tokios, jog kaip taisyklė baigdavosi sakiniu "bet jūs galit bandyt! Turėtų pavykti". Optimizmo šioje šalyje daug. Tad kai iškyla pasirinkimas, ar važiuoti aplinkui geru keliu, ar sutaupyti 400 km ir šauti tiesiai, važiuojant neaišku kuo, renkiesi… taip. Įdomesnį. Net jei gerą valandą artėjant iki jo nesutinki jokio iš priešais atvažiuojančio automobilio, raminiesi, kad dar anksti, dar nepasirodė pirmieji. Tuoj tuoj.
Pasiekus asfalto ribą, situacija atrodė pakankamai gera. Su keturiais ratais varoma mašina, storomis padangomis lėktume net nepastebėję, kad kas pakito. Tačiau Matildos aukštakulniai šioje situacijoje buvo kiek ne vietoje. Sumažinus oro padangose akmenuoto kelio "tarka" palengvino gyvenimą pakabai, suteikė vilties joms pačioms ir mums. Tačiau su nepertraukiamu kratymu jau teko susitaikyti. Vandens čia buvo kur ne kur, balos su galimais siurprizais jų dugne buvo apvažiuojamos, gylis padorus net ir mūsų tipo automobiliui.
Nerimas dėl ateities net pakito į nedidelį pasididžiavimą, kai stabtelėjome prie sustojusio, visai naujo Land Roverio:
- Gal pagalbos reikia? - paklausė tie, kurie net patys tiksliai nežino, ar jų automobilyje yra koks atsuktuvas, ar pagal nuomos sutartį jiems priedo priklauso tik dujinė viryklė ir palapinė ant stogo. Bet atrodėme, matyt, verti pagarbos, nes nužvelgęs mūsų vis dar važiuojantį transportą liūdnas ano vairuotojas kelias sekundes pagalvojo, tačiau (lengviau atsipūtėme) papurtė galvą:
- Išsikviečiau pagalbą, turėtų šiandien atvykti. Diena vis vien prapuolė, bet ačiū jums. - Taip taręs nuėjo krapštytis po kapotu. Palydovinis telefonas mūsų automobilyje aišku irgi yra, kaip be jo. Tik iki šiol dar rasti nepavyko. Matyt, naujoviškas, gerai integruotas ir be antenos. Bet neprarandam vilties. Ieškome laisvalaikiu.
Po kitų kelių valandų kratymo, Vytarui pasiguodus, kad dar trys, visai naujos ir mažai naudotos plombos išbyrėjo, radome kitus nelaimėlius. Čia jau mūsų šansai pagelbėti buvo geresni, nes darbavosi jie lipnia juosta. Ko jau ko, o to gero savo atsargose turime visada sočiai. Kažkokiu būdu akmuo iš jų pačių ratų, atlikęs vos ne pačiai gamtai prieštaraujančius veiksmus, stebuklingai atšokęs nuo iš paskos vežamos priekabos sienos, sugebėjo išdaužti stiklą. Pasižudė aparatas. Aš visuomet sakau - per daug daiktų sukelia papildomas problemas. Tikra tiesa, draugai.
- Reik pagalbos? - Paklausiau gal net per lėtai, per daug demonstratyviai leisdamas sveiką ir net nelabai purviną šoninį langą?
- Ačiū, susitvarkysim, - su skautišku ryžtu, net nepakeldama akių į šiaip visai išvaizdų ūsuotą geranorį atsakė mergina, iškilusiai kliūčiai metusi tiesioginį, asmeninį iššūkį. Dirbo taip ryžtingai, lyg lopytų skęstančio laivo kiaurymę ir nuo jos pastangų priklausytų viso iškyloje jūroje atsidūrusio mergaičių choro likimas. Jos vyras, brolis, sūnus ar kas ten jis pagal jų bendrai vienoje vietoje atsidūrusių žmonių istorija bebūtų, sėdėjo įbedęs nieko nereginčias akis į priekį, vis dar tvirtai laikydamas vairą. Greičiausiai buvo bartas. Moterys.
Viskas gerai. Po keturių nepertraukiamo žagsėjimo valandų vėl buvo tyla. Matilda pasiekė KIngs kanjoną išdidi ir pakeliui nieko nepasėjusi. Tik padangos dabar jos jau gerokai apkramtytos. Bet kai labai iš arti nežiūri, nesikabinėji be reikalo, tai ir nelabai matosi.
M. Starkaus ir V. Radzevičiaus kelionės Visos Australijos dulkės akimirkos - DELFI nuotraukų galerijoje: