Moterų kova dėl teisės balsuoti: teko ištverti pačius šlykščiausius palyginimus

Šiandien gyvename kasdienybėje, kurioje įprasta, kad moterys ne tik eina balsuoti, bet ir pačios kandidatuoja rinkimuose. Regis, kitaip ir būti negalėtų, nors dar prieš kiek daugiau nei šimtmetį prie balsadėžių rikiavosi tik vyrai. Argumentai priešintis moterų teisei balsuoti – patys įvairiausi: nuo nuogąstavimų dėl damų nestabilumo, kliovimosi geismais ir intuicija iki vyrų baimės prarasti savo įtaką bei matyti damas vis labiau vyriškos išvaizdos.

Balsuojanti moteris pavojinga: žinos per daug, o išvaizda panašės į vyro

2015 metais Canada‘s history pasidalino populiariausiais argumentais, kuriais anuomet buvo grindžiamas pasipriešinimas moterų balsavimo teisei. Moteris pozicionuota kaip per silpna ir nepakankamai nuovoki, kad galėtų pati spręsti, taip atsiskirdama nuo vyro įtakos ir vėliau gyvendama savarankiškai. Balsavimas reiškė lyčių lygybę, o lygybė – tai, kad vyrai daugiau nebegalės rūpintis moterimis ir jos bus pasmerktos depresijai bei kančioms.

Negana to, religinės dogmos ir gyvenimo suvokimas primetė požiūrį, jog moteris yra pavaldi vyrui, tad atskiros balsavimo teisės suteikimas būtų tolygus dviems vyro balsams. Nėra tikslo leisti damoms balsuoti, mat jos to nedarys savarankiškai dėl išprusimo ir autonomijos nuo vyro trūkumo. Nuogąstauta ne tik dėl to, kad balsavimas atitolins moterį nuo jos kasdienių namų ruošos darbų, motinos ir žmonos pareigų, taip ilgainiui blogins santuokų bei gimdymų statistiką.

Tuometinėje visuomenėje ne mažesnį siaubą kėlė ir tai, kokias galimybes ir žinojimą balso teisė gali atverti: moterys, įtrauktos į rinkimų registrą, ims girdėti dalykus, kurių joms nederėtų žinoti, kaip seksualiniai nusikaltimai ar pan. Galiausiai, mėginimai stabdyti moteris nuo jų teisės išreikšti valią rinkimuose atsigręžė į išvaizdą: anot oponentų, balsuojanti moteris ims vyriškėti ne tik savo elgesiu, bet ir išvaizda.

Satyrinis to meto paveikslėlis sufleruoja tai, jog balsavimo teisę gavusi daili dama panašės į priešais ją stovintį rinkėją vyrą. Be to, jei moterys patektų į parlamentą, kliuviniu taptų net jų didelės skrybėlės – taip išsidabinusios narės trukdys kolegų vyrų matomumui.

Vis dėlto, pasak istorikės dr. Olgos Mastianicos, XVIII – XIX a. sandūroje mergaičių švietimas įgavo institucinį pobūdį ir tai ėmė daug ką keisti: „Mergaitės, net bajorės, pradėtos mokyti ne namuose, o viešose mokymo įstaigose. XIX a. viduryje mergaitės jau galėjo įgyti vidurinį išsilavinimą, o į XIX a. pabaigą jaunoms merginoms buvo atvertas kelias į universitetus. Tiesa, Vakarų Europoje, ne Lietuvoje, kuri tuo metu buvo sudėtinė Rusijos imperijos dalis. Įgytas aukštasis išsilavinimas palaipsniui skatino jaunas merginas reikalauti naujų galimybių saviraiškai socioekonominiame gyvenime“.

Moteris vaizduota kaip nestabili, geidulių valdoma asmenybė

Ne mažiau populiarus buvo požiūris, jog moteris – emociškai nestabili, nuojauta, o ne protu besikliaujanti būtybė. Anot besipriešinusiųjų moterų teisei balsuoti, damos bus per daug sujaudintos politikos ir dėl to patirs nervinių sutrikimų. 1897 metais pasirodžiusio medicininio teksto iliustracija – besikelianti iš lovos moteris, išsuktomis rankomis, aprašoma kaip pernelyg nestabili, jog galėtų dalyvauti rinkimuose.

2018 metais BBC išplatino tuometinių Jungtinės Karalystės politikų, prieštaravusių moters balso teisei, išsaugotas citatas. Štai Godfrey Collins pabrėžė, jog moterų intuicija išlavinta kur kas labiau nei vyrų ir nors tai gali padėti gyvenime, tačiau parlamentas – ta vieta, kur protas turi prieštarauti jausmams bei fantazijoms. Moterų nuojauta, emocionalumas, jausmingumas ir kitų politikų buvo pabrėžiami kaip kliuviniai racionaliai renkant šalies valdžią: parlamento narys Arthur Beck prieš pat moterų balsavimo teisės įsigaliojimą garsiai nuogąstavo, jog moteriško idealizmo ir logikos vingiai, su kuriais visi vyrai yra susidūrę asmeniniame gyvenime, valdant didelę šalį bus ne naudingi, o visa griaunantys. Antrina ir parlamento narys Frederick Banbury: anot politiko, moterys bus paveiktos nuotaikų bangų ir, nors jų temperamentas šaukiasi teisių balsuoti ar būti išrinktomis, tai nėra žmonės, tinkamiausi spręsti praktinio pasaulio problemas.

Istorikė O. Mastanica pastebi, kad skirtingas požiūris į moters ir vyro prigimtį buvo toks gajus, jog juo kliovėsi ne tik politikai ar miestelėnai, bet ir kai kurie mokslo atstovai: „Dalis filosofų ir gydytojų, pavyzdžiui, Imanuelis Kantas arba Pjeras Ruselis aiškino, kad moterį apibrėžia lytis, o ne protas, kaip vyrą. Moters protas, kaip ir visas kūnas, paklūsta lytiniams geiduliams, todėl yra menkesnis nei vyro, o didesnį moterų jautrumą lemia išsišakojusi kraujotakos ir nervų sistema. Teigta, kad moters protas nepajėgus konceptualizuoti, moterims svetima abstrakcija, jos mąsto ne bendrybėmis, o atskirybėmis. Tokia moters anatominė sandara turėtų nulemti ir jos vietą visuomenėje – būti vien šeimos moterimi“.

Lietuvoje – pasaulį nustebinusi praktika

Moterų lygybės kelias Lietuvoje taip pat nebuvo lengvas: štai, anot O. Mastianicos, po pirmojo lietuvių moterų suvažiavimo Kaune 1907 m., lietuviškas periodinis leidinys „Garnys“ išspausdino karikatūrą su vyru, ant kelių supančiu vaiką, taip tarsi primenant moteriai, kad tai – labiau jos pareiga. „Lietuvoje moterims teisė balsuoti buvo suteikta 1919 m. spalio 30 d. Lietuvos valstybės tarybos priimtame Steigiamojo Seimo rinkimų įstatyme. Ir Lietuva, palyginti su kitomis šalimis, šioje srityje buvo pakankamai ankstyva. Tačiau net leidus Lietuvoje moterims balsuoti, lietuviškoje spaudoje dar tebevyko „įtikinėjimo kova“. Teigta, kad moterys neturi reikiamų savybių dalyvauti viešojoje politinėje veikloje, arba kad rinkimų teisės suteikimas sugriautų nusistovėjusią tvarką, sukeltų chaosą“, - pasakoja O. Mastianica.

Tuo tarpu istorikė dr. Ugnė Marija Andrijauskaitė pabrėžia, kad Lietuvoje tuo laikotarpiu vyko ne tik moterų, o ir kitų „nustumtųjų į paraštes“ bendras perversmas: „po I-ojo Pasaulinio karo kraštas judėjo didžių pokyčių ir Nepriklausomybės keliu. Kitaip nei, pvz., Anglijoje ar JAV, kuriose nevyko tokio masto politiniai pokyčiai, Lietuvoje visi pilietinių teisių ir laisvių Rusijos imperijoje stokoję asmenys – lietuviai, žydai, moterys – veikė drauge vardan vieno tikslo – laisvos, demokratinės valstybės ar bent jau laisvesnės autonomijos sukūrimo“.

Anot istorikės, jau tada Lietuvoje būta pažangių pažiūrų visuomenės veikėjų, kuriems moterų balsavimo teisė ir kandidatavimas rinkimuose – savaime suprantami reiškiniai, o 1926 m. į Lietuvos Respublikos prezidentes kandidatavo kelios moterys ir tai tapo unikalu reiškiniu pasauliniu mastu. „Žinoma, atsirasdavo ir konservatyvių pasvarstymų apie moterų teises, tačiau realios politinės įtakos jie neturėjo. Beje ir deja, panašių komentarų apie „moters vietą” galime išgirsti ir iš šiandieninės Lietuvos politikų lūpų“,- teigė dr. U. M. Andrijauskaitė, pridurdama, jog ir Lietuvoje religija bei patriarchalinė sistema stipriai prisidėjo prie požiūrio, jog moters vieta – namuose.

Kalbant apie šiandienos Lietuvą ir moterų poziciją visuomenėje, abi istorikės sutaria: einama neabejotinai gera linkme. O. Mastianica sako, kad anuomet mokslas, moterims buvęs uždrausta siekiamybe, šiandien plačiai atvertas, nepriklausomai nuo lyties: „Mokslo sektoriuje moterys, lygiai kaip ir vyrai, užima vadovaujančias pareigas, darbo užmokestis nėra matuojamas pagal lytį. Moterims yra sudarytos lygiateisės galimybės sėkmingai vykdyti akademinę karjerą, teikiant mokslo projektus įvertinamas motinystės laikotarpis“.

U. M. Andrijauskaitė antrina: lygybės užtikrinimas neabejotinai tampa „gero tono ženklu” ne tik politikoje, viešajame sektoriuje, bet ir privačiame versle. Atsiranda vis daugiau tyrimų, skirtų nagrinėti lyčių nelygybės problemas ir ieškančių būdų, kaip jas spręsti, tačiau paklausus istorikės, ar tolimesnių pokyčių reikia išlaukti, pokalbį U. M. Andrijauskaitė baigia Kaune gimusios pasaulinio garso intelektualės, feministės ir anarchistės Emos Goldman citata: „Prašykite darbo. Jei neduoda darbo, prašykite duonos. Jei neduoda nei darbo, nei duonos, pasiimkite duoną”.