Nereikia nervintis. Ten būsiu viso labo tik aš. Ir apsaugok Viešpatie, tikrai sąmoningai jūsų netrikdysiu. Pažadu.
Tačiau visą mėnesį praleidus Australijos keliuose pradžioje grįžti prie mūsų kelių tradicijų bus nelengva. Kaip kitaip? Juk čia gali užsitraukti amžiną gėdą, jei patingėsi pasisveikinti su priešais važiuojančiu, pamoti jam, iškelti nykštį į viršų, o lėčiau riedant dar ir nusišypsoti. Sutinku, visiškas išsidirbinėjimas, nesąmonė ir netgi gėda. Normalūs vairuotojai turi žiūrėti į priekį. Geidautina - rūsčiai. Dar gerai būna, kai kietai, bet čia jau kaip kam pavyksta.
Bet atprasti nuo australietiškų manierų bus sunku. Čia kitaip neišeina. Ką jau kalbėt apie mažesnius kelius, gatveles, dykumą. Tas paprastas rankos pakėlimas žmonėms reiškia daug ką. Prasmių ne mažiau, kaip indo galvos lingavime: kad priekyje kelias saugus, kad viskas gerai, puiki diena, kad sėkmės vienas kitam linkim. Kad šiandien aš vėl puikios nuotaikos. Kad mes abu esame draugai, chebra, šiuo metu darantys tą patį toje pačioje vietoje - vairuojantys tuo pačiu keliu.
Ir dabar manęs nesupras daug kas, o ir man pačiam gėda tai sakyti, bet… Žinote, man tai patinka. Tikrai. Labai keistas jausmas. Australijos keliuose tu niekada nesijauti vienišas. Tu tarp savų. Jie kantriai laukia tau nusprendus apsisukti netikėtoje vietoje, šypsosi, jei dėl daugybės metų įpročio, kad ir kaip būtum jau adaptavęsis, vis vien pataikai ne į tą eismo juostą. Jie sustoja ir laukia, net jei tik paskutinę akimirką sugalvoji, kur dabar suksi. Jie keisti. Ir žinote ką? Jie nenaudoja signalų! Panašu, kad iš visų jų mašinų kažkas juos ėmė ir supirko. Visus. O paskui ir nuvežė į Aziją ir ten jau sudėjo į vieną automobilį net po kelis.
Paliekant Roliną, vietą "kažkur Australijos dykynėje", vėl įsismarkavo lietus. Išvakarėse, po savo debiuto rodeo, buvome pakviesti į vestuves, kurios turėjo įvykti ryte, besibaigiant šventei. Tačiau blogas oras neleido laukti. Važiuoti per šlapią, molingą kelią net ir su visureigiu yra tikras išbandymas. Juolab, net keturis šimtus kilometrų. Todėl atsisveikinome su Rasa ir jos šeima, gavome vertingų Polo patarimų, kokios čia yra mados vairuojant per slystantį molį ir patraukėme atgal.
Buvo nelengva diena. Ir jei tai būtų kelionės pradžia, sakytume, kad toks dramatiškas kelias yra labai rimtas iššūkis. Tačiau šiandien vairavome snūduriuodami. Atidūs, susikaupę, bet visiškai ramūs. Stabtelėdavome pasiteirauti, ar viskas gerai šalikelėje besiilsinčių ir ankščiau išvykusių, pasitraukdavome, jei mandagiai buvome lenkiami labiau patyrusių, daugiau metų su šiuo keliu santykius besiaiškinančių.
Pakeliui mėtėsi nemažai automobilių griaučių, Sudaužyti, apimti rūdžių, jie baigia savo dienas tarp dykynės krūmynų. Pigesnių mašinų, jei joms kas rimčiau šiame kelyje nutinka, niekas netempia į taisyklas. Neapsimoka. Tik susirenka daiktus ir evakuojasi su pro šalį važiuojančiais, tad kapinynas gausėja. Kai kas iš šių modelių net sugeba atsidurti medžių šakose. Toks visai neblogas automobilmedžio vaisius, sukapotas špokų.
Vėl pasikeitę visureigį į Matildą, kitą dieną pasiekėme Pertą. Šioje kelionėje, dėl visokiausių neplanuotų įvykių, nuvažiavome trečedaliu daugiau, nei planavome - 12 tūkstančių kilometrų. Nemažas atstumas, bet visiškas niekas tokio dydžio šalyje. Su keistais gyvūnais, nesuprantamomis vietinio futbolo taisyklėmis, baisaus skonio tepalu ant duonos ir nuostabiais, amžinai atostogaujančiais žmonėmis.
Viskas. Nusiskutame ūsus ir namo. Praeis kiek laiko, kol namiškiai ir vėl sugebės susikalbėti su mumis, o mes neerzinsime pravažiuojančių savo rankų mostais ir šypsenom. Viskas vėl bus gerai, draugai.
Ir ačiū Jums, kurie ir vėl keliavot kartu. Tiems, kurie mus taip nuoširdžiai pasitiko Australijoje, rašė linkėjimus ir gerus žodžius, kad ir kur bebūtų. Mes nepavargstame kartoti, kad JŪS esate mūsų variklis. Bukit laimingi!
p.s. Projektas "Visos Australijos dulkės" bus transliuojamas per TV3 rugpjūčio mėnesį. Sekite anonsus.