Demokratijos reitinguose nepasižymime
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentas Algimantas Jankauskas sako, kad Lietuva tarptautiniuose demokratijos reitinguose viso labo patenka tik į 30-40 vietą. Pasak jo, vadinti šiuolaikinę Lietuvą demokratijos lydere – netikslu.
O tam didelę įtaką turėjo ir sovietmečiu gyvavęs partokratinis režimas, kurio metu piliečių savivaldos įgūdžiai buvo ištrinti. Ir tai, pasak doc. A. Jankausko, tapo rimčiausia kliūtimi demokratinės Lietuvos perspektyvai po 1990-ųjų.
„Demokratinių šalių lyderės yra Skandinavijos šalys – Danija ir Norvegija. Svarbiausias pastarųjų ir Lietuvos giluminis demokratijos skirtumas – įvairių sričių savivaldos praktikos, kurių per 30 metų mums nepavyko sukurti. Lietuva vis labiau linksta į elitarinę demokratiją, pagrįstą tik formaliomis procedūromis, bet ne žmonių įtrauktumu ir dalyvavimu.
Klaidingas dėmesys
Neteisingai Lietuvos vaidmenį demokratiniuose procesuose interpretuojame ir kalbėdami apie istorinius įvykius.
Štai, pavyzdžiui, Lietuva, kartu su Lenkija, dar būdama Abiejų Tautų Respublikos (ATR) sudėtyje 1791-aisiais metais priėmė dokumentą „Valdymo įstatymas“, kuris vėliau amžininkų imtas vadinti Gegužės 3-iosios Konstitucija. Šis dokumentas laikomas svarbiu Lietuvai, tačiau kartais jo reikšmė netinkamai interpretuojama kituose istorinės svarbos kontekstuose.
Kalbėdami apie Gegužės 3-iosios Konstituciją, kai kurie teigia, kad Lietuva šiuo atžvilgiu išsiskyrė iš kitų pasaulio valstybių, mat šis dokumentas – pirmoji rašytinė Konstitucija Europoje ir antroji pasaulyje. O tai, pasak jų, simbolizuoja šalies lyderystę demokratijoje, kai vieni pirmųjų žmogaus teises ir laisves apibrėžėme raštiškai.
Tačiau VU TSPMI doc. A. Jankauskas sako, kad Gegužės 3-iosios Konstitucijos dokumento šiame kontekste sureikšminti nederėtų.
Nepasižymime ir balsavimo teisėmis
Taip pat, kalbėdamas apie Lietuvos kūrimosi procesus ir judėjimą link demokratinės valstybės, A. Jankauskas teigia, kad per daug išaukštinama ir moterų balsavimo teisės praeitis.
Tuo tarpu dažnai girdime, kad Lietuva šiuo aspektu laikoma šalimi pioniere, mat aplenkėme tokias valstybes kaip Prancūzija ir Bulgarija, kuriose ši balsavimo teisė suteikta tik 1944-aisiais ar Šveicarija, kuri balsavimo teisę suteikė 1971-aisias.
O svarbiausia – aplenkėme pačias Jungtines Amerikos Valstijas ir Didžiąją Britaniją, kuriose balsavimo teisę moterys gavo tik 1920-aisiais, dvejais metais vėliau nei Lietuvoje. Rinkimų teisę išsikovojusios sufražistės – kovotojos už moterų teisę balsuoti ir kelti kandidatūrą rinkimuose – Lietuvą pažymėjo kaip vieną iš dešimties valstybių, anuomet suteikusių balsavimo teises moterims.
Pirmoji valstybė šiame sąraše – Naujoji Zelandija, rinkimų teises moterims suteikusi dar 1893-iaiais, antroji – Australija, kurioje ši teisė įtvirtinta 1902-aisiais, vėliau Suomija – 1906-aisiais, Norvegija – 1913-aisiais ir Danija bei Islandija, suteikusios moterų balsavimo teisę 1915-aisiais.
Tiesa, Lietuva, suteikusi balsavimo teisę moterims 1918-aisiais, netgi nebuvo vienintelė, šias teises ji garantavo kartu su kitomis Europos valstybėmis.
O politologas A. Jankauskas sako, kad kai 1918 metais lapkričio 2 d. sufražistės pasiekė savo tikslą ir moterų balsavimo teisė buvo įtraukta į laikinąją Konstituciją – tai viso labo tebuvo tuometinių demokratinių tendencijų pasekmė.
„Vasario 16-osios Lietuva atsirado ir kūrėsi kaip poversalinės pasaulio tvarkos rezultatas, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Vudro Vilsono demokratinių principų atmosferoje. Visos naujai susikūrusios valstybės kūrėsi kaip demokratinės, su aiškia tautos suverenumo nuostata ir griežtu polinkiu į parlamentinę santvarką.
Visos jos atsirado visuotinės rinkimų teisės pagrindu, įskaitant moterų politines teises. Tad Lietuva čia nebuvo išimtis, o greičiau įprastos tuometinės tvarkos atvejis“, – pastebi socialinių mokslų daktaras.
Niekuo neišsiskyrėme ir prezidento rinkimuose
Kalbant apie moterų teises valstybės valdymo reikaluose, derėtų išsižadėti ir įsitikinimo, teigiančio, kad tuometinė Lietuva pasižymėjo itin aktyviomis politikėmis prezidento posto rinkimuose, lyginant ją su kitomis pasaulio valstybėmis.
1926-aisiais į valstybės vadovo postą buvo iškeltos net keturios kandidatūros, o tarp jų dvi buvo moterys. Tai – Felicija Bortkevičienė ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Tiesa, jos gavo tik po vieną balsą, o rinkimus tąkart laimėjo Kazys Grinius. Derėtų prisiminti, kad anuomet pagal tada galiojusią Konstituciją prezidentą rinkdavo ne šalies piliečiai, o parlamentas.
Vyrauja įsitikinimas, kad nepaisant to, galėjome tapti pirmoji valstybė pasaulyje, prezidente išrinkusia moterį. Tačiau ir čia, remiantis doc. A. Jankausko įžvalgomis, itin didžiuotis nederėtų.
„Vasario 16-osios Lietuvos kūrėjai, tarp jų ir moterys, kaip politikai brendo natūraliai, pradėdami politinę veiklą Didžiajame Vilniaus Seime, įgydami visuomeninio ir politinio veikimo patirties Pirmojo pasaulinio karo metais. Tad G. Petkevičaitės-Bitės, F. Borkevičienės aktyvumas buvo natūralus, bet sureikšminti jo nereiktų. Tai daugiau šių dienų interpretacija“, – sako jis.