Dar Eucloje Polas mus tikino, kad nors asfaltuoto kelio iki Rolinos ir nėra, su Matilda pravažiuosime nesudėtingai:
- Man su mano visureigiu keturi šimtai kilometrų pavirs keturiomis valandomis, jums - šešiomis. Jokių problemų dėl to, nesijaudinkite.
Lyg australas galėtų pasakyti kitaip. Tą jau žinojau dar jam net neprabilus apie tą geležinkelio stotelės dydžio tašką žemėlapyje, kur oficialiais duomenimis gyvena tik viena šeima.
- Tik benzino pasiimkite. Jo ten pakeliui iki šventės nebus. O ir vietoje gal tik kokia statinė stovės. Bet jo bus tiek, kad nebent žiebtuvėlį užsipildyti norėsite.
Tačiau po šios informacijos Polas dėl visa ko užrašė Rasos telefoną ir patarė dar pasišnekėti ir su ja. Tipiška situacija, kai dviejų kartu gyvenančių informacijos šaltinių duomenys ne itin sutampa:
- Važiuosite su autobusiukų? Rimtai? - iš karto ir taip tvyrojusį nerimą dėl kelio sustiprino moteris maloniu balsu, retkarčiais į savo kalbą įterpianti lietuviškus žodžius.
- Galvojome, bet manome, kad susirasti visureigį būtų protingiau.
- Tai būtų net išmintinga. Palaukite, aš viską sutvarkysiu.
Po kiek laiko gavome žinią, kad paskutiniame dideliame mieste, ten, kur baigiasi asfaltas, mūsų lauks paruošta mašina. Jėga. Matilda gaus kelias poilsio dienas, o mes žilų plaukų gausėjimą sumažinsime visais aštuoniais šimtais kilometrų. Gal net sulaikysime ir dar tuos kelis paskutinius slenkančius. Dviem dienomis.
- Ten visi miega mašinose, palapinėse, vandens ne itin gausu. Žodžiu, pasiruoškite rimtai išvykai. - įspėjo Rasa. Ypatingai veikli ir labai maloni moteris.
Šiandien dėl to nesukame sau galvos visai. Vytaras liko ištikimas tradicijai kiekvienoje kelionėje pagaminti po lietuvišką patiekalą, tad šį kartą atėjo eilė žemaitiškiems blynams. Aišku, gaminti juos kitur nei paplūdimyje būtų buvęs visiškas nesusipratimas, tad turėjome dar vieną priežastį ilgiau pabūti prie vandens. Žmonių aplink buvo nedaug, vos pamatę kažką veikiančius keistuolius, jie patraukdavo toliau. Gražaus smėlio ir bangų čia pakanka visiems. Tačiau vienas kitas smalsesnis vis tiktai prisėlindavo:
- Tai pusryčius gaminate? - paklausė šeimos galva, žingsniuojantis su dviem vaikais, žmona ir keturiomis meškerėmis pro šalį.
- Ne. Pietus. - Išsamiai jam atsakė Vytaras. Vienuoliktą valandą mūsų skrandžiai apie pirmąjį dienos maisto davinį jau būna pamiršę.
- O kodėl čia? - neatlyžo smalsuolis, nors abiems jo paaugliams vaikams akivaizdžiai jau norėjosi greičiau tempti smalsųjį tėvą tolyn. Žuvis nueis.
- O kur daugiau? - klausimu atsakė Pasaulio puodų meistras, tuo sukeldamas jaunimo byvio-tešlagalvišką kikenimą, galutinai padėjusį paskubinti tėvą žvejybos vietos link.
Kita, pagyvenusių, malonių žmonių pora pasidomėjo, ar visa tai rodys per televiziją ir, jei taip, kokį kanalą. Pasiskubinę įsiminti TV3 pavadinimą, pažadėjo būtinai pažiūrėti.
Banglentininkas su žmona ir dukra tik pasilabino ir nuskubėjo į bangas, o juodai apsirengusiųjų gotų šeimyna tik atsargiai šypsojosi iš toli, nedrąsiai pamojavo, bet kiek labiau prisiartinti nedrįso. Vos jiems pasitraukus pastebėjau, kad smėlyje liko kažkurio jų pamesta juoda kepurė. Čiupau ir puoliau vytis. Kaip tik tuo metu visi jau laipinosi į kemperį. Juodą. Nors pradėjau mojuoti radiniu dar iš toli, tačiau, o galbūt būtent dėl to, jie staiga, lyg pasigirdus įsakmiai komandai, suskubo trinktelėti visomis durimis ir nė akimirkos nelaukę šovė į kelią. Likau su visai neblogu vilnos mezginiu vienas. Kiek suabejojęs vis tik palikau jį ant laiptų atramos - gal grįš pasiimti. Naktį.
Buvo ten ir dar vienas tipas. Labai įtartinas. Jis visą procesą fotografavo nuo kopų viršūnės, pasilsėpęs už augmenijos. Nesu tikras, ar jo objektyvas fiksavo maistą, ar dailiai nuaugusius, išpuoselėtus mūsų bronzinius kūnus, bet jaustis sekamiems buvo kažkaip nejauku. Tuomet atsisukau ir pamojau ateiti, prisijungti. Tačiau tas tipas tik staigiai pritūpė, supratęs, kad konspiracija nesuveikė. Tada gal kelias sekundes svarstė pasiūlymą, tačiau galiausiai labai greitu žingsniu dingo iš akiračio net neatsisukdamas.
Buvo skanu. Rimtai. Žinoma, bet ką pasakysi, kai esi alkanas, kad tik greičiau pamaitintų, bet čia aš sakau atvirai. Vytarui kažkokiu būdu pavyksta tuos savo kelioninius kūrinius visuomet sutverti greitai ir baisiai skaniai.
Kas dar? Rami diena, tiesa, vakare dar skambino Rasa, pasiteiravo, ar gerai leidžiame laiką, patikino, kad būtinai pasimatysime šventėje. Besibaigiant mandagumo pokalbiui, lyg tarp kitko dar tarė:
- Tiesa, vos nepamiršau. Aš jus abu užregistravau jojimo ant buliaus varžyboms. Pasimatysim. Bus smagu.
Panašu, kad iki šventės pradžios likusią dieną tylėsim.