Priekabos pilnos medienos, dega laužai, skamba muzika, pulkiai vienas su kitu besisveikinančių, seniai nesimačiusių draugų ir daug juoko aplinkui. Ore tvyro ryškus kepamos mėsos, benzino ir gyvulių kvapas. O šalia visos šios tūkstantinės minios su atitinkamu kiekiu technikos, šmirinėja vaikai. Tėvų ant stalų kraunamas viskis ir alus leidžia jiems nuspėti, kad artimiausias kelias dienas laisvės jie gaus į valias. Lyja, tačiau batai ant molingos, sunkiai vandenį sugeriančios žemės atrodo daugeliui jų bereikalingas trukdis. Kaip ir striukės ar, juo labiau, lietsargiai.
Atsidūrėme tikrame Australijos outback'e - tyrlaukiuose, užkampyje, šalies gilumoje, užnugaryje. Vadink, kaip tinkamas, tačiau esmė - ta pati. Beveik keturis šimtus kilometru važiuojant pažliugusiu moliu nerasi nei degalinės, nei gyvenvietės. Viską, ko tau gali prireikti, turi pasiimti su savimi, žinant, kad tuo pačiu keliu turėsi grįžti ir atgal. Kuras, vanduo, maistas, viskas telpa galinguose visureigiuose. Ir dar dažnai iš paskos tempiamose priekabose.
Purvo gauna ne tik mašinos. Tačiau būtent dabar galutinai gali įsitikinti, kad aprangos kodas čia yra vienas: jei tau gerai, man netrukdo. Gali lakstyti purvinas, su pižama, avėti šlepetes ar kaubojiškus batus - viskas tinka, visi laimingi.
Įsikūrėme strategiškai patogioje vietoje - ne pačiame stovyklos viduryje, atokiau, bet tuo pačiu ir ne per daug toli, kad neliktume įvykių nuošalėje. Lietus nesitraukė, tačiau aplinkinių ryžtas neleisti gamtos bambėjimui sugadinti visus metus lauktos šventės užkrėtė ir mus. Nuėjome ieškoti Rasos.
Lietuvių tėvų dukra, dar ir dabar pusėtinai kalbanti ir beveik viską suprantanti mūsų kalba, su savo partneriu, tuo pačiu geruoju Polu ir jų dešimties metų dukra, jau buvo įsikūrę. Ne veltui kalbama, kad šiuose kraštuose "Nullarbor Muster" rodeo yra viena nekantriausiai laukiamų švenčių. Svečiai į ją susirenka ir įsitaiso dar kelios valandos prieš pradžią.
Nuėjome apsidairyti. Buvome pristatyti keliems Rasos draugams, jų žirgams ir visiems kitiems, kas tuo metu ėjo pro šalį. Panašu, kad Rasą čia žino visi. Sveikinasi su ja, juokauja, tapšnoja mums per pečius ir linki sėkmės.
- Labai malonūs žmonės, - džiaugiausi taip gražiai priimamas ten, kur prašalaičių beveik nepasitaiko. Ir dar pridūriau: - O už sėkmę, žinoma, ačiū, bet vargu ar jos prireiks. Švęsti mes mokame. Ne tokie, aišku, geri, kaip prieš kokį dešimtmetį, bet tikrai atlaikysim.
Tuo metu Rasa tik nusijuokė ir tarė:
- O taip, tikiu, kad viskas bus gerai, bet jie sėkmės jums linki ne dėl to. Čia jau pasklido kalbos, kad rodeo dalyvaus du lietuviai. Į jus pažiūrėti tikrai susirinks visi čia atvykę.
Australų humoras yra labai savotiškas. Dažnai grubus, tiesmukas. Reikia laiko prie jo priprasti. Tapo aišku, kad jo, to laiko, dar man reikės. Visos tos kalbos apie jojimą buliais buvo toks, pavadinkim, pajuokavimas - pasvarstymas - pažiūrėsime, kai atvyksim. Įsivaizdavau, kad Rasa irgi nerimtai priėmė tokias mūsų kalbas. Tačiau. Realybė buvo kitokia. Panašu, kad pakliuvome. Ir labai rimtai.
Taip bevaikštinėdami nukeliavome iki šventės širdies, bulių rodeo arenos. Vakarėjo, tad minkšto smėlio pripildyta ir dviguba tvora aptverta teritorija jau buvo apšviesta galingais prožektoriais. Ir jei dar vartai su tinklu būtų kur viduryje, atrodytų, kad patekome į paplūdimio futbolo turnyrą.
Pasvajok. Į tribūnas jau rinkosi žmonės taikydamiesi užimti geresnes vietas prieš pirmojo vakaro pasirodymus. Atskirai nuo visų, tokiuose improvizuotuose užkulisiuose, pašalinių netrukdomi, pasirodymui rengėsi rodeo sportininkai (taip jie čia save vadina. Arba tiesiog - kaubojai). Šis vakaras buvo skirtas pradedantiesiems, dar ne kažin kiek pasirodymų turėjusiems. Ir tai galėjai justi. Kiekvienas jų labai atidžiai ruošė savo amuniciją, batus, liemenes, virves ir pirštines, vėl ir vėl patikrindami, ar viskas paruošta nepriekaištingai. Kiti dar darė įvairius tempimo pratimus, nervingai vaikštinėjo ir kartas nuo karto persimesdavo vienas su kitu kokiu nerimą bandančiu paslėpti juokeliu. Ir, pasakysiu aš jums, atrodė jie tikrai kietai. Bent jau patys sau tai be jokių dvejonių.
Ieškodami arenos vado praėjome pro pagrindinius dalyvius. Bulius. Jie didžiuliu sunkvežimiu buvo dar ką tik atvežti. Bandė suvokti, kas čia vyksta. Suvaryti ir atskirti vienas nuo kito dėl vis didėjančio triukšmo bei šviesų raguočiai atrodė ne mažiau išsigandę ir susijaudinę nei patys kaubojai. Visuotinę įtampa galėjai pajusti ore. Ramus čia buvo tik vienas tipas - Benas. Jis buvo visų šių tūkstančių tonų mėsos savininkas ir arenos šeimininkas. Vis keičiamos alaus skardinės rudaplaukio rankose atrodė kaip antpirščiai, o jo šnekai suprasti reikėjo kartais ir Rasos pagalbos.
- Girdėjau kalbas, kad norite tapti kaubojais, vyručiai? - Pasitiko jis mus draugiškai.
- Įdomu būtų pabandyti, bet suprasim ir neįsižeisim labai, jei neleisit, - bandžiau sukti gudrų galimo atsitraukimo planą. Buliai nė iš tolo nepanašėjo į geraširdžius ponius, tik ir laukiančius, kas juos paglostys. Ir dar duonos kriaukšle pavaišins bešukuojant.
- Ne ne, jokių problemų, - patikino Benas, - tik turiu jums pasiūlymą. Kartą pas mane filmavo kino filmą, tai padarėme gerą triuką. Vienas mano vaikių persirengė pagrindiniu herojumi, suvaidino jo dalį ant buliaus, o kai nukrito, nuo tos vietos vėl vaidino žvaigždė. Ką manote? Gal jums ir jūsų kameroms tiks taip? Turiu jūsų sudėjimų kauboju.
- Na jau ne. Arba tu esi arenoje ant buliaus, arba sėdi tarp žiūrovų. Planas geras, bet jo atsisakysime,- net neabejojome dėl to abu. Tad reikėjo apsispręsti, kurią iš šių dviejų vietų pasirinksime.
- Jūsų valia, džentelmenai. Bet garantijos, kad jums nieko nenutiks, neduodu. Tai kaip?
Susižvalgėme, keletą sekundžių patylėjome. Bet jau ir be kalbų buvo aišku, kad bandysime. Nes per daug gerai žinojome save. Grįžę namo vėl ir vėl suksime juostą atgal ir gailėsimės, kad nepabandėme. O ir gandas apie du lietuvius jau per daug stipriai nukeliavo, gėdos šaliai pridarysime atsisakę.
- Gerai, mes dalyvaujame.
- Puiku. Ateikit rytoj, rasiu jums kelis ramesnius kumpius.
- Rytoj? - dar kartą perklausėm žinodami, kad laukimas yra blogiau už veiksmą daugybę kartų.
- Rytoj. Šiandien šou jau prasideda. Pažiūrėkite, pasimokykite. Jei nepersigalvosite, ateikite panašiu metu. Turėtų viskas būti gerai.
Turėtų. Bet iki tol dar 24 valandos. Ir milijonas minčių. Todėl beliko bent pasistengti džiaugtis švente. Tiesą pasakius, iš dalies Benas buvo teisus. Vertėjo pamatyti, ant ko ruošiamės sodinti savo subines. Sekėme akimis kaubojų judesius, plojome pagauti minios entuziazmo ir net vienas per kitą kalbėjome, kad rytoj bus vieni juokai, lengva, atsisėdi, o po kelių sekundžių grakščiai nušoki. Štai ir viskas. Bet kas taip gali. Bet - rytoj.
M. Starkaus ir V. Radzevičiaus kelionės „Visos Australijos dulkės“ akimirkos – DELFI nuotraukų galerijoje: