Laikai, kai jaunimas išjudino supuvusios sistemos pamatus: tarsi pėstininkai atliko svarbų, bet plika akimi nepastebimą darbą

Sąjūdžio laikų jaunimas neretai romantizuojamas dėl savo aktyvaus dalyvavimo politiniame gyvenime. Šiandieninis jaunimas Sąjūdžio kartos neretai vadinamas per mažai drąsiu ir per mažai maištingu, pernelyg pasyviai veikiančiu politinėje arenoje. Ir nors šiandieninėje Vyriausybėje jaunų žmonių nemažai, Atgimimo laikotarpį išgyvenusiai kartai nostalgiškus jausmus vis dar kelia pirmieji Sąjūdžio mitingai, įvairūs judėjimai, kurių tuo metu buvo išties nemažai ir į kuriuos buvo įsitraukę šitiek daug jaunų žmonių. Koks buvo tų laikų jaunimas ir kuo jis skiriasi nuo dabartinio „Delfi“ įvardijo sociologė dr. Jūratė Imbrasaitė ir politologas prof. Šarūnas Liekis.

Sovietinė sistema ribojo jaunimo saviraišką

Jauniems žmonėms, anot Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros docentės dr. J. Imbrasaitės, ypač trūko saviraiškos ir vartojimo galimybių: „Jie norėjo gyventi ir džiaugtis gyvenimu, kaip jų bendraamžiai demokratinėse šalyse. Sovietinė sistema buvo trūkumo visuomenė, kurioje stigo ne tik galimybių kalbėti, ką galvoji, buvo ribojamas kultūrinis vartojimas, bet ir trūko elementaraus žmogiško komforto. Jaunus žmones mažiausiai baugino neaiški ateitis, nes jie mažiausiai turėjo arba iš viso neturėjo ką prarasti statuso ir pozicijos sovietinėje sistemoje prasme. Tremtis ir pokario represijos egzistavo tik senelių ar tėvų pasakojimuose – tai nebuvo jų asmeninė patirtis. Sąjūdžio mitinguose dalyvavo apie 30 proc visuomenės, o jaunų žmonių tarp dalyvavusių buvo mažiau. Manau, kad didelę įtaką jaunų žmonių dalyvavimui, pirmiausia, turėjo šeimos istorija, kuri lėmė šeimos vertybes“.

Sovietiniu laikotarpiu, pasak J. Imbrasaitės, tėvai santykyje su vaikais rinkosi įvairias išgyvenimo strategijas. Vieni rinkosi tylaus pasipriešinimo kelią ir atvirai pasakojo savo vaikams apie tarpukario Lietuvą, okupaciją, tremtis ir partizaninį karą, kiti siekė apsaugoti savo vaikus nuo toje sistemoje „nereikalingos“ informacijos ir rinkosi nieko nepasakoti. Tačiau vaikų apsaugojimo nuo „nereikalingos“ informacijos strategijos ne visada veikė – buvo R. Kalantos susideginimas Kaune ir po to prasidėję įvykiai, „Amerikos balso “ transliacijos lietuvių kalba, LKB Kronika. „Na ir pagaliau filmai, muzikos grupės užsienyje ar spalvoti bei blizgantys kalėdiniai atvirukai iš užsienyje gyvenančių giminaičių su kvietimu atvykti į svečius. Anksčiau ar vėliau iškildavo paprasti ir kasdieniški klausimai: kodėl mes negalime aplankyti giminių JAV, jeigu jie mus nuolat kviečia arba kodėl pas mus nevyksta roko muzikos koncertai?“, - sako docentė.

Jaunimas masiškai būrėsi į organizacijas

Sovietinė visuomenė, pasak J. Imbrasaitės, toli gražu nebuvo vienalytė: „Greta oficialių komunistinę ideologiją atstovaujančių jaunimo organizacijų, tokių kaip spaliukai, pionieriai ir komjaunimas, egzistavo įvairios neformalios grupės sudariusios aiškesnę arba mažiau aiškią alternatyvą dominuojančiai kultūrai. Tarp jų visų pirmiausia reikėtų išskirti katalikišką pogrindinį judėjimą, etnokultūrinį sąjūdį (ramuviečių ir folkloristų tinklus, studentų teatrus, chorus, turistų klubus ir pan.) bei vakarietiškas jaunimo subkultūras (hipius, roko mylėtojus ir pan). Todėl įkūrus Sąjūdį, šiuos žmones mobilizuoti nebuvo sunku, nes mobilizacijai reikalinga struktūra arba neformalūs socialiniai tinklai jau egzistavo. Be to, nepaisant skirtingų neformalių grupių saviraiškos realizacijos lūkesčių, nebuvo sudėtinga įvardinti pagrindinį geresnio gyvenimo „stabdį“ - sovietinė sistema ribojo visų šių grupių saviraišką ir gyvenimo būdą“.

Istorikas, politologas, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas, profesorius Š. Liekis teigė, kad to meto jaunimo aktyvumą lėmė pakankamai monotoniškos sovietinės organizacinės realybės: „Visi gyveno artikuliacijos laikotarpiu, kai visiems viskas buvo įdomu, nauja, visi bandė kažkur dalyvauti. Būtent tada formavosi organizacinė įvairovė. Nebuvo aišku, kaip tos organizacijos turi veikti ir iki dabar jaučiasi, kad ne visos organizacijos yra tvarios, turi ilgalaikes tradicijas, bet tokia buvo pradžia prieš 30 metų. Tuo laiku vyko nacionalinio išsivadavimo judėjimai. Žmonės jautė, kad išsivaduoja iš priespaudos, todėl akivaizdu, kad aktyvumas buvo vienas stipresnių tais laikais, jeigu pažiūrėsime dalyvavimą rinkimuose, referendumuose. Tokių skaičių, kaip anuomet, Lietuva jau seniai nepasiekė. Nereikia užmiršti, kad viskas vyko tam tikro ekonominio nuopolio laikotarpiu, kai visiems reikėjo ne tik vietą po saule susirasti, bet ir pragyventi. Ekonominis nuopolis sutapo su Sąjūdžio ir Nepriklausomybės aušra, tad reikėjo suktis“.

Jaunimas buvo pėstininkai

Š. Liekis sako, kad politika yra brandesnių žmonių vieta, reikalaujanti patirties: „Aišku, būna anomalijų, kai Vyriausybė yra netipinė savo amžiaus prasme, bet akivaizdu, kad tuomet dalyvavimas politikoje buvo visgi vyresnės kartos, o ne jaunimo sritis. Jaunimas palaikė Lietuvos nepriklausomybę, tačiau jų aktyvumas partiniame gyvenime buvo ne toks, kokį mes įsivaizduojame. Jaunimas buvo eiliniai pėstininkai, agitavo, nešiojo skrajutes, kas realiai vyksta ir dabar tarp jaunimo, norinčio dalyvauti politiniame gyvenime. Politinės karjeros augimas yra pakankamai lėtas, kadangi viršutines pozicijas yra užėmę vyresni, labiau patyrę, geriau besiorentuojantys politikai. Didžioji dauguma jaunimo neišauga į lyderius, užstringa pradiniame lygmenyje. Jeigu pažiūrėtume į politinio elito skaičius, kuris priima realius politinius sprendimus, tai tos grupės yra mažos ir nesikeičia dešimtmečiais. Galimybė išaugti į kažką rimčiau yra labai maža. Partinė karjera reikalauja daug laiko, energijos, pasišventimo“.

Viena iš priežasčių, kodėl jaunimo ne visada norima įsileisti į partijas, pasak Š. Liekio, yra kompetencijos klausimai: „Bet iš esmės, jaunimas nėra nei pliusas, nei minusas. Klausimas yra kitas, ar partijos įsileidžia gabiausius, protingiausius, geriausiai dirbančius. Manau, kad ne ir čia nepriklausomai, ar tai yra jaunimas, ar ne. Tuomet iškyla jaunimo problema, kadangi į politinę nomenklatūrą papuola dalis jaunimo, kuris yra visiškai negabus, yra niekam tikęs ir matome to rezultatus viešai. O kita pusė yra ta, kad partijos nekoptuoja žmonių, kurie geba, turi tam tikrų charakterio bruožų, kurie leistų jiems burti, vesti, organizuoti. Paprastai juos vienaip ar kitaip išstumia, tokių žmonių partijos nelabai nori. Ne visada ir tie gabūs žmonės nori brautis ar mato prasmę dalyvauti partinėje veikloje, kuri yra pakankamai uždara, ribojanti veiklą, kur yra partiniai autoritetai, kur labai dažnai trūksta demokratijos ir skaidrumo. Čia net ne jaunimo problema. Klausimas, ar tie, kurie geriau dirba, gali tapti tos viršutinės partinės nomenklatūros dalimi? Manau, kad ne“.

Dabartinį jaunimą į politiką pritraukti sunkiau

Iššūkiai, su kuriais susiduria jauni žmonės, šiandien yra visai kitokie. „Dabartinė jaunoji karta gyvena visiškai kitame pasaulyje, kuris yra įvairesnis, intensyvesnis, perpildytas informacijos, bet kartu ir sudėtingesnis. Jauni žmonės saviraiškos laisvę, demokratiją Lietuvoje ir bent minimalų materialinį komfortą laiko savaime suprantamu dalyku. Jauni žmonės dabar turi daug daugiau saviraiškos galimybių, todėl juos pritraukti dalyvauti organizacijose ar savanoriškoje veikloje yra sudėtinga. Šiuolaikinės jaunosios kartos mąstymas ir gyvenimo būdas yra daug įvairesnis, labiau kintantis ir komfortiškesnis, palyginti su Sausio 13-osios įvykių jaunimo karta“, - pastebi docentė J. Imbrasaitė.