Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Socialinių mokslų ir taikomosios informatikos instituto profesorė dr. Virginija Jurėnienė aiškino, kad moterų teisė balsuoti ir kelti savo kandidatūrą priklausė ne nuo tuometinės valdžios, o nuo visuomenės požiūrio. Dėl šios priežasties vykdytais judėjimais – demonstracijomis, protestais bei peticijomis buvo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį bei kelti jos sąmoningumą, kad moterys turėtų būti vertinamos taip pat kaip vyrai, o balso teisė būtų skirta ne lyčiai, o bet kuriam piliečiui.
Pirmieji užtarimai – 18 amžiaus pabaigoje
Mokslų daktarė teigė, kad kalbant apie moterų balso teisę, svarbu atkreipti dėmesį į visuomenės kitimą bei gamybinius santykius – kintančią ekonomiką. Mat būtent Prancūzijos didžiosios revoliucijos metu pirmą kartą buvo atkreiptas dėmesys į moterų teises, kai valdžiai atitekus jakobinams jie nurodė, kad jų parengtoje Konstitucijoje turėtų būti įrašyta abiejų lyčių lygybė politiniu aspektu.
Bėgant metams vis daugiau dėmesio buvo skiriama moterų vaidmeniui, o Pramonės revoliucijos metu, prasidėjus automatizacijai, šalia vyrų atsidūrė ir moterys su vaikais. Tiesa, moterų ir vaikų atliekami darbai tiek žemės ūkyje, tiek pramonėje buvo prasčiausi bei mažiausiai apmokami, tačiau tuo pat metu, 19 amžiuje, ėmė kurtis daug įvairių ne tik labdaros, bet ir moterų organizacijų. Besiburdamos kartu moterys daugiau dėmesio ėmė skirti švietimui bei mergaičių išsilavinimui. 1894 metais Gabrielės Petkevičiatės-Bitės bei Jadvygos Juškytės iniciatyva Lietuvoje buvo įkurta „Žiburėlio“ draugija, kurioje nepasiturinčios moterys užsiėmė abiejų lyčių vaikų švietimu.
Pirmasis pripažinimas Europoje – Suomijoje
Vis dėlto pirmoji iš Europos šalių iniciatyvos įteisinant moterų balso teisę ėmėsi Suomija. Dar 19 amžiaus pabaigoje Suomijoje buvo sukurta moterų asociacija, kuri pradėjo reikalauti vyrų ir moterų teisių sulyginimo visame krašte. Dr. V. Jurėnienė atkreipė dėmesį, kad būtent Suomija jau 19 a. pabaigoje savo atstovę delegavo į Vašingtone sušauktą tarptautinį moterų kongresą. Negana to, neilgai trukus Suomijos moterų asociacija tapo Tarptautinės moterų tarybos sudedamąja dalimi, o 1906 metais pripažino lygias vyrų ir moterų politines teises.
„Reikėtų nepamiršti ir mūsų tautos istorijos. Turime 1905 metų deklaraciją, kurioje buvo deklaruotos lygios politinės vyrų ir moterų teisės. Vis dėlto, kaip žinia, deklaracija tik ir liko deklaracija, nes 1917 m. Vilniaus konferencija į ją nekreipė dėmesio, todėl teisė moterims balsuoti bei kelti savo kandidatūrą Lietuvoje buvo suteikta 1918 metų lapkričio 2 dienos Konstitucija.
Tačiau yra skirtumas kalbėti apie Konstituciją ir realiai veikiančias abiejų lyčių teises, nes Lietuvoje jos neveikė. Mat nors Konstitucija garantavo lygias politines moterų teises, jei pažiūrėtume į Lietuvos valstybės tarybą, ji nebuvo išplėsta, joje nebuvo moterų, nors to buvo reikalauta. Vis dėlto, kas nutiko, tai tais pačiais metais buvo priimtas savivaldos rinkimų įstatymas ir 1918 metais moterys dalyvavo savivaldybių rengtuose rinkimuose“, – aiškino Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Socialinių mokslų ir taikomosios informatikos instituto profesorė.
Tik prieš 30 metų
Žinoma, pokyčiai Europoje vyko palaipsniui: kol vienos valstybės moterų balso teisę pripažino, kitos šių klausimų dar nė nesvarstė. Štai dr. V. Jurėnienė atkreipė dėmesį, kad Šveicarijoje moterų balso teisę buvo siekiama įteisinti dar 1957 metais, tačiau tai tebuvo bandymas, po kurio 1958 metais moterims buvo suteikta tik dalinė balso teisė, leidusi dalyvauti savivaldos rinkimuose.
Už teisę teko pakovoti
Dr. V. Jurėnienė pasakojo, kad vis dėlto nereikėtų galvoti, kad moterims siekti pripažinimo buvo lengva. Profesorė aiškino, kad, pavyzdžiui, Anglijoje sufražisčių judėjimas buvo itin sudėtingas. Moterys, kovodamos už savo teises, rengė judėjimus, badavo ar net parlamente prisirakindavo grandinėmis. Visai kitokia situacija buvo Vokietijos arba Rusijos imperijos okupuotose valstybėse, mat čia moterų judėjimas vyko kartu su tautiniais judėjimais.
„Tauta norėjo išsivaduoti, ji siekė nepriklausomybės, o dėl to daug dirbo ne tik vyrai, bet ir moterys. Būtent dėl to šiose valstybėse nematome visuomenės priešpriešos, nes spaudos draudimo metais moterys užsiėmė ne tik švietimu, bet ir pačios plačiai įsitraukė į knygnešystę. Tas darbas kartu ir darbas išvien visuomenei padėjo suprasti, kad moteris yra tokia pati ir nusipelnė lygių teisių“, – aiškino profesorė.